Sanskritas ir lotynų, pali ir esperanto – vienos iš nedaugelio kalbų, kurios tebevartojamos, nors nebeliko arba išvis nė nebuvo jomis šnekėjusių tautų. Kažkas iki šiol kala jų žodžius ir kaitymo struktūras, žodžių santykių sakinyje taisykles. Gal iš azarto, iššūkių troškulio, gal iš profesinės būtinybės ar religinių paskatų. Tikrai ne dėl to, kad tų kalbų reikėtų kasdienybėje.
Mums savo bendrinės kalbos reikia kasdien, nes dar ir šiandien prabilus tarmiškai gali kilti nesusipratimų dėl paprastut paprasčiausių dalykų.
Štai, tarkim, kauniškis tik jam vienam žinomais būdais įsigis M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ originalą ir didžiuodamasis parodys rokiškėnui. Tas sakys: „O, visai baika!“ Nors jis norėjo pasakyti, kad labai gražu, jam labai patinka, kauniškis įsižeis ir niekada neatleis, nes jam baika – tai menkniekis. Ką ką, tikras Čiurlionis tau – menkniekis?!
Taigi, bendra kalba – ne menkniekis
Apie tai, pasak Lietuvių kalbos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos kalbos istorikės dr. Jurgitos Venckienės, jau XIX a. antroje pusėje vis garsiau ėmė svarstyti išsilavinusi Lietuvos visuomenės dalis, to meto elitas.
Jie vis labiau suvokė, kad neįveiks carinės priespaudos be bendros kalbos. Kad nebus tautos be bendros kalbos.
Bendrinės lietuvių kalbos ištakas tiriančios dr. J. Venckienės tyrimų duomenimis, pirmasis bendros kalbos poreikį trumpai ir aiškiai suformulavo vertėjas, leidėjas ir knygnešys Serafinas Laurynas Kušeliauskas 1885 m. laiške visuomenės veikėjui, rašytojui ir kunigui Aleksandrui Burbai: „Rašant dėl lietuvių ir žemaičių reikia taikytis su kalba abelna [bendra].“
„Po dvejų metų laikraštis „Šviesa“ parašė: „Kalba mūsų laikraščio bus vartojama rašliaviška“ – t. y. rašomoji kalba, bendra. Maironis 1891 m. fiksavo bendrinę kalbą ir sakė, kad „iš tarmių yra pasirinkta kauniškė, ji yra dailiausia ir ja jau daugumas šneka“, – toliau vardija bendros lietuvių kalbos liudijimus XIX a. 9 dešimtmetyje dr. J. Venckienė.
„Šiemet minima Jono Jablonskio gramatikos, kurioje pirmąkart nustatytos bendrinės kalbos normos, 120 metų sukaktis. Ji vadinta ir bendrinės kalbos gimtadieniu. Tačiau vien gramatikos išleidimas dar nerodo, kad yra bendrinė kalba, – pabrėžia kalbos istorikė ir cituoja žinomą bendrinių kalbų tyrėją Einarą Haugeną: – Bendrinių kalbų formavimuisi svarbu keturi aspektai: normos arba tarmės pasirinkimas, formos kodifikacija, funkcijų tobulinimas ir visuomenės priėmimas. Du aspektai – tarmės pasirinkimas ir priėmimas – yra susiję su visuomene. Aišku, ir tarpusavyje. Visuomenės grupė pasirenka tarminį pagrindą bendrinei kalbai ir tokią ją priima, pripažįsta kaip autoritetingą, prestižinę ir stengiasi vartoti įvairiose gyvenimo srityse.“
Taigi, pasak dr. J. Venckienės, būtent paskutiniais XIX a. dešimtmečiais išsilavinusi lietuviškai kalbančios visuomenės dalis suvokė, kad tarminis pagrindas jau pasirinktas, ji turi bendrinę kalbą ir turi stengtis ją vartoti.
