Gyvenate ir dirbate Vilniuje. Kodėl nusprendėte kandidatuoti Garliavos vienmandatėje apygardoje?
Vienmandatėje apygardoje išrinktas Seimo narys yra visos Lietuvos Seimo narys, kuris rūpinasi šalies teisės aktais ir įstatymais. Žinoma, tiesiogiai išrinktas žmonių, jis gali būti geriau susipažinęs su tam tikro regiono problemomis ir, bendradarbiaudamas su vietine savivalda, efektyviau jas spręsti.
Baigiau Garliavos 2-ąją vidurinę mokyklą, vėliau išvykau į Vilnių studijuoti teisės ir ten pasilikau gyventi. Tačiau su mokykla ir Garliavos bendruomene visuomet palaikiau artimą ryšį, esu vienas iš Garliavos ūkininkų turgelio „Ūkio sakmės“ steigėjų. Niekada nesitaikiau su visuotinai nepriimtinomis situacijomis, prieštaraujančiomis ir mano vertybėms. Mano moto – žinios, darbas, atsakomybė. Jei turiu žinių, kaip padaryti geriau, prisiimu atsakomybę, kad tas darbas būtų iš tiesų padarytas. Manau, tai puikus receptas ir Seimo nariui, nes nuo jo priklauso įstatymų leidybos kokybė, o nuo jų – žmonių gyvenimo sąlygos. Esu nuoširdžiai pasiryžęs imtis šio darbo, juolab kad turiu teisinį išsilavinimą. Į didžiąją politiką mane veda suvokimas, kad turiu vertingų žinių ir galiu daug nuveikti. Jaučiu atsakomybę už tai, kaip gyvensime ateityje.
Esate Žaliosios politikos instituto vadovas, todėl tvarumo, ekologijos, žiedinės ekonomikos ar atsinaujinančios energetikos temos jums artimos ir puikiai suprantamos. Kaip manote, kokią problemą reikia spręsti nedelsiant?
Pasaulis susiduria su keliomis krizėmis vienu metu: klimato kaitos, bioįvairovės mažėjimu, perteklinio vartojimo.
Privalu kuo greičiau sumažinti, o vėliau ir visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo. Lietuvoje jau beveik 80 proc. šilumos gauname iš biokuro, daugiau kaip pusę elektros – iš saulės ir vėjo jėgainių, tačiau vis dar atsiliekame atsisakydami naftos, degalų transporto srityje. Svarbu paminėti, kad atsinaujinanti energetika – ne tik švari ir sprendžianti klimato krizės klausimą, bet ir pati pigiausia.
Jei norime gyventi tvariai ir švariai, o ne šiukšlynuose, negalime pamiršti materialinių išteklių naudojimo problemos. Kasmet pasaulyje sunaudojama apie 100 mlrd. tonų įvairiausių medžiagų, kad pagamintume tai, ko mums reikia, tačiau didžioji dalis šių medžiagų galiausiai atsiduria sąvartynuose. Pasaulyje ekonomikos žiediškumas svyruoja ties 9–12 proc. Lietuvoje žiedinės ekonomikos rodikliai dar prastesni – mažiau nei 5 proc. antrinių žaliavų panaudojama naujų produktų gamybai. Tai ir yra pagrindinė problema, kurią turime spręsti jau dabar. Žiedinė ekonomika turi tapti mūsų ateities ekonomikos modeliu.
O perteklinių pakuočių mažinimas arba jų atsisakymas, atliekų rūšiavimas, jų perdirbimas, antrinis žaliavų panaudojimas turi tapti kasdienybe kiekvienoje srityje. Žiediškumo galima siekti ne tik rūšiuojant atliekas ar jas perdirbant, bet ir diegiant inovatyvius vartojimą mažinančius verslo modelius, pavyzdžiui, kaip daiktų įsigijimo alternatyvą siūlyti jų nuomos, skolinimo ar dalijimosi paslaugas.
Kad sustabdytume bioįvairovės nykimą, turime labiau rūpintis gamtos apsauga, miškais, dalyje teritorijų nevykdyti jokios ūkinės veiklos ir išmokti geriau sugyventi su gamta, kurios dalimi patys esame.
Pagal išsilavinimą esate teisininkas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Alumni draugijos narys, aktyviai remiantis Teisės kliniką. Tikriausiai todėl taip drąsiai teigiate, kad reali, nemokama teisinė pagalba turėtų būti užtikrinta visiems Lietuvos gyventojams. Ar turite viziją, kaip tai padaryti?
