Kovojančios Lietuvos Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas

Lietuvos istorijoje turime nemažai ryškių, mus įkvepiančių didvyrių. Tarp jų neabejotinai svarbią vietą užima viena ryškiausių XX a šalies istorinių asmenybių – Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, kurio 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines šiemet minime.

Pagerbdamas J. Žemaitį-Vytautą, Lietuvos ypatingasis archyvas parengė stacionarią ir virtualią parodas, kuriose mūsų didvyrio vaikystė, jaunystė, karo mokslai, tarnyba Lietuvos kariuomenėje, partizanavimas, kiti gyvenimo faktai pirmąkart pristatomi gausiai iliustruota vaizdine medžiaga. Parodoje eksponuojama didžioji dalis žinomų nuotraukų, kuriose užfiksuotas J. Žemaitis-Vytautas. Parodos eksponatai saugomi įvairiuose Lietuvos valstybės archyvuose, muziejuose, bibliotekose, J. Žemaičio artimųjų, kitų žmonių asmeniniuose archyvuose.

Stacionari paroda nuo 2024 m. lapkričio 25 d. eksponuojama ant buvusių KGB rūmų Vilniuje (Gedimino pr. 40) fasado, o virtuali paroda skelbiama Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje.

Parodos parengtos įgyvendinant projektą, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Jaunystės godos, karo mokslai ir karinė tarnyba

J. Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Tėvai su vaikais Kotryna ir Jonu dažnai keitė gyvenamąją vietą. Kurį laiką gyveno Lomžoje Lenkijoje, 1917 m. grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Raseinių apskrityje. Mokytis Jonas pradėjo Lomžoje, kur lankė pradžios mokyklą. Gimnaziją 1926 m. baigė Raseiniuose, po kurios baigimo įstojo į Kaune karo mokyklą.

Artilerijos karininko specialybę pasirinkęs J. Žemaitis 1926–1929 m. intensyviai mokėsi karybos, plėsdamas akiratį su kitais kariūnais lankydavo spektaklius, kino teatrus, parodas. Draugiško būdo J. Žemaitis Karo mokykloje surado ir artimų bičiulių: „Aš noriu, kad tas mūsų tikras draugiškumas gyvuotų ilgiausius metus!“ – užrašė jis ant savo nuotraukos, padovanotos bendramoksliui Stasiui Zablockiui. Mokydamasis Kaune nenutolo nuo šeimos, nuolat susirašinėjo su artimaisiais.

1929 m. baigus Karo mokyklą, J. Žemaičiui suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, jis paskirtas tarnauti į II-ąjį artilerijos pulką. Apie karininko J. Žemaičio savybes liudija įrašai jo atestacijos lape: „Protinės ypatybės: Išmokslintas, sumanus, susidėjusiose aplinkybėse greitai orientuojasi. Išsiauklėjimas: Taktingas, mandagus, tvarkingas. Moralė: Doras, sąžiningas, teisingas. Būdas: Griežtas, gyvas. ... Valstybiškumas ir tautiškumas: Valstybiško ir tautiško nusistatymo. Pažangumas karo tarnyboje: Įdomaujasi karo mokslo srityje veikiančia pažanga ir tinkamai sugeba pritaikyti turimas žinias karyboje. Tarnybos pareigų supratimas ir jų atlikimas: Dėmesingas, autoritetingas, sugeba vadovauti, mokyti ir auklėti.“ ^[1]

Gavęs stipendiją, J. Žemaitis 1936–1938 m. išvyksta mokytis į Fontenblo artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Mokydamasis jis ne tik sėmėsi artilerijos žinių, bet ir keliavo po Prancūziją, Italiją, kitas Europos šalis. Susibičiuliavęs su Paryžiuje studijavusiais dailininkais Petru Kiaulėnu, Petru Tarabilda ir Domicėle Tarabildiene, tapo jų gidu po Paryžiaus muziejus, teatrus, lietuvių pamėgtas kavines.

Paryžiuje J. Žemaitis susipažino su prancūzų kalbą Sorbonos universitete studijavusia Elena Kabailaite. Netrukus pažintis virto meile. Puoselėdamas bendros ateities viltis, J. Žemaitis dovanojo E. Kabailaitei žiedą ir savo nuotrauką su užrašu: „Mylimai – kurią vadinu Madona, draugei – gražios sielos ir kūno mergaitei – kurią tebetikiu esant mano“. Nors mergina ir neatsakė į J. Žemaičio jausmus, ji išskyrė jį iš kitų bičiulių kaip patikimą, rūpestingą draugą, brangino judviejų draugystę.