Suprantama, spaudos draudimo sąlygomis bendrinės kalbos funkcijos negalėjo būti laisvai plėtojamos, ji negalėjo būti vartojama valdžios įstaigose, mokyklose, todėl ieškota sričių, kur būtų galima ją vartoti. Pavyzdžiui, prelatas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas ragino kunigus ne tarmėmis, o bendrine kalba kalbėti bažnyčiose.
„Buvo atkreiptas dėmesys ir į dar vieną bendrinės kalbos vartojimo sritį. Viena vertus, ji buvo vieša, kita vertus, ganėtinai asmeniška ir, regis, jos niekaip nevaržė valdžios reikalavimai. Ta sritis – tai antkapių užrašai. Spaudoje taip pat raginta atkreipti dėmesį į antkapių užrašus – kaip rašoma. Jei žmogus nemoka gražiai užrašyti lietuviškai, ta rašomąja kalba, tegul prašo tų, kurie moka, kad užrašai jau būtų ne tarmiški, o bendra kalba užrašyti“, – pasakoja dr. J. Venckienė.
Kalbos istorikė atkreipia dėmesį, kad vos tik suvokus turint tą bendrą kalbą pradėta reikalauti ir jos grynumo. Buvo svarbus kiekvienas bandymas kodifikuoti, tačiau ypač vertintina 1898 m. pasirodžiusi Petro Avižonio „Lietuviška gramatikėlė“.
„Jis ją Peterburge parašė savo bendramoksliams, kurie, pasirodo, menkai mokėjo lietuvių kalbą. Tačiau ji tapo pavyzdinė. Net „Varpas“ rašė: „Remkitės šita gramatikėle, nes joje surašytos bendrinės kalbos normos.“ Tik bėda ta, kad šita gramatikėlė buvo hektografuota ir jos išėjo iki šimto egzempliorių. Ji buvo sunkiai prieinama“, – pasakoja dr. J. Venckienė.
Tačiau kaip tik šios Avižonio lietuviškos gramatikėlės pagrindu J. Jablonskis sukūrė gramatiką, kurios pasirodymo datą, 1901 m., laikome mūsų bendrinės kalbos gimtadieniu.
XX a., kalbos istorikės teigimu, jau buvo svarbu kas kita – tobulinti bendrinės kalbos funkcijas, kad ją priimtų likusi visuomenės dalis.
Panaikinus spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, lietuvių kalba, nelegalios spaudos kalba, tapo legali, o kai galop buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė – ir valstybinė. Tai buvo įtvirtinta Lietuvos valstybės Konstitucijoje. Bendrinė kalba buvo pradėta vartoti švietimo įstaigose, administracijos padaliniuose, jos funkcijos buvo sparčiai plėtojamos visame viešajame gyvenime.
Dr. J. Venckienės teigimu, bendrinės kalbos priėmimas ypač suintensyvėjo antrąjį XX a. dešimtmetį. Tai rodo antkapių užrašai ir maldaknygės: ankstesnes raides pakeitė naujos spaudos raidės iš anksčiau minėtųjų gramatikų, buvo atsisakoma tarminių formų, pradėtos vartoti pietinių vakarų aukštaičių tarmės, kuri tapo bendrinės kalbos pagrindu, formos. Visuomenės kalbos suvokimo pokyčius labai gražiai liudija ir senieji antkapių užrašai.
„Bendrinė kalba nėra vien kodų rinkinys, tai nėra vien gramatika – čia labai svarbu visuomenės suvokimas. Kada ji suvokia, kad turi tą bendrą kalbą“, – pabrėžia kalbos istorikė dr. J. Venckienė.
Bendrinė kalba įsišaknijo, bet nesustabarėjo, ji tebelanksti
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narės, Vilniaus universiteto (VU) docentės dr. Linos Murinienės teigimu, galima drąsiai teigti, kad mūsų bendrinė kalba tvirtai susiformavusi.
