Paskutinius keturis metus Lietuva sprendė scholastinį socialinės lyties ginčą. Vienas 1872 metais parašyto Fiodoro Dostojevskio romano „Demonai” herojus prieš šimtą penkiasdešimt metų mus visus aplenkė ir skelbė „socialinės žmonos” idėją. Jis uždavė paprastą klausimą: „Iš kur atsirado šeimos prietaras? Iš kur galėjo atsirasti šeima?”. Visi protu bandę įrodyti šeimos būtinybę mąstytojai paskęsdavo nesutarimuose. Vieni jautėsi įrodę, kad šeima būtina, kiti manė galintys be jos apsieiti. Panašu, Martinas Liuteris šiuo atveju būtų teisus, protą pavadindamas „velnio kekše“.
Jeigu viską palikti protui, greitai neaiški tampa ne tik šeima, bet ir meilė, motina bei tėvynė.
Tam tikrus dalykus žmonės žino be diskusijų, kurios tik iškreipia tikrąjį vaizdą. Mūsų dabartinių diskusijų apie lytį dalyviai užmiršta, kad protas negali kai kurių dalykų įrodyti. Kodėl mes suvokiame grožį? Ieškodami atsakymo į šį klausimą jau turime grožio suvokimą. Neturintiems grožio suvokimo nėra prasmės skaityti paskaitų apie šio dalyko svarbą.
Viską prilyginus abstrakcijoms, pirmadienį galima įrodinėti šeimos būtinumą, o penktadienį tai neigti, antradienį galima būti kosmopolitu, o ketvirtadienį nacionalistu. Gyvename didelio protą sureikšminančio Prof. Alvydas Jokubaitislengvabūdiškumo laikais, lyg antikinėse Aristofano komedijose. „Įrodysiu bematant tau, kad reikia mušti motiną!”, - sako tėvo mušimą prieš tai pateisinęs Aristofano „Debesų“ veikėjas, pridurdamas - „O kaip smagu susipažint su išmintimi naująja, ir net su panieka žiūrėt į tai, kas miestui šventa!”. Lietuviai šiandien taip pat jaučia pareigą išniekinti kokį nors šventą dalyką. Jie garbina protą, bet sunkiu momentu griebiasi tikėjimo. Per pandemiją mokslas netikėtai tapo tikėjimu, nors dėl savo prigimties toks negali būti. Pandemija parodė, kad ne tik krikščioniškas Dievo pažinimas, bet ir mokslas laikosi tikėjimu.
Sunku kalbėti apie moralę ten, kur viskas privalo būti nauja, ekscentriška ir madinga. Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, apie moralę sunku pasakyti ką nors naujo. Ji savo prigimtimi yra prietaras, kurį verta branginti vien todėl, kad ji yra svarbiausias žmogaus gyvenimo prietaras. Moralė nukreipia protą išminties keliu, nes pats lengvai pasiklysta ir pasimeta. Žmogaus minčiai būtina laisvė, tačiau be moralės ji virsta intelektualiniais eksperimentais. Net jeigu moralė yra laisvę varžantis jungas, tai vienintelis pateisinamas jungas. Tėvai ir mokytojai manipuliuoja vaikais, tačiau žino, kad moralė nėra tik manipuliacijos. Kadangi žmonės tik dėl kūno mirties nustoja būti moralės subjektais, pagrįstai galima kalbėti apie sielos nemirtingumą. Tai tinka ir politikai. Kai buvo sunaikintas tarpukario Lietuvos valstybės kūnas, tautą nuo politinio išnykimo išgelbėjo piliečių moraliniai įsipareigojimai.
Lietuva vis labiau pergyvena dvasinę krizę, susietą su didėjančiu moralinių nesutarimų gausėjimu.
Liberalioji demokratija savo dabartiniu pavidalu moko džiaugtis ir mėgautis nesutarimais. Matant šį perdėtą susižavėjimą nesutarimais, neišvengiamai iškyla klausimas, ar dabartinėms Vakarų pasaulio visuomenėms vis dar galioja Kristaus žodžiai: „...jei namai suskilę, tokie namai negali išsilaikyti“ (Mk 3:25). Suskilusiame, avarinės būklės name dažnai galima bandyti toliau gyventi, tačiau protingi žmonės dažniausiai griebiasi remonto. Ar šis paprastas sveiko proto reikalavimas neteko prasmės Vakarų civilizacijoje? Kiek dar turi skilti dabartinės Jungtinių Valstijų, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės visuomenės be pavojaus gyvybei?
