Ne veltui, nes šiltesnio klimato kraštuose gyvenančių kobrų, barškuolių ir kitų gyvačių įkandimas daugeliui žmonių būna mirtinas. Kasmet nuo gyvačių įkandimų miršta tūkstančiai žmonių, tiesa, ne Lietuvoje. Tačiau ne gyvatės yra nuodingiausi padarai Žemėje. Nuodingiausias gyvūnas Žemėje yra viena tropikų kraštuose gyvenanti ryškiaspalvė varlytė. Jos nuodų stiprumas toks baisus, kad vieno gramo nuodų užtektų nunuodyti daugiau kaip 100 žmonių. Tačiau Lietuvoje tokių baisybių nėra. Rūstoka vidutinių platumų gamta nulėmė, kad mūsų krašte gyvena palyginti labai taikūs gyvūnai. Netgi ir turintys nuodų Lietuvoje gyvenantys gyvūnai paprastai juos naudoja tik gynybai.
Nuodingųjų rūšių gyvūnų yra kone visose gyvūnų grupėse. Tik paukščių pasaulyje nėra nuodingų padarų. Tuo tarpu netgi tarp primityviausių vienaląsčių yra nuodingų rūšių. Dinoftagellata būrio vienaląsčiai gyvūnėliai, kartais masiškai besidaugindami ir savo kūnais raudonai nudažantys nemažus vandens plotus, apnuodija valgomuosius moliuskus, kuriais vėliau apsinuodija žmonės Japonijoje, JAV, Vakarų Europoje. Nuodingųjų medžiagų turi ir primityviausi daugialąsčiai – pintys. Net ir mūsiškės, nemaloniai dvokiančios gėluose vandenyse gyvenančios durlės turi šiek tiek nuodingų medžiagų. Nuodingų medžiagų turi kone visi duobagyviai: koralai, aktinijos, medūzos, dygiaodžiai: jūrų žvaigždės, jūrų ežiai. Tačiau į Lietuvos pajūrį atplaukiančios ausytosios medūzos nėra pavojingos, nors ir gali kiek nudeginti jautresnių žmonių odą.Nuodingų medžiagų turi kai kurios jūrose gyvenančios daugiašerės žieduotosios kirmėlės, nemertinos, Indijos ir Ramiojo vandenyno tropinėse zonose gyvenančios plėšrios, gražią kriauklę nešiojančios sraigės – kūgeniai (Conus), taip pat galvakojai moliuskai – aštuonkojai, sepijos, kalmarai.
Be gyvačių, daugeliui žmonių voragyviai yra bene atgrasiausi gyviai Žemėje. Vorų ir skorpionų baimė mūsų šalį pasiekia iš į pietus esančių kraštų, kur gyvena labai nuodingi vorai tarantulai bei nuodingu dygliu uodegos gale ginkluoti skorpionai. Vien skorpionų šilto klimato kraštuose yra apie 2 000 rūšių. Nuo jų įkandimo kasmet miršta šimtai žmonių. Tarantulų įkandimas labai skausmingas, prilygsta gyvačių įkandimui. Vidurinėje Azijoje, Kazachstane gyvena dar nuodingesni vorai karakurtai (Lathrodectes tredecimguttatus). Šių apie 1 cm skersmens vorų įkandimas ne tik labai skausmingas, bet gali būti žmogui netgi mirtinas.Lietuvoje negyvena nei skorpionai, nei nuodingi tarantulai. Tačiau vorų įvairovė labai didelė. Jie žmogui visai nepavojingi, tačiau nuodų liaukas turi, o įkandimas būna gana skausmingas.
Erkių seilėse yra labai nuodingų polipeptidų, laimė, palyginti nedideli kiekiai. Įkandimo vietoje nuodai sukelia epidermio uždegiminius procesus ir nekrozę, į kraują pakliuvęs didesnis erkių seilėse esantis nuodų kiekis (jeigu iš karto įsisiurbtų keliolika ar keliasdešimt erkių) yra pavojingas žmogaus sveikatai ir net gyvybei, nes labai padidina kraujagyslių laidumą ir sukelia lėtą paralyžių. 15 kg šuo gali padvėsti jau nuo 6 prisisiurbusių erkių nuodų.
Tačiau bene daugiausia nuodingųjų rūšių yra tarp vabzdžių. Vieni labiausiai žinomi yra plėviasparniai, dar vadinami geluoniniais, vabzdžiai. Tai ne tik bitės, kamanės, bet ir daugybė kitų vabzdžių. Žemėje jų priskaičiuojama iki 20 000 rūšių. Lietuvoje nuodingais vabzdžiai laikomi bitiniai plėviasparniai (bitės, kamanės, širšės, vapsvos, smėlinės bitės, vyčiai, kai kurios skruzdėlės) ginkluoti geluonimis, kuriais gali įšvirkšti skausmingų nuodų porciją, o kiti vabzdžiai, pavyzdžiui, boružės, gegužvabaliai, nuodų turi kraujyje ir apie tai savo priešus įspėja ryškia kūno spalva.Šie vabzdžiai nepavojingi žmogui. Ir vieni, ir kiti savo nuodus naudoja tik gynybai.
