Žygimantai, jūsų sportinė karjera prasidėjo labai anksti – sulig mokyklos pradžia. Kas išmetė jums tokią "gyvenimo kortą" – jūsų paties noras, artimieji ar aplinkybės?
Į pirmąją treniruotę Ukmergės dziudo klube mane atvedė brolis, nors tada Kultūros centre lankiau pramoginius šokius, ir tai man labai patiko. Bet nusprendžiau išmėginti save ir kitoje veikloje, taip ir "įkliuvau". Visada tuo džiaugiuosi, nes šis kelias labai įdomus, pilnas džiaugsmo, liūdesio ir iš to kylančių pamokų.
"Išmėginti save" dar būnant pirmoku – skamba labai rimtai! Bet kur padėjote tą aistringą šokėją? Tebeturite jį savo viduje?
O, taip! Šokiai poroje tebežavi iki šiol – labai mėgstu stebėti, kaip per šokį vienas kitą girdi tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės. Kai nespaudžia kalendorius, tikrai neatsispiriu šokiui ir pats.
O kalendorius labai jus spaudžia?
Nelygu metai. Jeigu esame įsipareigoję Lietuvos sambo federacijos rinktinei, per metus Lietuvoje ir Europoje, pasaulyje paprastai būna kelios varžybos. Jos ir koreguoja kalendorių. Laisvesniais periodais išvykstu pakeliauti, pamatyti ar išmokti kažką naujo.
Mėgstate kalnus. Ar todėl, kad juos, kaip ir priešininką, reikia įveikti?
Taip, turbūt. Kalnams jaučiu silpnybę, esu įkopęs ne į vieną viršukalnę Skandinavijoje, Europoje. Na, į Everestą dar ne, bet gal kada nors pavyks. Labai norėčiau, tai viena didžiausių mano svajonių.
O kaip nutiko su savanoryste armijoje? Tarnavote LDK Butigeidžio dragūnų batalione Klaipėdoje, buvote Žvalgų būrio karys, dabar rezervistas.
Apie tai svajojau visą gyvenimą, tik laukiau palankaus momento. Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą pasirinkau vieną stipriausių Lietuvos batalionų ir į jį patekau. Man labai ten patiko. Neįkainojama, labai įdomi patirtis, leidusi man pažinti tam tikras savo galimybes ir savybes. Nesakau, kad kada nors ten negrįšiu. Tai buvo dar vienos mano svajonės išsipildymas. Duoti priesaiką, išbandyti save tokiame vaidmenyje.
Atrodo, jums reikia atsargiai svajoti?
Taip, ko gero (juokiasi). Kol kas svajonės pildosi. Bet aš tikrai jų atkakliai siekiu. Labai dėl jų stengiuosi.
Pakalbėkime apie jūsų "sportinius everestus". Viršukalnių jūsų karjeroje daugiau nei pakanka. Net būdamas vaikas, moksleivis skynėte pergales Lietuvos, Europos ir Baltijos šalių dziudo, sambo, bušido, grapplingo varžybose... Patekote į geras rankas, kurios įžvelgė jūsų galimybes ir talentus?
Vaikystėje pradėjau mokytis pas nuostabų, nuoširdų trenerį Rimantą Lenartavičių, su kuriuo ir treniruotėse, ir varžybose praleidau daug laiko. Vėliau tame pačiame klube perėjau į vyresnių vaikų grupę, pas Artūrą Saką, kuris tobulino mano techniką. Drauge siekėme nelengvų išsikeltų tikslų. O nuo 14 metų iki šios dienos sportuojame su Tomu Putinausku. Tomas labai prisidėjo tobulindamas mano smūgius, įvesdino mane į rimtesnį kovos stilių, taigi pasijutau gerokai stipresnis, pranašesnis. Mums drauge labai gerai sekėsi visada, iki dabar. Net sunku būtų prisiminti, kur nesisekė. Tikiuosi, taip bus dar daugelį metų.
Nelabai daug, bet gerų mokytojų ir nemažai mokyklų?
Taip. Kaip minėjau, pradėjau nuo dziudo, vėliau važinėdavome į įvairias kitas varžybas – sambo, grapplingo, džiudžitsu, kovinės sambo... Sukauptą patirtį išsaugojau iki dabar, tik, žinoma, viskas peraugo į kur kas rimtesnį lygį. Mūsų Ukmergės dziudo klubas yra universalus, todėl nuo pat paauglystės sugebėdavome dalyvauti įvairiausiose varžybose. Tai mane įtikino, kad į kovos menų pasaulį geriausia ateiti turint tvirtus imtynių pradmenis. Nes MMA stilius ir susideda iš įvairių sudedamųjų – imtynių, kovos stovėsenoje, smūgiavimo, - o tai neatsiejama nuo dziudo, sambo, grapplingo, ir jei dar mažas būdamas viso to išmokai, o vėliau ėmeisi rimtesnių kovų, įgyji pranašumų. Manau, boksininkui įsitraukti į šį sportą ir mokytis įvairių stilių imtynių yra daug sunkiau, nes jam tenka pradėti nuo elementarių dalykų – pavyzdžiui, nugriuvus padaryti kuliavirstį. O mums ristynių, imtynių pagrindai jau yra įaugę į kraują. Kaip, beje, ir moralės kodeksas.