Neįsivaizduojamas visiškas sutarimas dėl moralės, tačiau kartu turi būti ribos nesutarimams. Jų dažnai nepaisoma, tačiau jų suvokimas turi išlikti. Mūsų politikai pasidarė panašūs į savo magiška galia patikėjusius cirko iliuzionistus. Jie pradėjo leisti statistikos suvestinėmis grindžiamus įstatymus. Žmonės visada nuleisdavo normalumo kartelę, tačiau dabar ją kažkas pavogė. Piliečiai nesutaria dėl dar prieš kelis dešimtmečius savaime suprantamais atrodžiusių dalykų – šeimos, tautos, vyro, moters, karo ir taikos. Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos nuo skilimo nebegelbėja net demokratiniai rinkimai.
Kai pasakėčios herojai gulbė, lydeka ir vėžys tempia vežimą į savo pusę, tai mirties nuosprendis vežimui. Moralinio sutarimo ištampymas į skirtingas puses anksčiau ar vėliau virsta galutiniu nesutarimu. Lietuvių kultūros tiesiogiai nepalietė graikų ir romėnų etika, o pagoniška etika lieka tyrinėtojų vaizduotei. Pirmoji mūsų kraštą pasiekusi ir visų atpažįstama etika buvo krikščioniška. Daugiau negu šešis šimtus metų Lietuvos moralinio sutarimo pagrindu yra krikščionybė. Net ateistai dažniausiai naudojasi jiems svetimais krikščionybės resursais.
Tikėjimą Dievu šiandien keičia ideologijomis vadinamos politinės religijos, tačiau jos negali suteikti to, ką suteikė krikščionybė. Kartais surogatiniai gaminiai yra pakankamai neblogi, kaip tirpios kavos atveju, tačiau to nepasakysime apie ideologijas, kurios šiandien mažai ką įtikina. Kiekvienas pažįstame krikščionybei abejingų ir prieš ją nusistačiusių, bet kartu padorių žmonių. Viskas keičiasi tik pradėjus galvoti apie didesnius žmonių kolektyvus ir net žmoniją. Jeigu žmogus iš prigimties būtų geras, jis toks turėtų būti visada. Tačiau pikta žmonių valia nuolatos reiškiasi kartu su gera valia, ir pirmajai suvaldyti neužtenka politinių priemonių. Palyginus su krikščionybe, visos ideologijos yra tik nevykęs vaikiškų pasakų surogatas.
Žmogui būdingas skilimas tarp pirminės ir realiai sutinkamos prigimties, ir būtent apie tai kalba krikščionybė. Ateistų nuomone, viskas gali būti efektyviai sutvarkyta, tačiau iš teologų pasigirsta griežtas „ne“. Kadangi darome tai, ko nenorime, turime pripažinti už mus daug didesnių jėgų veikimą. Katalikai dalykus pripažįsta ne todėl, kad juos protingais padaro filosofai, bet suvokdami jiems apreikštą Dievo valią. Rimtai į Apreiškimą nežiūrintys oponentai iš ateistų stovyklos šiuo atžvilgiu nesupranta krikščionių. Tarp dabartinių katalikų taip pat vis daugiau atsiranda Dievo valios vykdymą nesibaigiančia proto sofistika keičiančių žmonių.
Mokslo požiūriu moralės žodžiai neturi prasmės, nes apibūdina empiriškai neįrodomus faktus. Friedrichas Nietzsche sakė, kad „Moralinis sprendinys panašus į religinį tuo, kad jis paremtas tikėjimu tokiomis realybėmis, kurių nėra“. Moralės filosofo vaidmenyje netikėtai pasirodęs Lietuvos banko pirmininkas irgi buvo teisus, sakydamas, kad „Etika, moralė – tai ne šio pasaulio dimensijos“. Tik užmiršo pridurti apie savo visišką priklausomybę nuo šios dimensijos. Po religijos išstūmimo į pakraštį dabar tai daroma su morale. Tik skirtingai negu daug triukšmo keliančio religijos išstūmimo atveju moralė šalinama tyliai, veidmainiškai ir pamažu.
Dorybės yra finansinių investicijų nereikalaujanti bet kurios visuomenės gyvenimo sritis.