Išsiskyrus J. Žemaičio ir E. Kabailaitės gyvenimo keliams, buvusi J. Žemaičio mylimoji išsaugojo draugystės prisiminimus. Su vyru karo lakūnu Vytautu Steponu Žižiu ir dviem vaikais 1944 m. vasarą pasitraukdama iš Lietuvos į Vakarus, ji išsivežė J. Žemaičio dovanotą žiedą ir jį menančias nuotraukas. Gyvenimo saulėlydyje Elena Kabailaitė-Žižienė-Jonaitienė dalinosi prisiminimais: „Iš visų savo draugysčių, net ir labai artimų, kažkodėl jį prisimenu kaip žmogų, padariusį didžiausią įtaką mano gyvenime. Viską įvertinus, per visą mano ilgą gyvenimą šie vieneri metai su juo išlieka mano atmintyje kaip labiausiai pamokantis ir reikšmingiausias mano jaunystės laikotarpis.“^[2]

Įspūdžių kupinas gyvenimas Prancūzijoje nenustelbė Tėvynės ilgesio. Laiške bičiuliui J. Žemaitis teiravosi: „Rašyk, kaip jautiesi grįžęs į Lietuvą. Nuotaika turbūt velnioniškai gera. Tai sprendžiu sulig savęs, nes kai parvažiuodavau, nuotaika visada būdavo ypatinga..“^[3]

Grįžęs į Lietuvą J. Žemaitis paskiriamas tarnauti į I-ąjį artilerijos pulką, vėliau perkeltas į IV-ąjį artilerijos pulką, 1-osios mokomosios baterijos vadu. Greta tiesioginių pareigų jam patikėtos atsakingos pulko švietimo vadovo pareigos. Tuo metu šalies padėtis darėsi vis sudėtingesnė. Tolesni istoriniai įvykiai sugriovė planus tobulinti karybos žinias, siekti aukštesnio karinio laipsnio bei kardinaliai pakeitė J. Žemaičio gyvenimą.

Okupacijų sūkuryje

1940 m. Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos valdžiai pradėjus naikinti Lietuvos kariuomenę, J. Žemaitis buvo perkeltas į Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinį korpusą. Netrukus prasidėjusios sovietų represijos J. Žemaičio tiesiogiai nepalietė, bet neaplenkė jo artimųjų. Per Juodojo birželio trėmimus į Komijos ASSR išvežta sesers šeima: Rapolas ir Kotryna Juškai bei trys jų vaikai.

Pirmosios sovietų okupacijos dienomis buvo ir šviesesnių gyvenimo akimirkų. J. Žemaitis susituokė su Elena Valionyte, dirbusia Knygų rūmuose Vilniuje.

Vokietijos–SSRS karas užklupo J. Žemaitį Varėnos poligone. Traukdamasis su 29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniais, jis su grupe karių ties Valkininkais pasidavė į nelaisvę Vokietijos kariuomenei ir buvo pasiųstas į karo belaisvių stovyklą Vilniuje, iš kurios paleistas liepos mėn. Rugpjūčio mėn. su kūdikio laukiančia žmona apsistojo Kaune ir įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. 1941 m. gruodžio mėn. jiems gimė sūnus Jonas Laimutis.

Karo metu gyventi mieste buvo sunku, todėl 1942 m. birelio mėn. Žemaičių šeima grįžo į tėviškę. J. Žemaitis įsidarbino Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju, 1943 m. įsitraukė į antinacinę rezistenciją, priklausė Šiluvos valsčiaus pogrindžio grupei. Tų pačių metų rudenį jis įstojo į pogrindžio Laisvės šaulių organizaciją; jam pavesta organizuoti šaulių būrius.

1944 m. kovo 15 d. J. Žemaitis paskirtas Lietuvos vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokietijos okupacinės valdžios reikalavimams nepaklususi rinktinė buvo išformuota, jos vadovybė suimta. Atostogavęs J. Žemaitis išvengė represijų, tačiau slapstėsi iki pat nacių okupacijos pabaigos.

Partizanų vadas

Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, J. Žemaitis pasijuto persekiojamas ir slapstėsi toliau. 1945 m. sausio mėn. jį aplankė Lietuvos partizanai, tarp kurių buvo tolimas giminaitis, vėliau artimu bendražygiu tapęs Petras Bartkus, ir pasiūlė stoti į Lietuvos laisvės armiją. Apsisprendimą paskatino enkavedistų įvykdytas žmonos sulaikymas. Laimei jai pavyko pabėgti ir su sūnumi išvykti į Kauną. Tomis dienomis J. Žemaitis priėmė sprendimą stoti į kovą. „ Aš irgi turiu mamytę ir tėvelį, ir gražią žmoną su mažu sūneliu, bet... viską teko paaukoti. Išėjau ginti Tėvynės, o jeigu prireiks, ir žūsiu dėl jos“, – tokie J. Žemaičio žodžiai įsirėžė į jo sesers pažįstamos atmintį^[4].

1945 m. kovo mėn. J. Žemaitis įstojo į Lietuvos laisvės armiją ir netrukus tapo Vėgėlės (vėliau Žebenkšties) rinktinės štabo viršininku. Partizaninės kovos krikštą priėmė 1945 m. liepos mėn. Virtukų miške vykusiose kautynėse. Iš pradžių dažnai keitė slapyvardžius. Yra žinoma per 10 sakytinių ir apie 10 rašytinių J. Žemaičio slapyvardžių. 1948 m. pasirinko Vytauto slapyvardį, kurio pasirašydamas dokumentus, nekeitė, nors žodiniai-sakytiniai slapyvardžiai kartais dar keisdavosi.

