Dar pamenate? Mokykloje mus mokė, kad sėdę rašyti rašinio pirmiausia turime sudaryti jo planą. Panašus principas taikytinas ir rašant elektroninius dalykinius laiškus, taip pat sveikinimus, kad ir kokie jie būtų – asmeniniai ar oficialūs. Deja, planas – tik pirmoji gero laiško ar išskirtinio sveikinimo kūrimo sąlyga. Dar turime bent kiek išmanyti dalykinio bendravimo etiketą ir nutuokti apie retorikos dėsnius (juos nujausti – tai turbūt jau talentas).
Elektroninių laiškų rašymą ir sveikinimų kūrimą sieja bendrų dalykų, todėl ir pradėkime nuo laiškų.
Rimtas laiškas – rimtas išbandymas
Paštu dar gauname sąskaitų, pranešimų, įspėjimų, bet ir asmeninis, ir dalykinis susirašinėjimas tokiu būdu daugumai jau sunkiai įsivaizduojamas. Visas mūsų bendravimas persikėlė į elektroninę erdvę.
Asmeninį laišką galime rašyti, kaip norime, o štai dalykinio pobūdžio susirašinėjimas yra reglamentuojamas, sako komunikacijos ekspertė Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė ir apžvelgia, kas svarbiausia.
Kiekvieną dalykinio pobūdžio laišką turime pradėti pasisveikinimu ir kreipiniu arba tik kreipiniu. Oficialiai kreipdamiesi į asmenį, su kuriuo sieja dalykiniai santykiai, turime pridėti gerb., gerbiamas (-a) arba gerbiamasis (-oji). Vienodai tinkami visi trys variantai, tik įvardžiuotinė forma rodo to žmogaus išskirtinumą, tai reiškia, kad šitas ir būtent jis.
Jei laišką pradedame pasisveikinimu (Labas rytas / Laba diena / Labas vakaras), gerb. / gerbiamas / gerbiamasis rašome mažąja. Jei pradedame kreipiniu, tada ir Gerb. / Gerbiamas / Gerbiamasis, ir pareigos rašomos iš didžiosios kaip vardas – Gerb. Profesoriau. Jei prie pareigų pridedame ir vardą, tada pareigos rašomos mažąja, pvz. Gerb. prof. Justinai.
Net jei kreipiamasi vien vardu ir pavarde, neminint pareigų, pridedama tik Gerb. / Gerbiamas / Gerbiamasis (arba gerb. / gerbiamas / gerbiamasis po pasisveikinimo), žodžiai pone / ponia / p. būtų pertekliniai. Be to, jie vartojami, kai kreipiamasi asmeniškai, atsietai nuo dalykinių santykių.
„Dabar ypač jaunimas pamėgęs sveikintis Sveiki, jie taip sveikinasi ir su vyresniais už save. Tačiau etiketo dar niekas neperrašė. Kreipdamiesi į vyresnį arba aukštesnes pareigas einantį žmogų turime sveikintis Labas rytas / Laba diena / Labas vakaras. O jis gali atsakyti arba taip pat, arba Sveiki", – sako docentė ir vardina pagarbumo lygius: laba diena – sveiki – sveikas / sveika. Pastaraisiais dviem žodžiais galima sveikintis tik su gerais pažįstamais, bet čia jau pereinama prie asmeninio bendravimo.
„Susirašinėdami elektroniniais laiškais, pirmąsyk kreipiamės Labas (-a) rytas / diena / vakaras. Jei iškart, netrukus kreipiamės antrą kartą, galime jau rašyti Sveiki dar kartą, nes taip mandagiau nei pereiti tiesiai prie reikalo. Prie Sveiki gali būti pereita ir susirašinėjant ilgesnį laiką", – paaiškina komunikacijos ekspertė. Nors šio žodžio vartojimas dalykiniuose laiškuose vertinamas kontroversiškai, ji mano, kad taip kreiptis tinka ir į vieną asmenį, nes šis žodis – numanomas Jūs, tik mažiau pagarbus negu Labas rytas / Laba diena / Labas vakaras. Išties didžiulė nepagarba yra dalykiniuose laiškuose, ypač pirmuosiuose ir į vyresnį asmenį, tegul ir einantį žemesnes pareigas, kreiptis Tu.
