Praėjusiais metais vykęs vidinis įmonės konkursas sulaukė didelio susidomėjimo – jame dalyvavo per 90 proc. darbuotojų. 9 mėnesius trukusio konkurso metu visi jie galėjo rinkti virtualius TRELO litus ir vėliau juos iškeisti į prizus, o pagrindinis prizas buvo kelionė į Dakaro ralį. Sėkmė nusišypsojo šešiolikai darbuotojų, kurie dar naujųjų metų išvakarėse išskrido į Saudo Arabiją su unikalia misija – ne tik palaikyti lietuvių ekipažų, pasisemti naujų patirčių, stebėti, kaip procesai sustyguoti sunkiausiose lenktynėse pasaulyje, bet ir, svarbiausia, stiprinti komandą. Kaip sako patys darbuotojai, patirtis pranoko lūkesčius. Mojuodami trispalve ir Vyčio vėliavomis, jie įveikė tūkstančius kilometrų ir išgyveno tai, apie ką galėjo tik pasvajoti. Pasidaryti asmenukę su žinomu lenktynininku, o gal pasimojuoti su pravažiuojančiais motociklininkais? Viskas įmanoma, kai esi Dakaro ralyje.
Galimybė iš arti pamatyti lenktynininkus
Visi greičio mėgėjai sutiks, kad stebėti dykumą raižančius motociklus, visureigius, bolidus ar sunkvežimius yra nuostabi patirtis, o galingų motorų burzgimas – tai operų opera tikrų benzingalvių ausims. Nuostabūs peizažai, gamtos vaizdai visą įspūdį tik sustiprina. Kaip teigia Trelo darbuotojai – viena unikaliausių patirčių Dakare – ne tik galimybė iš arti pamatyti lenktynininkus, bet ir su jais susipažinti. Justinas pasakoja: „Bet vienas iš įsimintiniausių ir daugiausiai emocijų sukėlusių dienos įvykių, kai lietuvis lenktynininkas lenktynių metu tiesiog privažiavo prie sirgalių, šiuo atveju, mūsų, ir sako: „pasidarom selfį, nes juk niekur neskubu“. Erika paantrina, kad kūną nukrečia šiurpuliukai, kai pro šalį pravažiuojantis lenktynininkas, pasveikindamas pamoja atgal. „Lenktynininkai ir patys įsitraukia, bendrauja su publika“. Žinoma, trasoje nutinka įvairių situacijų, pavyzdžiui tenka pulti gelbėti užklimpusį ekipažą. Visos panašios patirtys leidžia pasijusti Dakaro dalimi.
Važiuoti tenka ir neegzistuojančiais keliais
Kopos – tai vienas įspūdingesnių vaizdų Dakaro ralyje. Į jas reikia lipti, leistis, jas įveikti, nors atrodo, kad lipdamas tiesiog stovi vietoje. Apie smėlį batuose, ausyse, akyse ir visur kitur galima pasakoti ilgai. Tačiau visgi visa kelionė nuo vieno taško iki kito nesitęsia tik smėlėtąja kelio danga. Kaip sako trelietis Vaidotas, Dakare tenka važiuoti ir asfaltu, žvyrkeliu, bekele, upės dugnu, kelio likučiais ir velniai žino kuo. Erika prisimena, kad vienas nuostabiausių dalykų Dakaro ralyje tai, kad kiekvieną kartą iki paskutinės minutės nežinai, kurioje vietoje bus trasa. Pasitaiko ir tokių kuriozinių atvejų, kai navigacijos kelio nerodo, tačiau nuvykus į vietą pamatai, kad yra nutiestas puikus asfaltas. Tie netikėtumai labiausiai ir žavi, kiekviena diena vis kitokia, nuotykis, sako TRELO darbuotojai.
Bivako virtuvė iš arti
Ne visi turi galimybę pamatyti bivaką. Tai tarsi nedidelis miestelis, kuriame Dakaro ralio metu įsikuria nuo 2.500 iki 3.000 žmonių, jo dydis taip pat įspūdingas – gali siekti net aštuonis hektarus. Čia galima pamatyti lenktynių užkulisius: pavargusius, sušalusius, bet pasiduodi neketinančius lenktynininkus, kurie dar skiria savo brangaus poilsio minutes bendravimui su gerbėjais, nuostabiai dirbančius mechanikus, kurie yra savo srities profesionalai, dirbantys visą naktį ir atiduodantys visas jėgas. Erika prisimena: „Vakarinis pasivaikščiojimas po bivaką turi savo žavesio.
Čia Dakaro estafetę iš pilotų ir šturmanų perima technikos personalas, komandos dalis dažniausiai liekanti už kadro, tačiau atliekanti ypatingai svarbų ir atsakingą darbą. Vienintelė išimtis yra „vienišių klasė“, joje vienas žmogus yra visas orkestras, o visose kitose, be viso orkestro nebūtų ir to vieno žmogaus“. Didžiausią įspūdį bivako virtuvė, be abejonės, daro mechanikams. TRELO darbuotojas Valdas buvo sužavėtas tuo, kaip tiksliai viskas sustyguota. „Įspūdis tarsi milžiniško laikrodžio mechanizmo, kur kiekviena dalis yra svarbi ir atlieka savo funkciją tam, kad viskas suktųsi ir veiktų tinkamai. Fantastika yra matyti tuos susikaupusius ir minučių tikslumu techninį aptarnavimą atliekančio personalo veidus, tikslius judesius ir sustyguotą veikimą.“ TRELO, kaip sunkvežimių remonto paslaugas teikiančiai įmonei, tai didelis įkvėpimas ir priminimas sau, kad be mechanikų, be sunkiai ir atsidavusiai dirbančių žmonių, nebūtų nei Dakaro, nei saugumo keliuose.
Dakaras suvienija
Įmonėje mechaniku dirbantis Julius prisipažįsta, kad net sapnuose nebūtų susapnavęs, kad Dakarą stebės ne prie televizoriaus, o gyvai. Žiūrint į tolimas Saudo Arabijos platumas, saulei gairinant veidą ir jaučiant smėlį batuose. Kaip sako patys TRELO įmonės darbuotojai, žodžiais sunku nusakyti savo patirtį Dakare, reikia ten pabūti, nes tai ne tik unikali su niekuo nepalyginama patirtis, bet ir išskirtinė galimybė sustiprinti komandą. Kai dvidešimt keturias valandas praleidi su savo kolegomis drauge spręsdamas problemas, išgyvendamas stresines situacijas ir patirdamas džiaugsmingas akimirkas, ryšys sustiprėja. Kaip pastebi Erika, darbe, kasdieninėse situacijose tiek problemų neišsprendžiame, kaip kelionėje, kai reikia sprendimo čia ir dabar. O taip pat tokia patirtis leidžia ne tik susipažinti su kolegomis artimiau, bet ir su jų profesijų ypatumais, jų darbo specifika. Nuostabu, kad į komandiškumo stiprinimo kelionę išvažiavo darbuotojai, dirbantys skirtinguose skyriuose. Ar treliečiai dar kartą ryžtųsi tokiam nuotykiui? Tikrai taip.