Pradžia – televizijos dainų konkursas
Žvelgdama į praeitį Aistė neslepia, kad didžiausia sukaupta patirtimi džiaugtis gali pagrindinis komandos „Vilniaus kojūkininkai“ steigėjas Daumantas Daugirdas. „Štai jis susigundė vaikščiojimu kojūkais, nes buvo įsitikinęs, kad jo laukia įdomus gyvenimas bei daug kelionių priešaky. Ir jis buvo teisus. Jis vaikšto jau daugiau nei dešimtmetį“, - apie kolegą pasakoja pašnekovė.
Pati A. Lasytė, prisimindama savąją pradžią, pripažįsta, kad ji buvo ganėtinai ekstremali. Prieš kelerius metus nusprendusi dalyvauti televizijos dainų konkurse, kojūkus mergina pasitelkė kaip priemonę dainai atlikti. Priėmusi šį sprendimą Aistė suprato, kad be patyrusių kojūkininkų komandos nebus apsieita, tad į „Vilniaus kojūkininkus“ kreipėsi dar nežinodama, kad pati netrukus taps šios komandos dalimi. Dėka jų pagalbos atliekant pirmąją treniruotę Aistė įžengė į sceną bei lig šiol dalyvauja įvairiose šventėse ir renginiuose.
„Kojūkininkų gyvenime yra nutikę įvairiausių nutikimų. Dėl nepatogios dangos, pavyzdžiui, paplūdimio smėlio, kurmiarausių išraustoje pievoje ar prie renginio scenos gausiai susuktų laidų yra buvę ir kolegų nukritimų. Yra pasitaikę ir plyšusių raiščių, kai praeivis nejuokingai pajuokavo, pakišdamas koją.
Iššūkiu tampa ir trijų kilometrų eisena į kalną, gausiai spiginant saulei, ypač kai dar nuspaudžia ir batai. Ne viskas apima tik linksmus nuotykius, bet mes – profesionalai, kurie neburba ir neparodo šio darbo neigiamos pusės, nes pagrindinė mūsų užduotis – džiuginti žmones“, – atvirauja A. Lasytė.
A. Lasytės teigimu, ir nuovargis yra neišvengiamas reiškinys, ypač kai trūkstant poilsio bei tenka išlaikyti lygsvarą bei koncentruoti dėmesį į bendravimą su žmonėmis kelias valandas be pertraukų. Tačiau mergina apžvelgia ir kitą šios veiklos pusę: „Labai malonus jausmas prisidėti prie žmogaus geros nuotaikos ir daryti tai, dėl ko daugeliui trūktų drąsos. Mes esame gatvės artistai, žinoma, ir patalpų, tačiau būtinai aukštomis lubomis.“
Užduotis – (ne)įmanoma?
Stebint kojūkininkus daugeliui kyla klausimas, kiek įdirbio reikalauja ir pats mokymosi procesas bei su kokiomis kliūtimis susiduriama pirmiausia. A. Lasytės įsitikinimu, sėkminga ar nesėkminga pradžia – labai individualu.
„Vaikščiojimo kojūkais sėkmė priklauso ir nuo fizinio, ir nuo psichologinio pasirengimo. Užsiropščius ant kojūkų tam, kad būtų išlaikyta pusiausvyra, reikia nuolat trypčioti, kelius keliant į viršų. Stovėti vietoje pavyksta tik prisilaikant už sienos ar kelio ženklo. Kartais, paprastai einant savo kojomis, gali pasijausti nuovargis, o čia – dar prie pėdų pritvirtinti metriniai pagaliai. Ką jau kalbėti apie būtinybę nuolat išlaikyti dėmesį, kad nepavyktų išsidrėbti“, – akimirkomis šypsodamasi dalinasi Aistė.
Ne paslaptis, kad pirmoji bei antroji viruso bangos ilgainiui visai pasiglemžė miesto gyvastį bei su savimi pasiėmė ir gausybę renginių. Pandemijos sukeltų iššūkių neaplenkė ir „Vilniaus kojūkininkai“, tačiau pamažu grįžtama į vėžes.
„Kojūkai per šį laikotarpį tikrai turėjo ilgas atostogas. Dabar pradedame įsivažiuoti. Labai pasiilgome šurmuliuojančių miesto švenčių, įvairių renginių. Tikiuosi, jų bus dar daugiau ir būsime reikalingi žmonėms, juk dabar ypatingai norisi pramogų. Beje, kojūkininkai yra labai saugi pramoga viruso atžvilgiu, nes jie visada palaiko dviejų metrų atstumą, net ir stovint šalia žmogaus“, – juokdamasi sako Aistė.
Visur, kur šventė
„Vilniaus kojūkininkus“ galima išvysti ne tik miesto švenčių metu. Kaip teigė ir pats komandos įkūrėjas D. Daugirdas, kojūkininkų pasirodymų neaplenkia ir dainų bei Jūros šventės, Kaziuko mugės, didžiųjų miestų vasaros sezono atidarymo savaitgaliai, kalėdiniu laikotarpiu egles įžiebiantys miestai ir netgi jubiliejinės krepšinio rungtynės. D. Daugirdas juokaudamas teigia, kad šie išeina, dar prieš prasidedant renginiui.
„Galime tapti netgi trijų minučių staigmena kurioje nors įmonėje, staiga pasirodant darbovietėje, sudainuojant dainą ir pranykstant“, – papildo A. Lasytė.
Vykdydami pasirodymus kojūkininkai neretai pasitelkia vėliavas, ugnį ar pirotechnikos prietaisus kaip pagalbinę priemonę renginio paįvairinimui. Tačiau savo komandą apibūdindama Aistė sako, kad didesnis dėmesys sutelkiamas ne į surepetuotą pasirodymą, o į improvizuotą bendravimą.
„Kartais mus kviečia šventėje pasitikti besirenkančius svečius, suteikiant informaciją, kur rasti rūbinę, koncerto erdvę, kada tiksliai susirinkti sutartoje vietoje ir pan.“ Mergina neatmeta galimybės, kad gali nutikti visaip. „Gal net sukursime kojūkininkų muzikos grupę, o gal ir nesukursime“, - šypteli ji.
Kurijoziškos situacijos
Kalbėdama apie savo pirmuosius kartus Aistė atsigręžia į televizinio filmavimo ypatumus bei patį ėjimą į sceną, nuo kurio ir prasidėjo jos, kaip profesionalios kojūkininkės, pradžia.
„Man labiausiai kurioziškas buvo pats pirmasis kartas, kai lipau į sceną. Tada salėje sėdintys žiūrovai matė tai, ko nematė likusieji už televizijos ekrano. Kadangi nemokėjau su kojūkais užlipti laiptais, su savo, dėka kojūkų, ilgomis kojomis, atsigulti scenoje. Tuomet trys ar keturi žmonės bandė mane kelti. Atrodė labai nerangiai. Tokiose situacijose svarbu nebijoti iš savęs pasijuokti“, - prisiminimu pasidalijo pašnekovė.
Lygindama pasaulį eilinio praeivio ir kojūkininko akimis, Aistė sakosi mananti, kad pasaulis yra toks, koks yra bet kokiame aukštyje.
Paklausta, kokius žodžius mergina galėtų pasakyti sau, jeigu tik galėtų žengti atgal į vaikystę, išlieka atvira: „Grįžusi į tą laiką, nieko sau nesakyčiau, tik draugiškai abi patylėtume ir dideliais žingsniais žingsniuotume pirmyn į gyvenimą kaip į nesibaigiančią šventę.“
Užsakymo nr.: PT_87703207