Po kreipinio dalykiniuose laiškuose dedamas ne šauktukas ar taškas, o kablelis, tada daromas eilutės tarpas ir laiško tekstas pradedamas mažąja raide.
Jeigu į tą asmenį kreipiamasi pirmą kartą, pirmiausia prisistatoma, o paskui trumpai paaiškinama, kokiu klausimu kreipiamasi. Toliau klausimas aptariamas plačiau, tekstą skaidant nedidelėmis, daugiausia trijų keturių sakinių, pastraipomis. Pastraipos viena nuo kitos atskiriamos vienos eilutės tarpais.
Po paskutinės pastraipos daromas dviejų eilučių tarpas ir atsisveikinama.
„Patys pagarbiausi atsisveikinimai, aišku, Pagarbiai arba Su pagarba (po jų arba nieko nededama, arba dedamas brūkšnys, šiukštu ne kablelis), jie ir tinka pirmajam dalykiniam laiškui. Kai jau susibendraujame, galime ir pasisveikinti Sveiki, ir atsisveikinti suasmenintai. Tada puikiai tinka ir Gražios dienos (su tašku ar šauktuku), ir Su geriausiais linkėjimais (be jokio skyrybos ženklo). Linkėdama geros dienos jau šiek tiek familiaresnis, bet dar pagarbus. Tačiau reikėtų vengti perdėtai saldžių linkėjimų, kaip Linkėdama pūkuotų Kalėdų. Sunku net žodžiais nusakyti tą ribą, kur dar nuoširdu, o kur jau perlenkta, – sako docentė. – Beje, aš nerašyčiau ir Linkėjimai, nors iš principo taip gali būti rašoma (kablelio nereikia). Man tai toks numestas, formalus žodis. Reikėtų pridėti dar kokį žodį – pavyzdžiui, Geriausi linkėjimai."
Atsisveikinę darome vienos eilutės tarpą ir nurodome savo vardą, pavardę, pareigas. Po dar vienos eilutės tarpo – darbovietę, jos adresą, savo telefono numerį ir el. pašto adresą.
Svarbu ne tik laiško forma, bet ir turinys
Sustruktūrintas laiškas rodo, kad jo autorius geba surikiuoti savo mintis ir gerbia tą, kuris jo laišką skaitys. Be to, toks laiškas, pasak docentės, atrodo estetiškai, jį galima lengviau perskaityti. Tačiau tiek dar nepakanka geram įspūdžiui sudaryti.
Elektroniniam bendravimui galioja tos pačios lietuvių kalbos taisyklės kaip ir visiems lietuviškiems tekstams, todėl laiškas, žinoma, turi būti parašytas be klaidų.
„VINIUS TECH į paskaitas studentams kviečiame personalo atrankos specialistų, kurie studentams papasakoja, kaip vyksta darbuotojų atrankos, moko dalykinės komunikacijos. Jie pabrėžia, kad kandidatų laiškams skiriama daug dėmesio: vertinama, kaip žmonės kreipiasi, kaip prisistato, kaip dėsto mintis. Anksčiau dalykinėje komunikacijoje jausmaženkliai buvo tabu. Dabar viena kita šypsenėlė jau leistina. Pritraukiant jaunimą jau ir atrašoma panašiai. Emociukai dalykiniuose laiškuose toleruotini, bet ne pirmame, galbūt ne antrame laiške. Jeigu susibendrauji su žmogumi, vienas kitas ženkliukas tekstą sušildo. Žinoma, jų negali būti daug", – sako docentė Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.
Dalykiniame laiške netoleruotini ir daugtaškiai, šauktukai, primygtinį teigimą reiškiantys paryškinimai ir pabraukimai, juo labiau didžiosiomis raidėmis parašyti žodžiai, nes jie visada reiškia šaukimą. Tačiau dar blogiau yra ilgi kaip instrukcijos laiškai. Šiais laiko trūkumo laikais tokį atsidarome, nuleidžiame rankas ir uždarome.
