Tačiau įpusėjus vasarai spaudoje, televizijoje, kitose informavimo priemonėse nuolat pasigirsta įvairių nuomonių dėl Lietuvos nacionalinio paukščio – baltojo gandro – daromos įtakos mūsų krašto biologinei įvairovei. Apie tai diskusijos vyksta ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus naujai įrengtose edukacinėse erdvėse edukacinių programų metu.
Vieniems gandras išlieka tradicinio Lietuvos kaimo kraštovaizdžio simboliu, ištikimu žemdirbio palydovu ir darnaus žmogaus sugyvenimo su gyvūnija etalonu. Kitiems – nuožmus rajūnas, „išgalabijantis visa, kas gyva": nuo kurmių, pelių, žalčių, gyvačių ir mažų kiškučių, iki ūkininkų kiemuose šmirinėjančių naminių gyvūnų jauniklių. Tačiau gamtininkai dažnai net neabejoja, kad gandrai yra ir pagrindinis kiškių ir daugelio paukščių jauniklių priešas. Todėl pasigirsta vis drąsesnių abejonių, ar verta rūpintis gandrų apsauga ir jų globa.
Žinoma, gerbtinos įvairios nuomonės, tačiau gamtininkams nerimą kelia požiūris, jog gandrai daro žalą mūsų biologinei įvairovei. Ar tai tiesa? Juk tokia nuomonė nėra pagrįsta moksliniais tyrimais, o remiasi atskirų faktų eskalavimu. Kai kada pasigirsta net siūlymų „reguliuoti" gandrų populiaciją, nepaisant to, kad tai yra visoje Europoje saugoma rūšis. Viešojoje erdvėje nusistovi ydinga praktika kuomet tam tikrų interesų grupė leidžia sau pasmerkti vieną ar kitą gyvūnų rūšį. Pokariu tai buvo visi plėšrieji ir varniniai paukščiai, mūsų dienomis netyla ginčai dėl vilkų ir didžiųjų kormoranų „grėsmės", dabar jau kalbama ir apie baltąjį gandrą. Pamėginkime pasiaiškinti ar tikrai turime teisę gandrui kabinti „paukščio-plėšiko" etiketę?
Ar baltųjų gandrų turėtų būti daug?
Baltasis gandras – visose ES šalyse saugoma paukščių rūšis, kurios vietinių populiacijų stebėsenai ir apsaugai, pagal ES Paukščių direktyvos reikalavimus, turi būti steigiamos specialiosios saugomos teritorijos. Lietuva – viena iš nedaugelio šalių narių, kurioje iki šiol baltiesiems gandrams nėra išskirtos specialios apsaugos teritorijos, mat šios rūšies populiacija mūsų šalyje yra pakankamai gausi, o tinkamose buveinėse perinčios poros pasiskirsčiusios gana tolygiai.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę buvo stebimas nuolatinis baltųjų gandrų populiacijos gausėjimas, kuris vyko natūraliai. Šis gausėjimas labiausiai sietinas su pokyčiais žemės ūkyje, pirmiausiai su žemės dirbimo intensyvumu ir chemizacijos mažėjimu. Tik paskutiniu metu, blogėjant senų gandralizdžių būklei ir didelei daliai gandrų lizdus pradėjus krauti ant elektros perdavimo linijų atramų, Lietuvoje buvo įgyvendintos tikslinės gandralizdžių būklės gerinimui skirtos priemonės, kurių metu buvo keliami dirbtiniai lizdai ant pastatų stogų, taisomi avarinės būklės lizdai medžiuose, tačiau daugiausia įrengta specialių platformų ant elektros perdavimo linijų stulpų.
Tikrai galime didžiuotis tuo, kad baltųjų gandrų populiacijos tankumas Lietuvoje yra didžiausias rūšies pasaulinės populiacijos kontekste. Baltasis gandras tikrai pagrįstai laikomas nacionaliniu mūsų šalies paukščiu.
Ką lesa gandrai?
Baltasis gandras – visaėdis, gal tiksliau visalesys paukštis, netgi laikytinas grobuoniu. Kitaip tariant, jis minta aplinkoje esančiais gausiausiais maisto ištekliais – ant žemės randamu įvairiu gyvulinės kilmės maistu. Maisto ieško tik dieną, dažniausiai pavieniui, poromis, vienos šeimos dydžio grupėmis. Didesnės besimaitinančių paukščių sankaupos stebimos tik tokiose vietose, kur galima rasti ypač daug lengvai prieinamo maisto (pvz., šviežiai nušienautose pievose ar ką tik išdirbtos žemės plotuose ir pan.). Įprastai maitinasi netoli nuo perėjimo vietos, kai maisto ieško abu tėvai, stengiamasi, jog lizdas būtų jų matymo lauke, tačiau retkarčiais maisto ieško ir 3–5 km atstumu nuo lizdo.
Maisto objektai labai skiriasi priklausomai nuo vietos sąlygų. Sausose buveinėse, sausu periodu ar sausesniais metais racione vyrauja vabzdžiai ir peliniai graužikai, drėgnesnėse buveinėse sulesama santykinai daugiau vandens organizmų. Grobis labai įvairus, tačiau visuomet vyrauja vabzdžiai ir jų lervos: dažniausiai vabalai ir tiesiasparniai – žiogai, vasaros antroje pusėje – skėriukai. Ženklią raciono dalį gali sudaryti ir sliekai, varliagyviai, ropliai bei įvairūs smulkieji žinduoliai. Ant žemės perinčių paukščių jaunikliai, moliuskai, žuvys ir kiti gyvūnai natūraliomis sąlygomis sudaro tik nežymią sulesamo maisto dalį. Dėsninga tai, kad pavasarį sulesama santykinai daugiau vandens organizmų ir racionas yra įvairesnis, o vasaros viduryje ir pabaigoje sulesama daugiau vabzdžių.