Ji vartojama visose mūsų gyvenimo srityse – ir privačioje, ir viešoje erdvėje. Ir rašytinė, ir sakytinė. Šią kalbą galime kuo puikiausiai vartoti visais funkciniais stiliais. Nerimą gal tik keltų bendrinės lietuvių kalbos ateitis moksle (VLKK forumas šia tema čia, straipsnis čia). Tačiau iš esmės šiuo metu bendrinės kalbos padėtis tikrai palyginti gera.
Dr. L. Murinienė pirmiausia atkreipia dėmesį į mums visiems gerai žinomą Lietuvos Respublikos terminų banką. Pasak jos, tai labai geras kalbininkų ir visuomenės, tiksliau, tam tikrų sričių specialistų, bendradarbiavimo pavyzdys. „Turbūt Lietuvoje jau nebėra ministerijos, kuri nebūtų įsteigusi Terminijos komisijos savo terminams tvarkyti. Tenai dirba tos konkrečios srities ekspertai, nes kalbininkas negali būti visų galų meistras. Jis gali tik patarti.“
Dr. L. Murinienės teigimu, bene sparčiausiai keičiasi žodyno sluoksnis. „Šį kartą jau kalbu apie kasdienius mūsų žodžius. Jų į gyvenimą ateina kasdien, vis naujų ir naujų. Jaučiame, kad bendruomenėje pradedame kalbėti su tokiu tam tikru netgi anglišku prieskoniu“, – daro išvadą VU docentė.
Antra vertus, ją labai džiugina Lietuvių kalbos instituto naujažodžių duomenynas: „Atsidarai – ir širdis dainuoja. Kokia visuomenė kūrybinga, kiek daug naujų žodžių geba sukurti! Štai vienas iš naujesnių: ‚plačiarėkis‘ – tas, kuris plačiai rėkia. Jeigu bus tokių plačiai rėkiančių ir reikės tokio žodžio, ‚plačiarėkis‘ atsiras žodyne. Tai gražus, taisyklingas žodis.“
Duoną uždirbantiesiems ne iš rašto, o iš sakytinės kalbos, pasak dr. L. Murinienės, labai jautrus tarties klausimas, kirčiavimo pokyčiai. Kalbininkai kai kuriais atvejais jau nusileidę dėl dvejopo kirčiavimo, palikę galimus abu variantus, pavyzdžiui, ‚mEdžiaga‘ ir ‚medžiagA‘; ‚Aikštė‘ ir ‚aikštĖ‘; ‚prOga‘ ir ‚progA‘, tačiau kol kas labai sunkiai skinasi kelią vardų kirčiavimo pokyčiai.
„Dalis visuomenės, ypač jaunuomenė, savo vardą suvokia kaip tapatybės ženklą, tad jeigu galimi ‚GiNtarė‘ ir ‚GintArė‘, kodėl negalėtų būti ‚RŪta‘ ir ‚RūtA‘; ‚VIda‘ ir ‚VidA‘; ‚LIna‘ ir ‚LinA‘? Kaip lanksčiai mes, kalbininkai, į tai žiūrėtume ir kaip į tokius pokyčius žiūrėtų visuomenė? Kada ateis tas laikas ir ar jis ateis?“ – klausia kalbininkė.
Ji atkreipia dėmesį ir į pavardes: „Moterys norėjo pavardžių, kurios nerodytų jų šeiminės padėties, – ir turi. Priduri galūnę -ė ir gali vartoti ‚Būdonė‘, ‚Jurkūnė‘, ‚Ramonė‘. Jeigu nori, pasilieki tradicinę formą su priesaga -ienė. Tavo valia.“
Tačiau kiek būtų lanksti visuomenė, jeigu vieną gražią dieną įvyktų labai ryškus skyrybos ir rašybos pokytis? „Visiškai neseniai išėjo atnaujintos VLKK apsvarstytos skyrybos taisyklės. Bet ten kolei kas paliktas kablelis prieš ‚tačiau‘. Ir ar bus kada nors prieita prie rašybos – kaip mes, pavyzdžiui, žiūrėtume į ‚ąžuolas‘ be nosinės?“ – svarsto VU docentė.