„Šiandienis komunikacijos etiketas apima ir pagarbą kitam neapkraunant jo pernelyg dideliu kiekiu informacijos, todėl reikia stengtis laiško esmę sutalpinti į tris pastraipas", – pabrėžia komunikacijos ekspertė.
Laišką reikia taip sudėlioti, kad jis būtų kuo lengviau skaitomas ir suprantamas. Todėl parašytą jį reikia dar kartą skaityti ir išbraukti viską, kas trukdo suprasti mintį ar apskritai yra balastas. Jei laiškas bus lengvai suprantamas, tikrai padidės tikimybė, kad jis bus ir perskaitytas. O kai adresatas laišką perskaitys, aišku, būsime ne veltui gaišę laiką.
Atidžiai skaitydami parašytus laiškus, bent jau mintyse ištardami kiekvieną žodį, mes geriau matome klaidas, kurių neišvengiamai padarome juos rašydami. Pastebime praleistus žodžius, raides, skyrybos ženklus, o jei tokių dalykų lieka, tai atrodo kaip nepagarba adresatui.
„Kolega britas Ronas Ringeris, turintis 40 metų tekstų kūrimo ir redagavimo patirties, pats parašęs ne vieną knygą, mus universitete išmokė skaityti balsu savo mokslinius straipsnius. Kaip kitaip atrodo viskas, kai perskaitai garsiai! Atrodo, jau ir pats gali suredaguoti tekstą, nors prieš tai nieko nematei."
Docentė pataria šią labai gerą profesionalių redaktorių praktiką taikyti rašant ne tik svarbius laiškus, bet ir sveikinimus. Tačiau pirmiausia sveikinimą dar reikia sukurti.
Sveikinimo kūryba prasideda nuo plano
Retorikos tyrinėtoja ir knygų apie retoriką autorė Vilniaus universiteto profesorė habil. dr. Regina Koženiauskienė, pastaruoju metu atradusi ir poezijos vertimo džiaugsmą, sako, kad rekomendacijos, kaip ir greitasis maistas, nėra tas išganingasis penas, bet, žinoma, geriau negu nieko.
Anot profesorės, retoriniu aspektu į sveikinimus galima žiūrėti kaip į sveikinimo kalbų rūšis. Jų yra daug, o progų dar daugiau, taigi ir reikėtų pradėti nuo progos apmąstymo. Juk svarbiausia, kad kuriamas sveikinimas tiktų tai progai, laikui, aplinkybėms ir sveikinamajam asmeniui.
Pirmiausia kurdami sveikinimą turime apmąstyti jo struktūrą. Adresato gyvenimo įvykio proga ji galėtų būti tokia:
Kreipimasis. Pasisveikinama, kreipiniu įvardijamas adresatas.
Įžanga. Nusakoma progos svarba, kuriamas asmeninis ryšys, sudominama.
Pasakojimas. Apžvelgiamas adresato nueitas kelias, iškeliamos ypatingos savybės ir pan. Kitaip tariant, pateikiamas ir pagrindžiamas adresato vertinimas.
Pabaiga. Linkėjimas adresatui kaip viso sveikinimo akcentas, išplaukiantis iš viso to, kas kalbėta.
Komunikacijos ekspertė docentė Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė atkreipia dėmesį, kad sveikinimo struktūra priklauso ir nuo to, kokio tipo jis yra – neoficialus ar oficialus.
Neoficialiojo struktūra tradicinė: kreipiamasi į adresatą, išsakomas sveikinimas ir pasirašoma.
Šiuo atveju svarbu turėti galvoje, kad kreipdamiesi į asmenį, su kuriuo sieja dalykiniai santykiai, tuo pačiu principu kaip ir rašydami laiškus turime pridėti gerb. / gerbiamas (-a) / gerbiamasis (-oji) arba Gerb. / Gerbiamas (-a) / Gerbiamasis (-oji).
Oficialieji labiau ir tinka oficialiomis progomis. Tokių sveikinimų struktūra panaši į kvietimų struktūrą: pirmiausia rašome, kas sveikina, tada ką sveikina, o galiausiai – ko linki.