Yra žinoma, kad nelaisvėje laikomi paukščiai vieno maitinimosi metu gali sulesti kiek daugiau nei 1 kg maisto, tačiau natūraliomis sąlygomis sulesamo maisto kiekis yra gerokai mažesnis. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 2–3 jauniklius auginanti gandrų pora kasdien sulesa apie 1,2 kg maisto ir šis kiekis pilnai tenkina tiek tėvų, tiek augančių jauniklių poreikius. Lenkijoje atliktų tyrimų duomenimis, viena sėkmingai perinti pora perėjimo vietoje vidutiniškai užtrunka 144 dienas, tad visą jos suvartojamo maisto kiekį apskaičiuoti nėra sunku.
Baltasis gandras – didelis paukštis, tad suvartojamo maisto kiekis yra adekvatus. Tačiau ar sulesamo grobio kiekis yra pakankamas pretekstas pasmerkti paukštį? Jei tokie dideli paukščiai kaip baltieji gandrai pas mus gyvena bei sėkmingai dauginasi, vadinasi, maisto jiems pakanka ir papildomai rūpintis dėl to nereikia. Jei mus stebina tai, kad gandrai lesa per daug, pagalvokime ir apie tai, kad šį kiekį vertiname iš savo žmogiškosios perspektyvos. Kuris iš mūsų pievoje sugebėtume kas 2 sekundes pagauti (arba bent pamatyti) po vieną žiogą ar skėriuką? Jei gandrai mūsų aplinkoje gyvena, vadinasi, maisto jiems pakanka, o labiausiai tikėtina, kad jo yra netgi daugiau, nei jie sugeba sugauti.
Kokią žalą gandras daro biologinei įvairovei?
Moksliškai įrodyta, kad vietovės, kuriose gandrai reguliariai sėkmingai peri, pasižymi didesne biologine įvairove nei tos vietos, kur gandrų perėjimo mastas yra mažesnis. Gandrai pievų ekosistemose yra aukščiausiojo mitybinio lygmens grobuonys, todėl visi smulkesni ir lėtesni gyviai yra jų grobis. Apie tai, kad grobuonių įtaka grobio populiacijoms nėra tik neigiama, galima pasiskaityti visuose šiuolaikiniuose ekologijos vadovėliuose. Ši aukščiausia mitybinė grandis yra svarbi tuo, kad palaiko žemesniame mitybos lygmenyje esančių organizmų populiacijas tam tikrame optimaliame gausos lygmenyje, taip užtikrindama jų stabilumą.
Mat, staigiai pagausėjusias populiacijas pradeda veikti kiti gausos reguliavimo mechanizmai – ligos, maisto trūkumas ir pan., kas nulemia jų didžiulius svyravimus ir griauna ekosistemų nusistovėjusį balansą. Šnekant populiariai, turėdami stabilią baltųjų gandrų populiaciją, mes niekada nesulauksime skėrių antplūdžio ar pelinių graužikų masinio daugimosi. Taigi, baltieji gandrai yra geras aplinkos kokybės indikatorius ir neturi būti tapatinami su kitų rūšių nykimu.
Jei vis dar yra manančių, kad gandrai sulesa visus mažus kiškučius, siūlome prisiminti kokiomis aplinkybėmis gandrai tuos kiškučius randa. Didžiąja dalimi tai jau sužeisti kiškučiai, kurie, kaip ir ant žemės perinčių paukščių lizdai, gandrų dažniausiai randami ką tik nušienautose pievose.
Įprastai maži kiškučiai laikosi aukštoje žolėje, kur baltieji gandrai nesimaitina. Ūgtelėję kiškių jaunikliai jau yra pakankamai greiti, kad paspruktų nuo gandro. Todėl ir egzistuoja reikalavimas bent jau natūralias pievas šienauti ne anksčiau nurodytų terminų, taip pat jas šienauti nuo lauko vidurio, kad smulkioji fauna galėtų pasitraukti į gretimus plotus. Taigi, ne gandras yra kiškių jauniklių žūties kaltininkas, o žmogus, kuris juos sužeidžia arba palieka tokiomis sąlygomis, kur žvėreliai negali pasislėpti nuo plėšrūnų. Ir nebūtinai slėptis reikia nuo gandro – kiškio jauniklis yra įprastas didelės dalies plėšriųjų paukščių, kranklių ir bemaž visų plėšriųjų žinduolių grobis.
Taigi, gamtoje, kuomet į joje vykstančius procesus nesikiša žmogus, nusistovėję ekologiniai ryšiai užtikrina darnų balansą, kur savo vietą suranda visos mitybinės grandys. Todėl mums reikėtų daugiau dėmesio skirti ne rūšių gausos reguliavimui, o siekti visomis įmanomomis priemonėmis palaikyti natūralius procesus. Tuomet nereikės smerkti vienos ar kitos rūšies, o visi džiaugsimės jų įvairove ir gerėsimės kiekvienu gamtos sukurtu padaru.