Saulės parko dalį įsigijęs VGTU docentas: „Apie žalią energiją ėmiau galvoti neapsikentęs dūmų“

Vilnietis Algirdas Steponavičius dar prieš 20 metų butą Antakalnyje nusprendė iškeisti į gyvenimą sode prie Žaliųjų ežerų – tokiam sprendimui jį pastūmėjo meilė gamtai ir noras kvėpuoti kuo švaresniu oru. Ir nors persikrausčius teko kiek nusivilti – kietu kuru besišildančių kaimynų kaminai rūko tirštesniais dūmais nei jis tikėjosi – tai tik dar labiau sustiprino jo požiūrį į aplinkos apsaugos ir žalios energijos svarbą

„Kai rudenį gyventojai ima šildyti namus, lauke kartais nebėra kuo kvėpuoti. Ėmiau nebekęsti dūmų ir visko, kas teršia aplinką, vis labiau rūpintis gamta. Galiausiai pradėjau galvoti ir kaip išnaudoti atsinaujinančius išteklius – saulės, vėjo energiją“, – pasakoja A. Steponavičius.

Ilgametis Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas, gamybos ir statybų sektoriuose didžiąją dalį gyvenimo dirbęs pensininkas svarstė įvairius sprendimus: norėjo ant namo stogo pasistatyti saulės elektrinę, tačiau tam sutrukdė nepalanki stogo kryptis, todėl išgirdęs apie galimybę įsigyti nutolusią saulės elektrinę iš www.saulesparkai.lt – nebedvejojo.

„Anksčiau nežinojau apie galimybes pirkti nutolusią saulės energiją. O dar išgirdęs, kad tam buvo galima gauti paramą – labai apsidžiaugiau ir drąsiai apsisprendžiau. Šiandien turiu 7 kW galingumo dalį saulės parko Kietaviškėse, netoli Vilniaus ir manau, kad čia vienas geresnių mano sprendimų“, – tikino A. Steponavičius.

Iš turimų 7 kW, 4 kW jų jis naudoja namui Vilniuje, likusius 3 kW priskyrė Palangoje turimam nedideliam vieno kambario butui, kuriame su šeima leidžia vasaras, kartais pailsėti čia atvyksta ir žiemą.

„Nutolusioje saulės elektrinėje gaminamą elektros energiją šiam butui priskyrėme visai neseniai, todėl dar nespėjome pajusti naudos. Tačiau jame naudojame elektrinį šildymą, todėl manau, kad sprendimas gaminti elektrą patiems tikrai turėtų pasiteisinti, būti ir finansiškai naudingas“, – sako A. Steponavičius.

Ir nors ekonominė pusė jam ne ką mažiau svarbi, vis tik didžiausiu tokios energijos privalumu pašnekovas laiko švarią energiją. „Esu žaliosios energijos šalininkas, saulės parko turėjimas man pirmiausia teikia moralinį pasitenkinimą, kad galiu prisidėti prie švaresnių sprendimų. Tačiau, žinoma, kaina taip pat aktuali, o sutaupyti – tikrai galima“, – komentuoja jis.

A. Steponavičius sako paskaičiavęs, kad investicijos turėtų atsipirkti per maždaug 6–7 metus. Ir neslepia – didele paskata apsisprendimui dėl nutolusios saulės elektrinės jam tapo ir Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) skirta parama.

„Visiems svarbi ekonominė pusė, todėl ši APVA parama mane tik dar labiau paskatino. Be jos gal būčiau pirkęs mažesnę dalį saulės parko iš www.saulesparkai.lt, gal nebūčiau svarstęs apie jo priskyrimą butui pajūryje, tačiau dėl galimybės gauti kompensaciją nusipirkau daugiau ir esu labai patenkintas“, – sako A. Steponavičius.

Savo sprendimu jis pasidžiaugė ir su draugais, bičiuliais, kaimynais – pašnekovas tikisi, kad jo pavyzdys įkvėps ir kitus.