Pavyzdžiui: Studentų atstovybė sveikina gerbiamą Rektorių artėjančių šv. Kalėdų proga ir linki... Tokie sveikinimai tinka tais atvejais, kai sveikinama kokios nors institucijos ar kolektyvo vardu arba sveikina kokiai nors institucijai atstovaujantis, dažniausiai aukštas pareigas einantis, asmuo – pavyzdžiui, Prezidentas.
Visi žodžiai tinkami sveikinimams?
Profesorė R. Koženiauskienė sako, kad visi lietuviški žodžiai yra tinkami, jeigu jie pavartojami laiku ir vietoje. Ir sakytiniuose, ir rašytiniuose sveikinimuose būtų ne laiku ir ne vietoje žodžiai, kuriais reiškiamas negatyvumas, skundimasis, aimanos, kalbama apie save, o ne apie sveikinamąjį. Nemaloniai nuteikia ir saldus meilikavimas. Bet tai ir yra sunkiausia: rasti aukso vidurį – tinkamus žodžius ar pasakymus.
Profesorė pataria nenuasmeninti savo kalbos. Ji turi būti tikra, gyva, žodžiai – tokie, kuriuos diktuoja mūsų protas ir širdis, o ne nukopijuoti nuo ko nors kito. Nieko nėra atgrasiau už štampus, šūkius ir lozungus. Šventinis sveikinimas, kaip ir visos kitos proginės kalbos, turi būti motyvuotas, konkretus, paremtas kokiu nors prisiminimu, bendru su adresatu išgyventu įvykiu, kokia nors brangia akimirka.
„Niekada nerekomenduočiau tūkstantiniais tiražais leidžiamų sveikinimo atvirukų su gatavais blizgančiomis rožėmis padabintais tekstais. Pavyzdžiui, „Linkiu, kad senatvė būtų laiminga – kol nebegali suskaičiuoti žvakučių ant gimtadienio torto". Jeigu toks sveikinimas iš tiesų būtų siunčiamas ar sakomas senam žmogui, tai pirmiausia būtų netinkamas tekstas, tiesiog neetiška senam priminti senatvę (tas pats, kas linkėtum raišam gražiai šokti). Be to, jame skamba dviprasmybė", – sako profesorė.
Docentė Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė taip pat mano, kad net ir gražiausiai surimuoti nusirašyti nenuoširdūs sveikinimai niekada neatstos tegul ir kelių, bet savų, nuoširdžių žodžių.
„Tokį nusirašytą išsiunti kam nors – ir paskui gal iš kokių šešių, na, gerai, trijų, gauni tą patį atgal. Daug kas tikriausiai pasakytų, kad nė neskaito jų, tų gražių ketureilių ar šešiaeilių", – juokiasi komunikacijos ekspertė.
Jeigu pačiam jau visiškai nesiseka rašyti, reikėtų tą pasirinktą svetimą tekstą bent kaip nors suasmeninti. Arba ieškoti tokio, kuris nebūtų labai paplitęs elektroninėje erdvėje (tai paprasta patikrinti per „Google" paiešką).
„Kiekvienas sveikinimas yra asmeninis ir nuoširdus palinkėjimas. Be to, sveikinimai turi dar ir užslėptą vertę bei reikšmę (ypač versle) – jie suteikia progą išsiskirti iš kitų. O jeigu mes ką nors nukopijuosime, išsiskirti tikrai nepavyks", – sako docentė ir pabrėžia, kad sveikinimas turi būti parašytas taisyklinga kalba, netinka joks žargonas, jokie žodžių trumpinimai. Sakinius, be abejo, turime pradėti didžiosiomis raidėmis, sudėlioti visus kablelius, kitus skyrybos ženklus (ir šie, beje, turi būti lietuviški (kabutės, brūkšnys)).
„Sveikinimas turi būti švarus, gražus, lietuviškas, be sintaksės, skyrybos, rašybos klaidų", – pabrėžia komunikacijos ekspertė ir atkreipia dėmesį, kad elektroninėje erdvėje mūsų akys tekstą perbėga greičiau, tad čia reikia itin apgalvoti kiekvieną žodį, kitaip adresatas gali tik pažiūrėti, kas sveikina, užuot domėjęsis, ką sveikintojas pasakė.