Vis dėlto, dr. L. Murinienės nuomone, svarbu suvokti, kad kalba, nors ir kokios stabilios būtų jos normos, nors ir kaip norėtume jų stabilumo, turi keistis.
„Kalba – gyvas organizmas. Užkonservuokim, uždarykim tą organizmą į kokį stiklainį, neduokim jam oro – matysim, kaip greitai nusibaigs. Gyvybei palaikyti reikia kaitos, pokyčių. Tik klausimas, kiek, kokių ir kada. Ir kaip išlaikyti patį kalbos stuburą“, – pabrėžia VU docentė.
Jei bendrinė kalba – gyvas organizmas, vadinasi, jos mirtis neišvengiama?
„Akademiniame ir viešajame diskursuose jau kuris laikas vartojama kalbos mirties sąvoka, – sako VLKK narys dr. Vidas Valskys. – Kalbos mirties sąlygų klausimu pastaruoju metu paskelbta daug teorijų. Viena iš žinomiausių knygų šia tema galima laikyti garsaus britų lingvisto Davido Crystalo veikalą „Kalbos mirtis“.
Dr. V. Valskys primena, kad lietuvių kalbos likimą ateities pasauly, jos išnykimo galimybę, tiksliau, negalimybę, dar prieš aštuonerius metus straipsnyje „Lietuvių kalbos mirtis“ (straipsnį žr. čia) nuodugniai aptarė Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius, remdamasis prancūzų kalbininko Louis-Jeano Calvet suformuluotais kalbų pasitraukimo kriterijais.
Dr. V. Valskys cituoja prof. G. Subačių: „Nė pagal vieną iš trijų kalbos nykimo tipų lietuvių kalba nemiršta: nei akivaizdžiai transformuojasi, nei lieka be kalbėtojų, nei įgyja struktūrinių anglų kalbos bruožų. Ji yra tarp gyvybingiausių kalbų tiek Europoje, tiek pasaulyje; išnykti jai ir po šimto metų nepranašaujama – nebent įsikištų koks forsmažoras.“
VLKK nario manymu, jeigu nenugalimos jėgos veiksnį laikytume sunkiai tikėtinu, todėl atmestinu, neturėtume pagrindo tokia viltinga išvada suabejoti. Straipsnyje pateikiama faktinė medžiaga ir jos analizė skatina pritarti prof. G. Subačiaus išvadai: „Lietuvių kalbai įkapes siūti gerokai per anksti.“
Dr. V. Valskis svarsto: „O gal ir visai neverta?“ Pasak jo, iš įvairių valstybinės kalbos politikos gairių matyti aiškios lietuvių kalbos vartojimo, funkcionalumo, mokymo ir prestižo stiprinimo tendencijos. Įtvirtinama ne tik lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, svarba ir reikšmė visose gyvenimo srityse bei Europos Sąjungos erdvėje, bet ir tarmės įvardytos kaip neabejotinas lietuvių kalbos ir kultūros turtas.
VLKK narys puoselėja optimizmą ir kalbėdamas apie tolimą bendrinės lietuvių kalbos perspektyvą.