Koks jis?
Garbė. Drąsa. Sąžiningumas. Dorumas. Ir kiti esminiai dalykai. Mes jį kaip kokius Dievo įsakymus turėdavome ne tik žinoti nuo pat mažens, bet ir jais vadovautis. Ne tik kovos metu, bet ir gyvenime apskritai - išėjus iš salės ar ringo. Nuo pirmųjų dienų to mokė treneriai, ir tai yra labai rimtas, ne tik kovų, bet ir gyvenimo pagrindas.
Tada stabtelėkime ties juo truputį. Užduosiu keletą trumpų klausimų ir tikėsiuosi tokių pat atsakymų. Pirmasis - ką žiauriausio gyvenime esate padaręs?
Tikriausiai lūžiai ir kiti panašūs dalykai varžybu metu.
Ką švelniausio?
Būdamas vaikas pamačiau, kad kaiminystėje žiemą metalinėje statinėje gyvena jaunas šunelis. Grįžęs padariau jam labai šiltą ir jaukų namelį.
Ką mylite labiausiai?
Šeimą.
Ko labiausiai nekenčiate?
Išdavikų.
Ką darote, kad neapykanta virstų bent jau tolerancija?
Kuriam laikui pasitraukiu, leidžiu viskam nurimti, grįžęs bandau dar kartą.
Trys žodžiai bailiams?
Perženk savo ribas.
Trys žodžiai išdavikams?
Sėkmes likusiam gyvenime.
Trys žodžiai laimintiems?
Neriesk nosies.
Trys žodžiai pralaimintiems?
Mokykis iš klaidų.
Ačiū, daug aiškesnis tas kodeksas. O dabar pasikalbėkime apie MMA dalį, kuri vadinama menu. Ar turima galvoje kovos estetika, ar profesionalumas? Ar ir viena, ir kita?
Šioje sporto šakoje estetikos, bent jau aš, nelabai esu linkęs demonstruoti. Labiau stengiuosi kovos metu panaudoti tai, ką moku geriausiai, kad kuo greičiau galėčiau priversti priešininką pasiduoti. O estetika... Pasaulyje ir Lietuvoje yra nemažai pavyzdžių, kai stengiamasi parodyti kovos šou, bet jis dažnai baigiasi blogai – mėginant parodyti kažką įspūdingo, ko niekas dar nėra matęs, dažnai nepavyksta nei labai nustebinti, bei kovą laimėti. Taigi menas, mano galva, – išpildyti tai, ką moki geriausiai, kas sekasi labiausiai. Būtent taip pademonstruoji kovos meną, meistriškumą, savo charakterį, ypatumus.
Ir ką jūs mokate geriausiai? Kokia jūsų savitumo paslaptis?
Na, jei atskleisiu savo paslaptį, jos nebeliks, ir meno nebeliks (juokiasi). Pasakysiu tiek, kad mėgstu atlikti keletą veiksmų, kuriuos stebintiems mano kovas nesunku nuspėti: išpildyti tai, kas man kai kuriose pozicijose yra patogiausia, kur aš esu stipriausias. Taip pat esu linkęs duoti žmogui pavargti. Mėgstu pakovoti stovėsenoje, apsikeisti smūgiais - tiek rankomis, tiek kojomis, - bet pabaigti kovą siekiu parteryje, kai priešininkas būna labiausiai išvargęs, ir kai jis to visiškai nesitiki.
Beje, ar visada pavyksta moralės kodeksą išlaikyti ringe? Arba pralaimint? Juk ir kovą, ir pralaimėjimą lydinčios emocijos toli gražu ne labai jau švelnios?
Kovos ringe visada vadovaujuosi tik aukšta morale. Priešininkui visada jaučiu pagarbą – ir prieš, ir po kovos. Pykčio jam niekada nejaučiu. Juk tai yra sportas, į ringą ateiname įrodyti, kuris iš mūsų tuo metu yra "nulipdytas" geriau, labiau pasiruošęs tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tiesa, kartą yra tekę priešininkui jausti pyktį dėl tam tikros priešistorės prieš kovą, bet tai buvo vienetinis atvejis mano karjeroje. Paprastai pagarba ir visi kiti svarbūs dalykai būtinai išlieka. O pralaimėjus tiesiog tenka pripažinti, jog šią dieną nesi pranašesnis už varžovą, kad ir kaip liūdna būtų. O liūdna, žinoma, būna. Ne kartą ir Lietuvoje, ir pasaulyje tik per plauką nelaimėjau medalio, kurio visomis išgalėmis siekiau, svajojau būti vienoje gretoje su geriausiais kovotojais. Teko sau pasakyti: vadinasi, dar ne laikas. Dar nesu tam pasiruošęs.