Kiek svarbūs šauktukai, klaustukai, daugtaškiai, stilistinės didžiosios raidės
„Kiekvienas iš tų ženklų yra svarbus. Kartais iškalbingesnis už pačius žodžius yra nutylėjimas, reiškiamas daugtaškiu. Iškalbingas ir šauktukas. Juk jaučiame skirtumą, kaip mums padėkoja: Ačiū. Ačiū! Ačiū!!! Pastebėjau, kad tarsi neteko savo buvusio vaidmens stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas. Be reikalo. Didžiosios raidės labai tinka pagarbai, dėkingumui reikšti, rodo tam tikrą mandagios distancijos laikymąsi", – mano profesorė R. Koženiauskienė.
Dabar labai mėgstamos kompiuterinės šypsenėlės, profesorės nuomone, patrauklios, tačiau kai jų (kaip ir kitų ženklų) per daug, jos praranda prasmę arba kartais rodo familiarumą. Taigi reikėtų prisiminti retorinį santūrumo ir saiko reikalavimą.
Docentės Ž. Sederevičiūtės-Pačiauskienės manymu, asmeniniame sveikinime galime rašyti, kaip norime, čia didelio reglamentavimo nėra.
Kas kita – oficialūs sveikinimai. Šauktukas sakinio pabaigoje gali būti, bet vienas. Trys šauktukai – jau per daug. Daugtaškiai oficialiame sveikinime išvis netinka.
Docentė pataria apskritai daugtaškiais nepiktnaudžiauti, nes kuo jų daugiau, tuo labiau vargina tekstas. Kartais vien dėl jų jis gali likti neperskaitytas. Todėl ir neoficialiuose sveikinimuose pakaktų vieno daugtaškio, jei iš viso jo reikia. Daugtaškis reiškia nebaigtą mintį, tad kodėl gi negalėtume jos pabaigti?
„Rašytinis tekstas visada gali būti suprastas nevienareikšmiškai, o daugtaškiai, reiškiantys nutylėjimą, tą nesusipratimų tikimybę tik padidina. Mums gal jie atrodo gražu ir romantiška, o adresatui gali pasirodyti, kad čia nutylėta piktai", – paaiškina komunikacijos ekspertė.
Dr. Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė pataria oficialiuose sveikinimuose gerai apmąstyti ir didžiųjų raidžių vartojimą. Jos turi būti išties motyvuotos, nes jų perteklius dvelkia patosu.
„Intonacijos neperteiksi ir nepagausi, o patosas – tai neskoninga", – teigia docentė ir priduria, kad didžiąja parašyti žodžiai, netgi Gyvenimas, Meilė, Viltis, kam nors gali pasirodyti kaip priekaištas.
Jei sveikinimas asmeninis, galima viskas – kaip nori, taip rašai. Čia daug reiškia tiek sveikintojo, tiek sveikinamojo stilius, požiūris. Vieniems toks išryškinimas patinka, kitiems dvelkia pigumu. Bet tai asmeniška – kaip ir atsiliepimas telefonu ar asmeninis susirašinėjimas.
Tačiau ir oficialiuose, ir neoficialiuose, asmeniniuose sveikinimuose didžiąja, kaip ir sveikinimo pradžios kreipinys, rašomi su adresatu susiję įvardžiai (Tavo, Tau, Jūsų, Jums ir t. t.). Tai rodo pagarbą sveikinamajam. Kaip ir atviruko tekstas, rašytas ranka.
Koks sveikinimas nei per ilgas, nei per trumpas
„Sveikinimo požymių požymis – glaustumas, trumpumas, tačiau tai sąlygiškos kategorijos. Tik tiek, kad saikas čia būtina sąlyga. Ilgas sveikinimas – penkių pakopų įžangos, nukrypimai į šalį, įvairūs pertarai – niekam nepatinka, nusibosta. Pernelyg trumpas gali rodyti arba nepakankamą adresanto susikaupimą ir pasirengimą, arba abejingumą adresatui, tarsi sveikintojas neturėtų ką pasakyti sveikinamam asmeniui", – sako profesorė R. Koženiauskienė.