„Mūsų kalba, lanksčiai reaguojanti į pakitusias pasaulio realijas ir dėl to patyrusi neišvengiamų tikslingų leksikos ar net gramatikos pokyčių, yra plačiai vartojama Lietuvos žmonių. Ne tik buitiniu lygmeniu, bet ir kaip mokslo, studijų, teisės aktų, tarpinstitucinio bendravimo, elektroninių knygų ir žiniasklaidos priemonių kalba. Lietuvių kalbą puikiai supranta ir ja gerai komunikuoja automobilių ir erdvėlaivių automatinio valdymo sistemos, kiti dirbtiniu intelektu paremti virtualieji asistentai, robotžmogiai ar žmogrobočiai. Lietuvių kalba kaip ir dabar, o gal net stipriau saugoma ir puoselėjama ir nėmaž nepraretėjusios kalbinės bendruomenės, ir valstybės struktūrų, ir įvairių tarptautinių organizacijų. Mūsų palikuonys lietuvių kalba didžiuodamiesi šneka ir rašo, svajoja ir sapnuoja, tad ji išlieka tvaria mūsų savastimi, mūsų tapatumo, savitumo ir saviraiškos būtinuoju dėmeniu“, – dalijasi savo vizija dr. V. Valskys.
Jis sako girdintis iš žmonių abejonių mūsų kalbos išgalėmis, neva ji negalinti perteikti visko, kaip gali perteikti anglų kalba. Mūsų kalba neva neturinti tokių raiškos galimybių.
„Neabejokime mūsų kalbos išgalėmis. Ji tikrai yra lanksti ir geba reaguoti į naująsias realijas. Ir raiškos priemonių mums tikrai neturėtų trūkti“, – teigia dr. V. Valskys.
Mūsų bendrinė kalba tikrai tinkama technologijoms
„Mums, matematikos, informatikos, technologijų žmonėms, svarbu spėti su visomis technologijų naujovėmis. Kalbos ir kalbų technologijos, lietuviškai dar vadinamos natūralios kalbos analize, labai sparčiai vystosi, ypač anglų ir kitos labai plačiai taikomos kalbos. Mums truputį liūdna, kad neturime tokios atviros prieigos prie lietuvių kalbos išteklių. Nes labai dažnai įrankiai, kurie leistų mums pasiimti ir įgalinti įvairius sprendimus, adaptuoti lietuvių kalbai, technologiškai jau egzistuoja, reikėtų tik tos atviros prieigos. Ir, žinoma, didesnio išteklių kiekio“, – rimčiausias, bet vis dėlto įveikiamas kliūtis lietuvių kalbai įsitvirtinti technologijų pasaulyje įvardija Dirbtinio intelekto asociacijos valdybos narys dr. Linas Petkevičius.
VDU Kompiuterinės lingvistikos centro ir CLARIN-LT centro vadovas doc. dr. Andrius Utka taip pat nemato itin rimtų grėsmių: „Esu girdėjęs, kad lietuvių kalba gal per sudėtinga informacinėms technologijoms, bet, sakyčiau, tai visiškai neteisingos mintys.“
Dr. A. Utka antrina dr. L. Petkevičiui: technologijos dabar net ir vadinamos natūralios kalbos analize. Žodžiu, technologijos taikosi prie kalbos, o kalba prie technologijų neturi taikytis. Svarbiausia – jos duomenys, ištekliai. „Jei jų pakankamai daug, natūralios kalbos technologijos puikiausiai prisitaikys, net ir sudėtingą lietuvių kalbą apdoros“, – teigia dr. A. Utka.
Pasak jo, tai, kad dar ne visi prietaisai kalba lietuviškai, yra ne kalbos technologijų, o prietaisų lituanizavimo problema. Lietuvių kalba yra tarp oficialių ES kalbų, bet ji nėra didelė, dėl to verslui neapsimoka investuoti į kiekvieno siurblio lietuvišką meniu.
„Manau, ateityje lietuvių kalba tikrai bus. Nes atsiranda daugiakalbės sąsajos, tampa kur kas lengviau lokalizuoti produktus. Aišku, ir vertėjai, lokalizacijos specialistai turi daugiau versti, tada lietuvių kalba tikrai atsiras produktuose“, – neabejoja VDU Kompiuterinės lingvistikos centro vadovas.