Be to, jos yra primityvus dalykas. Kai tarp dviejų šalia vienas kito sėdinčių žmonių atsiranda pagarba, jie jau nėra tik du šalia vienas kito esantys kūnai, bet tampa kažkuo daugiau. Kai tarp jų atsiranda draugystė, meilė ir ištikimybė, jiems tai daug svarbiau negu šalies BVP augimas.
Dorybės yra daug svarbesnis veiksnys, negu parlamento rinkimai, revoliucijos ir užsienio investicijų laukimas. Valstybė neįsivaizduojama be ištikimybės, atsidavimo, ištvermės ir nuolankumo. Galima pastatyti fabriką, bet jis negali išsilaikyti be sąžinės, savitvardos ir klusnumo. Galima pastatyti moderniausią ligoninę, bet ji neatliks savo misijos be gailestingumo. Galima įkurti naują universitetą, tačiau jis nieko vertas be tiesos sakymo dorybės.
Visuomenei, kuri viską, net sportinius žaidimus, muziką ir vaikų auginimą vertina pinigais, dorybės atrodo kaip nevertos pagarbos vien dėl savo mažos kainos. Manoma, kad žmogiškumas turi laikytis ant daug sunkiau pasiekiamų prabangos prekių, negu nieko vertos dorybės. Lietuviams nuolatos ko nors trūksta, tačiau jie retai kalba apie dorybių trūkumą. Lietuvių gyvenimas pilnas įvairiausių dalykų stygiaus, tačiau moralė yra trūkumų sąrašo pabaigoje.
Gana lengva prarasti mąstymą dorybėmis, tačiau reikia neužmiršti, kad ant jų laikosi žmogiškumas.
Keturios pagrindinės dorybės vadinamos kardinalinėmis. Jos yra žmogiškumą palaikantys vyriai. Be jų visuomenė tampa nesaugi, panašiai kaip namas su išlaužtomis durimis.
Lietuviai kol kas dar prisimena dorybių vardus, tačiau politikus domina tik išlaisvinimas. Jie nori išlaisvinti, bet negali pasakyti, kaip turi atrodyti laisvas žmogus. Lietuvos vyriausybė be pabaigos reformuoja švietimą, nes nežino kokį žmogų nori išugdyti. Ilgą laiką skatinusi nesutarimus ji tapo nesutarimų įkaite. Piliečiai buvo mokomi jaustis laisvais nuo bet kokios pripažintos moralės, ir todėl dabar tėvai mokytojams apie moralę sako tą patį, ką anksčiau sakydavo tikintieji – „nesikiškite“. Kalbama apie moralinį ugdymą, tačiau neliko tai daryti galinčios institucijos. Valstybė tapo neutrali piliečių moralinių ir religinių įsitikinimų atžvilgiu.
Jėzus Kristus krikščionims nėra vien tik filosofinė abstrakcija. Tai Dievo sūnus ir aiškus žmogiškumo etalonas. Taip turi atrodyti žmogus. Būtent tokio etalono neturi dabartinė valstybė. Doro žmogaus supratimas šiandien išvedinėjimas iš pirmo po ranka pasitaikiusio įspūdžio. Vieni jį apmąsto pagal paskutinę perskaitytą knygą, kiti – pagal filmą, dar kiti remiasi ideologijomis. Moralinis mąstymas grindžiamas iš ekonomikos paimta idėja, kad moraliniai reikalai gali susitvarkyti savaime, panašiai kaip bulvių ir elektros kainos. Pripažinus, kad moralė yra spontaniškas, savaime susiklostantis dalykas nuvertėja moralinio ugdymosi reikšmė.
Šiandien visi mėgsta kalbėti apie įvairiausias krizes, nuo ekologinių iki pasitikėjimo institucijomis, tačiau vengiama kalbėti apie moralinę krizę, kuri dabar prilygsta nepagrįstoms spekuliacijoms.
Visi diskusijos apie pažangą ar nuosmukį dalyviai turi skirtingus atskaitos taškus ir todėl negali sutarti. Vieni kaltina sovietmetį, kiti – modernybę, o dar kiti džiaugiasi pažanga. Krikščionys du tūkstančius metų laikosi to paties požiūrio į žmogaus nuopuolį. Jų nuomone, tikroji krizė prasidėjo nuo Senajame Testamente aprašyto Adomo ir Ievos nuopuolio rojaus sode. Po šio istorikų nepatvirtinto įvykio žmogus tapo trapia, pažeidžiama ir pavojinga būtybe. Žmogus sukurtas gėriui ir nuolatos jaučia norą atgauti savo pradinį įgymį, tačiau tai pavyksta tik atskiriems asmenims. Bendra žmonijos ydų šaknis išlieka, ir politikai jos negali išrauti.