Pasak profesorės, iškalbingiausia yra sveikintojo išmintis, o ši mėgsta tylą, taupų glaustą žodį. Ji pasakoma aiškiais, įtaigiais ir tinkamais žodžiais. Tas patinka visiems, įstringa ir pasilieka atminty, kaip sentencija ar aforizmas, kaip kokia negęstanti Omaro Chajamo išmintis. Tada į laikrodžius niekas nežiūri ir minučių neskaičiuoja.
Komunikacijos ekspertė Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė sako pastebėjusi, kad eilinius sveikinimus labai mažai kas atidžiai skaito, kiti ir išvis neperskaito.
„Jei atliktume tyrimą, kaip žmonės skaito sveikinimus, tikriausiai sužinotume, kad kuo sveikinimas ilgesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad jis bus perskaitytas", – mano docentė ir daro išvadą, kad kuo sveikinimas trumpesnis, tuo realiau, kad jis pasieks adresatą. Taigi, trumpas sveikinimas yra geriau negu ilgas.
O kokio ilgio sveikinimas yra trumpas? „Manyčiau, dvi pastraipos, arba du normalūs ar trys keturi trumpi sakiniai, yra kaip tik", – sako dr. Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.
Ilgesnis sveikinimas, pasak docentės, tikrai nėra draudžiamas, bet kad jis būtų perskaitytas, turime parašyti išties ką nors prasminga.
„Turiningus tekstus žmonės skaito, tai matome ir socialiniuose tinkluose. Bet kad skaitytų, reikia gerai pasukti galvą, ką ir kaip pasakyti. Jeigu linkėsime sveikatos, džiaugsmo, šypsenų šeimoje ir supratimo, visokių laimės dalykų, tai tikriausiai nieko nauja nepasakysime. Kad įtrauktų skaitytoją, sveikinimas turi būti tarsi koks istorijos pasakojimas", – mano komunikacijos ekspertė.
Paklausta, kaip vertintų pomėgį virtualioje erdvėje sveikinti tiesiog Su!, docentė sako: „Sveikindamas asmeniškai, žmogus gali sakyti, kaip nori, niekas neuždraus. Tačiau savo sveikinimu jis parodo pagarbą arba nepagarbą. Yra greitojo maisto restoranai ir yra geri, aukšto lygio restoranai. Tai toks sveikinimas yra kaip greitojo maisto restoranas. Įmečiau kažką prabėgom, ir gana."
Svarbių svarbiausia rašant sveikinimą
Docentės Ž. Sederevičiūtės-Pačiauskienės teigimu, ir sakytiniams, ir rašytiniams sveikinimams svarbu visi retorikos dėsniai. Pavyzdžiui, linkėjimas kokių nors trijų dalykų visada gražiau skamba negu dviejų. Ir ritmiškas tekstas įtraukia labiau nei nesustyguotas.
Kad suprastume, ar mūsų sukurtas sveikinimas skamba gražiai, turėtume ir vėl pasinaudoti profesionalių redaktorių patirtimi: ne perbėgti tekstą akimis, o perskaityti. Ištarti kiekvieną žodį mintyse, o dar geriau – pusbalsiu, kad girdėtume, kaip tas žodis dera su kitais žodžiais. Jei dėl jo trinka sakinio ritmas, reikėtų pabandyti paieškoti sinonimų, o gal pakaktų ir tiesiog pakeisti žodžio vietą sakinyje.
„Teksto ritmika visada svarbu, ne tik sveikinimuose", – teigia komunikacijos ekspertė. Ji sutinka, kad balsu ištartos labiau pastebimos ir dviprasmybės.
Profesorės R. Koženiauskienės nuomone, visais atvejais sveikinamąjį patraukia sveikintojo stiliaus individualumas ir originalumas. Bet tai duota ne kiekvienam. Šių stiliaus ypatybių ugdymas – ilgo mokslo kelio, išugdyto kūrybiškumo rezultatas.
Tačiau ne mažiau sveikinamajam patiks ir nuoširdūs mūsų žodžiai, leidžiantys pajusti džiaugsmą, priverčiantys nusišypsoti, pasijusti prisimenamam, reikalingam (ar išskirtiniam, vieninteliam, mylimam). Tai – sveikinimo teksto maksima ir pagrindinis principas.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
Užsakymo nr.: PT_88990293