Nemažai žinoma ir apie mirtinai nuodingas žuvis. Bet tai ne mūsų krašto vandenyse, o šiltuose vandenynuose ir jūrose gyvenančios egzotinės žuvys. Tačiau mažai kas žino, kad mirtinai nusinuodyti galima netgi tokiu delikatesu, kaip ungurys. Pasirodo, kad šviežias ungurių kraujas yra mirtinas nuodas. Stipriai apsinuodyti galima ir pačiomis įprasčiausiomis mums žuvimis: karpiais, karšiais, ūsoriais, gružliais, lynais, ešeriais, tiksliau šviežiais subrendusiais jų ikrais, kurie gali sukelti vėmimą, sutrikdyti virškinamojo trakto veiklą, sukelti pilvo skausmus. Reikia pabrėžti, kad žuvys – ne tik itin vertingi maisto produktai, bet kartu ir labai pavojingi. Švariose Lietuvos upėse gyvenančios mažosios nėgės taip pat nuodingos, jų kūno gleivėse bei kraujyje yra nuodų, todėl mažosios nėgės nevalgomos.
Žemėje nėra nė vienos rūšies varliagyvių, kurie savo nuodus naudotų medžioklei ar priešams pulti. Tačiau varliagyviams priklauso pačių stipriausių Žemėje žinomų nuodų rekordas. Pietų Amerikoje gyvenančių nedidelių Phyllobates ir Dendrobates genčių medvarlių odoje esantys nuodai šimtus kartų stipresni už baisiausių gyvačių nuodus. Vienos varlės nuodų užtektų mirtinai nunuodyti 100 žmonių. Per visą pasaulį sklinda legendos apie žymiuosius nuodus, kuriuose indėnų tautelės mirkė strėlių antgalius. Užtekdavo bent įdrėksti odą ir auka tuoj krisdavo suparalyžuota.Lietuvoje gyvenančių varliagyvių odoje esantys nuodai ne tokie baisūs. Rupūžės naudojamos liaudies medicinoje: virtomis rupūžėmis buvo gydomas difteritas, kai kuriose vietose rupūžių spiritiniu užpilu gydė „gumbą" (vėžines ligas). Mūsų faunos atstovai: raudonpilvės kūmutės, paprastosios, žaliosios ir nendrinės rupūžės sukaupia nuodų. Jų nuoduose yra stipraus nuodo – bufotenino, kuris veikia kaip stiprus haliucinogenas. Rupūžių liaukose, kurios yra dviejų tipų: vienos, smulkiesnės, be dangtelių, atliekančios atbaidymo funkciją, kitos – stambesnės, su dangteliais, atsidarančios tik rupūžę suspaudus, yra iki 70 mg nuodų. Rupūžių nuodai įšvirkščiami priešui į nasrus ir jis apnuodijamas, o rupūžė išneša sveiką kailį.
Žemėje gyvena apie 3 000 rūšių bekojų roplių, ir nors tik apie 300 rūšių yra nuodingų, tačiau, ko gero, jokio kito gyvio žmonės taip nebijo, kaip šių bekojų padarų. Ir ne be reikalo. Net prasidėjus XXI amžiui kasmet Žemėje nuo gyvačių įkandimų miršta nuo 50 iki 70 tūkstančių žmonių, dažniausiai – Indijoje, mažiausiai – Europoje. Gyvatės yra labai jauna gyvūnų grupė. Nustatyta, kad gyvatės išsivystė paskiausiai iš visų roplių, netgi vėliau, negu Žemėje atsirado žinduoliai. Gyvačių protėviai buvo kalnų olose gyvenę driežai, ilgainiui per evoliuciją praradę tokioms gyvenimo sąlygoms nereikalingas kojas. Pačios nuodingiausios gyvatės gyvena Australijoje, kurių vienos nuodų porcijos užtektų nunuodyti 100 žmonių. Mūsiškių angių įkandimai, palyginti su minėtomis gyvatėmis, būtų tik nekaltas smeigtuko bakstelėjimas. Tačiau ir nuo angies įkandimo negydant mirtų apie 3–5 proc. įkąstųjų. Lietuvoje gyvačių įkandimai reti, o mirtini atvejai – labai reti. Lietuvoje šios gyvatės yra naudingi, graužikus naikinantysgyviai, tačiau verta jų pasisaugoti. Nors pačios angys, kaip, beje, ir kitos, net pavojingiausios Žemėje gyvatės, niekada nepuoladidesnio už save grobio, ožmogui įkanda tik tada, jeigu ją netyčia nuskriaudi: užmini, bandai sugauti ar patampyti už uodegos.
Kuo aukštesnės organizacijos gyvūnai, tuo tarp jų mažiau nuodingų rūšių. Tarp paukščių jų, atrodo, visai nėra, o nuodingų rūšių žinduolių yra labai mažai. Žolėdžiai gyvūnai prisitaiko apsiginti nuo priešų turėdami greitas kojas, išlavėjusius jutimo organus, o plėšrūnai – aštrius dantis ir nagus. Tik paties žemiausio išsivystymo žinduoliai – Australijoje gyvenantys ančiasnapiai ir echidnos bei kai kurie vabzdžiaėdžiai turi nuodingų liaukų, kurios skirtos gintis nuo priešų.Lietuvoje aptinkami kirstukai yra nuodingi, mat odoje turi nemalonaus muskusokvapo, o seilėse – nežinomos cheminės sudėties nuodų, kurie veikia nervų sistemąir paralyžuoja varliagyvius. Dėl šių priežasčių plėšrūs paukščiai ir žinduoliai paprastai kirstukų neliečia.
Jei nepažįstate, bet norite pamatyti ne tik Lietuvoje aptinkamų nuodingų gyvių, bet ir kituose kraštuose gyvenančių, apsilankykite Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Naujai įruoštose edukacinėse erdvėse edukatoriai veda edukacines programas, kurių metu išgirsite daug įdomios informacijos apie paslaptingus, bet nuodingus gyvosios gamtos atstovus.