Vienas garsiausių praeito amžiaus filosofų ir Europos Sąjungos kūrėjų Alexandre Kojeve nupiešė mažai įkvepiantį sunkios žmonijos kovos už kultūros pažangą vaizdą. Jo nuomone, galutiniame gamtos užkariavimo ir politinio išlaisvinimo taške žmogus tampa gyvuliu. Kojeve‘o žodžiais, nebelieka įprastos meilės ir dvasinę prasmę turinčio meno. Meno kūriniai kuriami panašiai, kaip paukščiai suka lizdus ir bebrai stato užtvankas. Koncertai pasidaro panašūs į cikadų čirškimą per karštį ir varlių kvarkimą apleistoje kūdroje. Nebelieka filosofijos ir literatūros, kurias pakeičia bičių dūzgimą primenantys plepalai interneto erdvėse. Kojeve‘o nuomone, meilei jauni žmonės atsiduoda kaip suaugę gyvuliai ir jos nelieka. Kitais žodžiais, modernioji civilizacija baigiasi tuo, nuo ko modernieji filosofai pradėjo - natūralia būkle.
Dorybės neabejotinai yra vienas valstybės saugumo garantų. Lietuvos valstybė nebūtų atsiradusi be meilės, ištikimybės ir pasiaukojimo.
Ji priklauso nuo tos pačios ištikimybės dorybės, kaip ir draugystė, šeima, giminystė, santuoka ar mėgstamas sporto klubas. Lietuvos kareiviai turi būti pasirengę aukoti savo gyvybę net už apie skrydžio bilietą į užsienį karo akivaizdoje galvojančius piliečius. Individualizmas šiuo atveju pasiekia galiojimo ribą.
Valstybei būtinai reikia bendrojo gėrio, savanoriško tapatinimosi su juo ir pasiaukojimo. Patriotai sunkaus išbandymo dieną turi mokėti nusivilkti tai, kas mirštama, ir apsivilkti amžinybe.
Apie tai kalbėjo pirmieji krikščionys ir be šito neįsivaizduojamas rimtas politinis darinys.
Užmiršus Dievą, dorybių etika praranda nukreipiantį žmogaus supratimą. Kai kiekvienas pilietis jaučiasi moralės pasaulio kūrėju – visuomenė paskęsta nesutarimuose. Jos gyvenimas virsta etikos komitetų steigimais, viešosiomis rietenomis, skandalais ir niekur nevedančiomis diskusijomis. Pažangieji būtinai nori įrodyti kokios nors dorybės buvimą yda, o atžagareiviai turi priešingą įsitikinimą. Lietuvos visuomenė darosi panaši į vieną paskutiniųjų Bruegelio paveikslų „Aklieji“. Liberalu pasivadinęs neregys veda socialistu vadinamą neregį į šviesų rytojų. Politinių ideologijų vardus galima pakeisti, tačiau nuo to liūdna paveikslo prasmė nesikeičia.
XIX a. lietuvių sąjūdis reikalavo mokyklų kaimo vaikams. Jų palikuonys dabar vis sunkiau randa ryšį su Lietuva. Šv. Paulius tokiais atvejais sakydavo „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1: 22). Panašu, tarp tikėjimo Dievu ir tikėjimo tauta yra ryšys. Pradėjus nesuprasti tikėjimo Dievu vis trapesnis darosi tikėjimas valstybe. Likus vien tik liaudžiai, įsiplieskia ginčai ir nesutarimai. Po Antrojo pasaulinio karo, stovėdamas ant Miunsterio katedros griuvėsių, vyskupas Klemensas Augustas von Galenas sakė: „...kažkada liaudis užrašė konstitucijoje, kad visa valdžia iš liaudies. Dabar patiriame iš liaudies kilusios valdžios padarinius“. Ten, kur lieka tik liaudis, griuvėsiai tampa kasdienybe. Visuomenei reikia tvirtesnio pagrindo. „Kas tas galingas Valdovas?, - klausia psalmininkas, ir akis nukreipia į Dievą. Tautos valia yra demokratijos pagrindas, tačiau jos išlikimui reikia dvasinio gyvenimo ugdymo.