Iš tiesų teisiniais klausimais būtų galima pagelbėti dar daugiau žmonių, jei valstybė prisidėtų prie tokios iniciatyvos, kokia jau 26-erius metus veikia Vilniaus universitete (VU) Teisės fakultete. Tai Teisės fakulteto profesoriaus Vytauto Nekrošiaus inicijuota Teisės klinika, skirta ne tik studentams užtikrinti galimybę įgyti praktikos, bet ir teikti teisines paslaugas tiems žmonėms, kuriems įprasta teisininkų pagalba yra sunkiai prieinama. Manyčiau, tokios teisės klinikos turėtų veikti kiekviename rajono centre ir galėtų būti finansuojamos centrinės valdžios ir savivaldybių, o teikiamų paslaugų kokybė prižiūrima Teisingumo ministerijos. Tai leistų teisine pagalba pasinaudoti paprastiems žmonėms, geriau ginti kiekvieno piliečio teises. Mano pasiūlymo esmė – užtikrinta, reali, konkreti nemokamos pirminės teisinės pagalbos sistema Lietuvos gyventojams.
O kokią mokesčių reformą matytumėte ir siūlytumėte įgyvendinti?
Lietuvos žaliųjų partijos mokesčių pertvarka remiasi iškastinio kuro apmokestinimu, taršos mokesčiais, tuo pat metu sumažinant su darbo santykiais susijusius mokesčius. Tokią mokesčių pertvarką labai lengva administruoti, o į biudžetą būtų surenkamos didžiulės sumos. Apmokestindami iškastinį kurą, už kurį mokėtų tokio kuro importuotojai ir perdirbėjai, neturėtume problemų dėl mokesčių administravimo, tokį mokestį surinkti būtų paprasta.
Kartu mažintume su darbo santykiais susijusius mokesčius, kurių našta dabar siekia apie 40 proc. uždirbtų pinigų. Mums reikia talentingų žmonių naujoms ekonomikos sritims vystyti, todėl daugelyje sričių net ir 10 tūkst. eurų mėnesinis atlyginimas turėtų būti ne svajonė, o realybė.
Kodėl taip svarbu apmokestinti iškastinį kurą?
Atsinaujinanti energetika yra pigiausia: biokuras užtikrina pigiausią šilumą, vėjas ir saulė – pigiausią elektrą biržoje. Jos pabrangimas, kol atkeliauja iki namų ūkių, yra politinio reguliavimo problema. Važiuoti elektromobiliu taip pat pigiausia, tad mūsų siūlomas iškastinio kuro apmokestinimas ir taršos mokestis paspartintų teisingus procesus, kurie padėtų visiems gyventi ne tik švariau, bet ir pigiau.
Žinoma, transporto pertvarkos sėkmė labai priklausys nuo naujų, efektyvių ir realiai judumą užtikrinančių technologijų. Labai svarbu, kad jos būtų pigesnės alternatyvos už dabartinių vidaus degimo variklių siūlomas. Negana to, jos turi garantuotai veikti, todėl, tarkime, karinėje ar žemės ūkio srityse keisti transportą reikėtų tik tokioms technologijoms atsiradus. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume daryti išimčių iškastinio kuro apmokestinimui.
Esate Žaliosios politikos instituto vadovas, Pasaulio biomasės energetikos asociacijos valdybos narys, „Lietuvos energetikos“ XI tomo redakcinės kolegijos pirmininkas. Sakykite, koks didžiausias Lietuvos energetikos pasiekimas pastaruoju metu?
Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad perėjimas prie biomasės centralizuotos šilumos sektoriuje buvo geriausias viešasis projektas Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo. Investavę apie 100 mln. Europos Sąjungos lėšų ir apie 200 mln. šilumos tiekimo įmonių pinigų į biokuro katilines ir kogeneracines jėgaines kasmet sutaupome apie 200 mln. eurų. Lietuvos energetikos instituto mokslininkas prof. dr. Vaclovas Miškinis yra suskaičiavęs, kad tiesioginis teigiamas šio proceso efektas yra apie 3 mlrd. eurų. Tiek pinigų Lietuva neišsiuntė užsienio, taip pat ir agresorės Rusijos naudai už importuojamas dujas. Ką jau kalbėti apie tai, kad 2022 m. Europos energetinės krizės metu biomasės energetika išgelbėjo vartotojus nuo milžiniško šilumos pabrangimo. Taip pat centralizuoto šildymo perėjimas prie biokuro atvėrė kelius bendradarbiavimui: esame vieni iš lyderių ES, nes net 77 proc. šilumos miestuose pagaminama naudojant biokurą. Tikimasi, kad jau šį sezoną, Vilniaus kogeneracinei jėgainei pradėjus dirbti visu pajėgumu, bus pasiekta 90 proc. riba. Svarbu paminėti, kad biokuro poreikiams Lietuvos miškai nekertami: jo gamybai naudojamos miško kirtimo atliekos, prasčiausia malkinė mediena, taip pat žaliavų kasmet gaunama iš vykdomų pakelių, geležinkelio, elektros, dujų linijų apsaugos juostų, melioracijos griovų kirtimų ir valymų. Svarbu paminėti ir tai, kad buvo sukurta tūkstančiai darbo vietų ne tik miestuose, bet ir regionuose.
