„Gyvūnas nepasakys ar jam skauda, ar ne, bet gyvūnas tai iš principo parodo visa savo esybe. Jeigu jis linksmas, gerai nusiteikęs, gerai valgo, tai reiškia, kad viskas gerai ir yra. Taip pat gali padėti suprasti augintinio savijautą veterinarijos gydytojas, aišku tas, kuris turi pasitikėjimą iš augintinio šeimininkų. Jeigu gyvūnas gerai jaučiasi, nesvarbu, kad jis galbūt turi kokių nors regos, klausos ar judėjimo sutrikimų, bet jeigu jis noriai valgo, domisi gyvenimu, tai tikrai galima suprasti, kad jis nejaučia fizinio skausmo, dėl kurio nenorėtų ar negalėtų gyventi“, – teigia veterinarijos klinikos „Kaivana“ direktorius Algirdas Gelžinis.
Klinikoje pirmiausiai atsižvelgiama į aplinkybes: ar gyvūnas pats valgo, pats atlieka gamtinius reikalus, ar gali išeiti į lauką? Jeigu gyvūnas pats susitvarko su šiais baziniais reikalais, o ir šeimininkas gyvūną nori laikyti toliau, pritariama sprendimui nemigdyti augintinio, ypač jei gyvūnas nejaučia kažkokių skausmų ar nėra traumos padarinių, jis turėtų gyventi toliau.
Galinių kojų paralyžius taip pat pasitaikantis dalykas ir augintinių tarpe, tačiau tai tikrai nereiškia, jog gyvūnas negalės džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu.
„Iš mūsų klinikos praktikos žinau tokių atvejų, kai mūsų ortopedas yra padaręs vežimėlius iš santechninių vamzdžių, nupirkdavo ratukus ir padarydavo tokiems gyvūnams vežimėlius. Tie gyvūnai puikiausiai judėdavo priekinėmis kojomis, jei tai būdavo galinių kojų paralyžius, kaip dažniausiai ir būna. Ir jie džiaugėsi gyvenimu, vaikėsi kamuoliukus, lakstė pievomis. Tokiu atveju gyvūnas nejaučia taip, kaip galbūt žmogus jaučia, kad pas jį yra negalia. Gyvūnas visada nori gyventi“, – pasakoja A. Gelžinis.
Tačiau Klinikos praktikoje pasitaiko ir nepagrįstu prašymu migdyti gyvūną, kuomet šis dar gali gyventi pilnavertį gyvenimą ir yra sveikas. Visgi tokiu atvejų kiekvienais metais vis mažiau.
„Situacijų yra visokių: būna, kad žmonės išvyksta į užsienį ir sako, kad neturi kur palikti augintinio. Tiesiog prašo, suleiskite vaistus ir užmigdykite. Aišku, yra labai daug tokių prašymų dėl gyvūnų elgesio, kas, aišku, ne be pačių savininkų kaltės. Jiems atrodo, kad gyvūnai elgiasi netinkamai ir atrodo, kad tų elgesio problemų jau neįmanoma išspręsti, pavyzdžiui, lojimas naktimis arba tai, kad augintinis bijo fejerverkų ir jis visą laiką staugia per Naujuosius. Priežastys būna įvairios, bet progresas gerąja prasme yra milžiniškas Lietuvoje. Niekada nesitikėjome, kad taip greitai viskas eis į gerąją puse. Daugėja žmonių, kurie ieško išeičių, rūpinasi savo augintiniu“, – pasakoja A. Gelžinis.
Visgi kuomet situacija yra tikrai bloga ir gyvūnas kankinasi, veterinarai pataria atlikti eutanazija, prieš tai peržiūrėję visą ligos istoriją ir įsitikinę, jog jokio kitos išeities nėra. Procedūra yra standartinė ir visose Lietuvos klinikose tokia pati: pirmiausia suleidžiama narkozė, gyvūnas užmiega be jokio skausmo, tik adatos įdūrimas. Tik tada, kai gyvūnas jau užmiega, yra suleidžiami vaistai, kurie sustabdo širdies darbą.
„Manau, kad vienas iš svarbiausiu dalyku, kad žmogus būtų kartu su savo gyvūnu, kol yra suleidžiama narkozė, kad jis jaustųsi gerai ir saugiai, nebūtų panikos. Kai žmonės atneša, palieka augintinį mirti vieną – šito aš nesuprantu“, – teigia A. Gelžinis.