Jo įsitikinimu, mūsų kalba tikrai gyva ir tikrai dar tiek daug jos nebuvo, kiek yra šiandien. „Jos generuojama kiekvieną dieną, ir tie tekstai nesudega, jie kur nors saugomi, egzistuoja. Juk randate ir dešimties metų senumo „Delfi“ straipsnių, didžiuliai archyvai yra. Lietuvių kalbos išties daug. O jeigu jos daug, vadinasi, ji gyvuos ir bus reikalinga ateities visuomenei, tiek verslui, tiek mokslui“, – teigia dr. A. Utka.
Antra vertus, jis pritaria, kad kalba turi keistis, ir ji keičiasi. Nes pasaulis ją keičia. Tokia kalba, kokia buvo prieš šimtmečius, paprasčiausiai negalėtų su visomis realijomis susitvarkyti.
Bendrinė kalba – kaip kariuomenė
VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis taip pat sutinka, kad pokyčių reikia, ir lygina kalbą su kariuomene.
„Mes galime sakyti: žiūrėkit, kokia mūsų puiki, gera kariuomenė. Bet jeigu ji nesikeis, po dešimties metų ji bus silpna kariuomenė. Kariuomenė kiekvieną dieną turi tobulėti, apsirūpinti naujais ginklais, žvelgti į ateitį. Lygiai taip pat ir bendrinė kalba“, – įsitikinęs A. Antanaitis.
Jo nuomone, pirmiausia reikalinga moderni valstybinės kalbos teisinė bazė. Jis apgailestauja, kad 30 metų niekaip nepriimamas konstitucinis valstybinės kalbos įstatymas. Tačiau jis yra svarstytinų konstitucinių įstatymų sąraše, ir vien tai jau rodo, kad kalba – vienas iš valstybės egzistencijos pagrindų.
„Mes turime sutvarkyti teisinę bazę, kad vieną kartą ir visiems laikams užgniaužtume siūlymus įvesti antrą valstybinę kalbą. Nes gana garsiai prieš keletą metų buvo išsakyta ir dabar dar tebeskamba mintis įvesti anglų kalbą kaip antrą valstybinę kalbą. Nejaugi per tūkstantį metų nieko nepasimokėme? Turėjome rusėnų, turėjome lenkų, turėjome rusų, dabar anglų pasirinktume?“ – susirūpinęs VLKK pirmininkas.
Jo manymu, lietuvių kalbai išties sunku konkuruoti su kitomis kalbomis, nes ji nekomercinė, priklauso nelabai gausiai tautai, todėl būtina ja rūpintis valstybiniu lygiu, nes tik antrą kartą turime valstybę, kuri suvokia kalbos reikšmę ir svarbą.
Antra svarbi užduotis, pasak A. Antanaičio, – parengti ilgalaikę lietuvių kalbos plėtros strategiją: kokios kalbos mes norime, kokios mūsų ambicijos. Tai taip pat susiję su pokyčiais. Labai gerai, kad Seimas jau yra priėmęs kalbos politikos informacinių technologijų erdvėje gaires (išsamiau žr. čia).
Tai, VLKK pirmininko manymu, yra mūsų valstybės ambicijų išraiška, nes kalbos technologijos, ištekliai, atviros prieigos brangiai kainuoja – kaip ir kariuomenė. Nedidelės šalies verslas nėra pajėgus vienas tai padaryti, reikalinga rimta valstybės parama.
Jis ragina nebelindėti apkasuose, eiti pokyčių keliu. Kalba turi spėti kartu su laiku. Ir šiuo atveju tauta, kaip kolektyvinis veikėjas ir pagrindinis stūmiklis, kalbą į ateitį ir perkels.
Tai reikia ar nereikia bendrinei kalbai reformos?