Partizanavimo metais J. Žemaitis išgyveno ypatingai skaudžią asmeninę dramą. Išvaryti iš namų tėvai gyvenimą baigė prieglaudoje. Antro vaikelio besilaukusi žmona, bijodama arešto, nesikreipė į gydytojus prasidėjus nėštumo komplikacijoms. Kritiškai pablogėjus sveikatai, 1946 m. liepos 13 d. ji mirė. J. Žemaičio siųstų ryšininkių pastangomis, sūnų ėmėsi globoti Ona Liubinavičienė, dėl saugumo suteikusi jam ir savo pavardę. Pats partizanų vadas su sūnumi tegalėjo susitikti vos keletą kartų.

1946 m. rugsėjo mėn. J. Žemaitis tapo Šerno rinktinės vadu, 1947 m. – Jungtinės Kęstučio apygardos vadu, 1948 m. gegužės 5 d. pradėjo eiti naujai įkurtos Vakarų Lietuvos srities vado pareigas. Suprasdamas vieningos kovos reikšmę, daug dėmesio skyrė partizanų telkimui ir bendros vadovybės sukūrimui.

„Aš vis tiek manau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“

J. Žemaičio-Vytauto ir jo bendražygių pastangomis 1949 m. vasarį Minaičiuose (Radviliškio aps.) įvyko partizanų susitikimas, kurio metu įsteigta partizanus vienijanti organizacija – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). 1949 m. vasario 16 d. priimta LLKS Tarybos deklaracija, skelbusi partizanų siekį atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę ir įteisinusi Tarybą kaip tautos išsilaisvinimo kovai vadovaujantį aukščiausią tautos politinį organą. J. Žemaitis-Vytautas išrinktas Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis.

Šiuo sunkiu laikotarpiu J. Žemaitis stengėsi palaikyti ryšius su kitais partizanų vadais, derinti pozicijas, planuoti ateitį. Buvo reiklus, rūpestingas, dėmesingas kovotojams, rėmėjams ir ryšininkams. Vertindamas Laisvės kovotojų bendrystę, 1950 m. siūlė partizanams vadintis broliais.

Dėl nuolatinės įtampos 1951 m. gruodį J. Žemaitį ištiko paralyžius. 1952 m. jis atsisakė pareigų ir aktyviau veikti pradėjo tik 1953 m. pavasarį, šiek tiek pagerėjus sveikatai, tačiau 1953 m. gegužės 30 d. sovietų saugumo buvo suimtas, tardytas Vilniuje ir Maskvoje.

Akistatoje su priešu nepalūžo, laikėsi oriai, atsisakė duoti parodymus, nepasirašinėjo tardymo protokolų. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo posėdyje 1954 m. birželio 7 d. pareiškė: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. [...] Šį sovietų vyriausybės žingsnį aš laikau neteisėtu [...]. Visus pogrindžio, kurio dalyviu buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš manau esant teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus.“^[5]

1954 m. birželio 7 d. Karo tribunolas skyrė J. Žemaičiui mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas lapkričio 26 d. Maskvoje.

Mes prisimename

Laisvės kovai paaukojęs gyvenimą, bendražygių išrinktas vieninteliu partizanų generolu, ėjusiu kovojančios Lietuvos Prezidento pareigas, J. Žemaitis-Vytautas mūsų atmintyje išlieka kaip tautos didvyris, ryžtingos ir pasiaukojančios kovos už Lietuvos Nepriklausomybę simbolis.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1997 m. J. Žemaitis-Vytautas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties). Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 12 d. priėmė deklaraciją, kurioje J. Žemaitį-Vytautą pripažino kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, 1949–1953 m. faktiškai ėjusiu Respublikos Prezidento pareigas.

J. Žemaičiui-Vytautui pastatyti atminimo ženklai Vilniuje, Kaune, Palangoje, vadavietėje Jurbarko rajono Šimkaičių miške ir kitur. Lietuvos karto akademijai suteiktas Generolo Jono Žemaičio vardas, jo vardu pavadintos Šimkaičių pagrindinė mokykla ir Raseinių gimnazija.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė

1. Leitenanto Jono Žemaičio, Lietuvos kariuomenės 2-ojo artilerijos pulko 6-osios baterijos vado, 1935 m. atestacijos lapas. 1936 m. sausio 7 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 930, ap. 5, b. 3120, l. 31–32.

2. Elenos istorija. Kristinos Virgeningas (Virgeningaitės) pokalbis su Elena Jonaitis.[2013 m.] Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=hhBO4BnwftM.

3. Jono Žemaičio laiškas Petrui Kiaulėnui. 1938 m. liepos 15 d. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 548, ap. 1, b. 51, l. 1–2.

4. Kazimieros Rašimaitės-Stankienės atsiminimai. In Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Žuvusiųjų prezidentas. Jono Žemaičio biografija. Vilnius, 2019, p. 328.

5. Jono Žemaičio paskutinio žodis, pasakytas uždarame Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo posėdyje. 1954 m. birželio 7 d. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 33960/3, t. 13, l. 421–422.