Esate Nacionalinio neliečiamojo miško paramos fondo įkūrėjas, miškų tema jums aktuali ir sava. Sakykite, kaip stabdytumėte perteklinį miškų kirtimą. Ar nematote problemos neseniai priimtose Miško įstatymo pataisose?
Bendrauju su daugybe miškininkų ir visuomenės narių, kurie sako, kad miškuose problemų labai daug. Pagrįstą susirūpinimą kirtimu rodo ir gyventojų apklausos – net 80 proc. respondentų nuogąstauja, kad miškų kertama per daug. Atlikęs naujo Miško įstatymo pataisų analizę, galiu drąsiai pareikšti, kad jis nėra subalansuotas. Atnaujintas Miškų įstatymas yra susijęs ne su miškų gerove, bet ūkinės miškų veiklos gerinimu. Nebeieškoma Nacionalinio susitarimo dėl miškų siūlyto balanso tarp ūkinės, aplinkosauginės ir socialinę reikšmę turinčių veiklų. Aplinkosaugai skirti viso labo 2 įstatymo straipsniai iš 26. Naujam Seimui reikės dar labai stipriai padirbėti prie šio įstatymo. Aš puikiai išmanau šią sritį ir tikrai žinau, ką galima keisti.
Nuo Nacionalinio neliečiamojo miško paramos fondo įkūrimo su komanda jau apsodinote apie 40 ha, daugiau nei 100 000 įvairių medžių sodinukų. Kodėl taip svarbu saugoti esamus miškus ir sodinti naujus?
Idėjos esmė, kad mes sodiname medžius, kurie niekuomet nebus kertami komerciniais tikslais. O pagrindinis fondo tikslas – iki 2050 m. pasodinti 3 mln. medžių, t. y. bent po vieną kiekvienam lietuviui. Mūsų fondo tikslas – Lietuvos miškų didinimas, miškingumo plėtra, todėl sodiname miškus prastose, nenaudojamose žemėse, kur miškas neaugo.
Miško sodinimas yra geriausias įrankis kovojant su klimato kaita. Tai pigus, sudėtingų technologinių ar kompleksinių politinių sprendimų nereikalaujantis būdas, suteikiantis galimybę į šį procesą įsitraukti kiekvienam pasaulio gyventojui. Vienas medis vidutiniškai per metus sugeria apie 10 kg CO2. Fotosintezės būdu jis atmosferoje esantį anglies dioksidą paverčia angliavandeniais, iš kurių vėliau formuoja stiebą, lapus ar šaknis. Kiek CO2 medis gali sugerti, priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, medžio rūšies, amžiaus ar vietos, kurioje jis auga. Viso pasaulio miškai kasmet sugeria apie trečdalį į atmosferą patekusių CO2 emisijų, dar tiek pat absorbuoja vandenynas.
O ar žinote, kaip šiandien gyvena jaunimas ir su kokiomis problemomis susiduria?
Jaunimo tema man labai svarbi, nes, kaip ir miškai, aplinkosauga, ar gyvenimo sąlygos, tai yra mūsų ateitis. Kadangi nuo 2023 m. esu Lietuvos moksleivių krepšinio lygos prezidentas, puikiai žinau, kuo ir kaip šiandien gyvena jaunimas. Su kokiais sunkumais susiduria jaunuoliai norėdami gyventi aktyviai arba sportuoti. Kalbant apie Lietuvos kaip valstybės indėlį, norėtųsi, kad ir mūsų šalies sporto politikos formuotojai daugiau dėmesio skirtų ne tik infrastruktūros plėtrai – sporto aikštelių, maniežų, kompleksų statyboms, mokyklų sporto salėms, stadionams atnaujinti, bet ir skatinti fizinį aktyvumą, populiarinti įvairias sporto šakas. Šiuo metu neformalusis vaikų ugdymo krepšelis siekia 25 eurus per mėnesį ir tokios sumos sportinės pakraipos neformaliajam ugdymui tikrai nepakanka. Tokia suma ne tik per maža, bet dar ir dalis vaikų bei jų tėvų apie tai nežino ir tuo nepasinaudoja. Siekčiau didinti neformaliojo ugdymo krepšelį – per ketverius metus jis turėtų augti bent 2–2,5 karto. Mano supratimu, valstybė turėtų rasti lėšų, kaip atitraukti vaikus nuo ekranų ir blogų įpročių, kuriuos jie randa gatvėse, ir paskatinti juos sportuoti.
Kokius dar sprendimus ir galimybes matote, kurie galėtų padėti mūsų jaunimui?