Kokius čia kovų epizodus turite galvoje?
Dalyvavau pasaulio čempionate Pietų Korėjoje. Viskas vyko labai sklandžiai, laimėjau pirmąją kovą, išėjau į antrąją, joje irgi jaučiausi kur kas stipresnis ir geresnis už varžovą, nors jis turėjo didelę patirtį vienoje garsiausių pasaulio organizacijų (tiesa, tai sužinojau tik po kovos). Bet tądien pralaimėjimą teko pripažinti likus keliolikaoi sekundžių iki kovos pabaigos. Matyt, pritrūko jėgų, energijos. Parkritau, jam priskaičiavo papildomus taškus ir pralaimėjau. Bet kitame pasaulio čempionate, kuris vyko Uzbekistane, per vakarą teko kovoti net keturias kovas, pirmąsias tris laimėjau ir tik finale teko pripažinti pralaimėjimą, tapau vicečempionu. Tai man yra kaip patvirtinimas: nereikia nuleisti rankų, kad ir kas atsitiktų. Ir tai, kad pralaimėdamas finale netapau pasaulio čempionu, man suteikė daug pamokų, kurias išmokus, tikiu, ateis laikas tapti geriausiu iš geriausių pasaulyje.
Tapti pasaulio čempionu yra jūsų kovų svajonių everestas?
Taip.
Kada turėsite tokią galimybę?
Šiuo metu situacija yra labai sudėtinga, nes tarptautinė sambo federacija (FIAS) yra glaudžiai susijusi su Rusija. FIAS prezidento pareigas dabar vis dar eina rusas V. Šestakovas, o jis yra Rusijos dūmos narys ir V. Putino partijos „Vieningoji Rusija" bendražygis, taigi ne keista, kad pasaulio ir Europos čempionatuose šiais metais buvo leista dalyvauti Rusijos ir Baltarusijos atstovams. Palaikydama Ukrainą, Lietuvos sambo federacija principingai boikotuoja čempionatus, taigi juose mes nedalyvaujame. Bet manau, kad ateityje tikrai atsiras žmonių, kurie sukurs galimybes vystyti šią sporto šaką nepriklausomai nuo Rusijos.
Grįžkime prie būsimo įvykio Lietuvoje. Blade Fights turnyre jūsų lauks labai rimtas varžovas, daugkartinis Muay Thai pasaulio čempionas Fabio Pinca iš Prancūzijos...
Taip.
Ar jums yra tekę su juo susidurti kokiomis nors aplinkybėmis?
Tiesą sakant, ne. Savo akiratyje jį matau pirmą kartą. Žinau, kad jis turi nemažai solidžių pergalių, bet kol kas sąmoningai labai išsamiai nesidomėjau. Likus keletui savaičių iki kovos, išanalizuosime jo stipriąsias ir silpnąsias puses, kovos stilių. Dabar nenoriu žinoti, koks jis yra "kietas", kad nespausčiau savęs psichologiškai. Pasižiūrėsiu ir patirsiu tai vasario 4 dieną. Laukia rimtas iššūkis, bet tik tokiu keliu eidamas išplauksiu į dar platesnį vandenyną.
O ką manote apie patį turnyrą? Ar jis Lietuvai svarbus?
Manau, taip. Tokios organizacijos, kaip mišrių kovos menų asociacija Blade Fights, Lietuvoje iki šiol nebuvo. Ji man patinka, nes kelia rimtus, ambicingus tikslus, yra pajėgi žengti didelį žingsnį į priekį ir sudominti Lietuvos sporto aistruolius. Manau, būtent ši organizacija padės atsiskleisti mišrių kovų menams aukščiausiame lygyje.
Ar jūs esate šios organizacijos sudedamoji dalis, ar svečias?
Sulaukiau jų pasiūlymo, su organizacija pasirašėme sutartį ir pradėjome bendradarbiauti.
O kas toliau? Kiek ilgai šiose sporto šakose paprastai trunka karjera?
Formalaus amžiaus cenzo nėra. Manau, iki kokių 35-37 metų. Tai labai priklauso nuo paties sportininko angažuotumo. Aktyviai kovoti baigiama tada, kai jau pajuntama, kad signalus siunčia sveikata ar nebereikia tiek daug adrenalino, audringų emocijų. Bet aš pats, manau, esu dar tik kelio pradžioje. Patirties sukaupta nemažai, taigi norisi ją parodyti, išreikšti, panaudoti.