Advokato Edmundo Budvyčio teigimu, teisininkai pratę mąstyti taip: jeigu keičiame kokią nors normą, pirmiausia turime būti įsitikinę, kad objektyviai būtina ją keisti. Jo nuomone, naujadarai, naujos formos nėra normos keitimas – tai natūralus procesas, gyvo organizmo vystymasis ir tobulėjimas. Čia ne reforma.
„Žinot tą teisininkų kalambūrą „paleisti negalima pakarti“? Jei jau norim daryti reformą, darykim taip, kad skyryba mums leistų suprasti, ar negalima paleisti, ar negalima pakarti. Kalbos reforma turėtų būti labai labai atsargi“, – mano jis.
Nemato reformos būtinybės ir VLKK narė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) pirmininkė Daiva Daugirdienė.
„Mums, vertėjams, pirmiausia reikėtų papildymų. Mes turim individualizuoti veikėjų kalbą, todėl mums reikia ir aukštojo stiliaus, ir žemojo – visokio. Reikia ir tarptautinių žodžių, ir lietuviškų atitikmenų. Ir ginkdie nevadinčiau to reforma, nes kalbu ne tik kaip vertėja, bet ir kaip redaktorė: kuo daugiau reformų, tuo sunkiau dirbti ir vertėjams, ir redaktoriams. Reikia kuo retesnių pokyčių, bet nuolatinių žodyno papildymų“, – teigia ji.
LLVS pirmininkei antrina ir VU Komunikacijos fakulteto dėstytojas, LRT radijo žurnalistas ir laidų vedėjas Edvardas Kubilius: „Žurnalistikoje reikia sinonimų. Kuo daugiau bus žodžių, kurie apibūdintų tą patį dalyką, tuo geriau.“
Jo manymu, lietuvių kalbai viskas gerai. Ji yra graži, jos taisyklės yra aiškios ir kiekvieno piliečio pareiga yra išmanyti savo kalbą. Jis tik apgailestauja, kad patys kalbininkai mėtosi. Jie siūlo sakyti tai vienaip, tai antraip. Ir tai labai trikdo.
Dr. L. Murinienė prisimena, kai mokydamasi prancūzų kalbos stebėjosi, kaip galima rašyti vienaip, o tarti kitaip: „Paklausiau savo mokytojos prancūzaitės, ar jie nemano pereiti prie kokios nors rašybos reformos. O ji taip ramiai pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir tarė: „Betgi tai juk toks grožis.“ Tai štai, kolegos, ir tas lankstumas, ir požiūris.“
VLKK pirmininko A. Antanaičio teigimu, žodį ‚reforma‘ šioje diskusijoje derėtų vertinti kaip provokaciją arba norą atsisveikinti su kalbos reformomis.
„Ypač su viena labai garsiai siūloma reforma: paleisti kalbą savieigai, nes kalba esanti subrendusi, stipri ir galinti savimi pasirūpinti. Atiduokime kalbą ir visas jos atmainas žmonėms, tegul kiekvienas šneka ir rašo, kaip išmano, ir bus labai puiku. Tikiuosi, kad jums, bent daugumai iš jūsų, tai atrodo absurdas, neįmanoma, tačiau tokia ideologija iš tikrųjų Lietuvoje egzistuoja“, – sako VLKK forume „Ar bendrinei kalbai reikia reformos“ A. Antanaitis.
Jo tvirta nuomone, kalbos kontrolė neabejotinai turi išlikti: „Kokia kalba bus mokoma mokykloje? Tarme? Ne, bendrine kalba. Tad ji turi būti vienaip ar kitaip valdoma. Valstybinė kalba kitaip negali egzistuoti.“
Antra vertus, tai nieku gyvu nereiškia kalbininkų diktatūros. VLKK pirmininkas pabrėžia: „Nereikia kurti sau jokių baubų, tiesiog reikia suvokti, kad esame šeima, kuriame santykius, kuriame valstybę ir kalba yra vienas iš mūsų ateities kūrimo įrankių.“
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
Užsakymo nr.: PT_88686339