Mano supratimu, jaunimui, siekiančiam rezultatų tiek sporte, tiek kultūrinėje bei meninėje veikloje, paramą turėtų užtikrinti ne tik valstybė. Prie jaunųjų talentų augimo bei atsiskleidimo galėtų prisidėti ir verslas. Verslas taip pat turėtų būti suinteresuotas, kad Lietuvos visuomenė būtų sveika tiek fiziškai, tiek emociškai, kūrybinga ir plačių pažiūrų. Verslas, remdamas talentingus jaunuolius, prisideda prie Lietuvos augimo ir klestėjimo. Todėl tokia madinga šiuo metu verslo atsakomybės, tvarumo tema turėtų apimti ir vietinių sporto klubų, muzikos, meno, kūrybos, inžinerijos ir kitų būrelių paramą. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje po truputį formuojasi mecenatystės kultūra, kai turtingi žmonės, dažniausiai patys daug pasiekę meno ir kultūros srityse, remia jaunus, perspektyvius menininkus, atlikėjus, mokslininkus ir tokiu būdu kloja ateities pamatus mūsų tautos kultūrai, menui ir mokslui. Tarkime, mano vadovaujama Lietuvos moksleivių krepšinio lyga nuolat augina biudžetą, padedant atsakingiems ir ekonomiškai stipriems rėmėjams ir taip gerina jaunųjų krepšininkų ir krepšininkių sąlygas varžytis krepšinio aikštelėje.
Ką manote apie lengvųjų narkotikų dekriminalizavimą?
Kaip teisininkas, turiu pabrėžti, kad „dekriminalizuoti“ nereiškia „įteisinti“. Mes ir toliau kovotume su lengvųjų narkotikų bei kitų svaigiųjų ar psichotropinių medžiagų platinimu ir vartojimu, bet pasisakytume už nedidelio kiekio lengvųjų narkotikų dekriminalizavimą, kad jaunas žmogus nesusidurtų su baudžiamuoju procesu ir neturėtų įrašo „teistas“. Manau, reikėtų didinti administracines nuobaudas tėvams ir globėjams, atsakingiems už nepilnametį asmenį. Tai būtų efektyviau nei baudžiamoji atsakomybė: daugelyje mokyklų girdime apie narkotikų problemas, tačiau kiek iš tikrųjų bylų iškeliama? Tai rodo, kad ši tvarka nėra efektyvi.
Kaip manote, ar reikia iki 4 proc. didinti finansavimą krašto apsaugai?
Reikia. Turint tokį kaimyną, kariuomenė turi būti tvirta ir patikima. Reikia išleisti tiek pinigų, kad priešas suprastų, jog šitą kąsnį jam gali būti per sunku apžioti. Toliau turime likti patikimais NATO partneriais, provakarietiška valstybe. Didesnis kariuomenės finansavimas ne tik padėtų ruoštiss potencialiam karui, bet ir augintų tautos moralę: siekčiau, kad jaunimas norėtų ginti Tėvynę, kad kovotų už ją ne tik karo lauke, bet ir kitose pozicijose, jei negali valdyti ginklo tiesiogiai.
Kokia Jūsų nuomonė partnerystės klausimu?
Lietuvos žaliųjų partija vadovaujasi humanistinėmis nuostatomis: visi žmonės yra lygūs ir visų teises reikia ginti vienodai. Egzistuoja ne tik vienos lyties poros, bet ir daugelis vyrų bei moterų gyvena nesusituokę ir neįteisinę tarpusavio santykių. Tarp jų atsiranda turto, bendro namų ūkio, sveikatos ir kitų klausimų, kuriuos reikia reglamentuoti, kitaip jie susiduria su sunkumais kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, negali apie savo artimą žmogų gauti jokios informacijos sveikatos įstaigose ir panašiai. Taip pat noriu aiškiai pabrėžti, kad niekas nesikėsina į santuokos sąvoką, kuri apibrėžta Konstitucijoje, kaip sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Pabaigai, kaip apibendrintumėte savo pagrindinius darbo Seime siekius?
Lietuvos žaliųjų partija į Seimą eina turėdama tikslą, kad prisitaikyti prie dabartinės klimato krizės kainuotų kuo mažiau ir procesas būtų kuo švelnesnis, kad mūsų anūkams nereikėtų kentėti dėl klimato krizės arba, tarkime, kylančio Baltijos jūros vandens. Norime sukurti logiškesnę mokesčių sistemą, kurioje su darbo santykiais susiję mokesčiai būtų mažesni, iškastinis kuras apmokestinamas. Daugiau dėmesio skirtume visuomenės sveikatinimui, jaunimo išsilavinimui bei visapusiškos asmenybės ugdymui, taip pat siektume gerinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. Pagrindas tokiems tikslams įgyvendinti – skaidrumas, tarimasis su visuomene, siūlymų pagrindimas mokslo faktais ir argumentais.
Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos žaliųjų partijos PK sąskaitos.