Jau kurį laiką savanorystė tampa vis populiaresnė – savanoriaujama ne vien teikiant humanitarinę pagalbą, padedant renginių metu, bet ir ligoninėse ar tarptautinėse organizacijose. Viena iš jų – „SOS vaikų kaimai“, kuriuose šiuo metu savanoriauja 32 įvairaus amžiaus savanoriai. Apie savanorystės reikšmę ir svarbą šioje organizacijoje pasakoja „SOS vaikų kaimų“ savanorių koordinatorė Vitalija Minakova.
Vitalija, prieš pradėdama dirbti savanorių koordinatore, savanoriavote septynerius metus. Ar galite papasakoti, kaip savanorystė atsirado Jūsų gyvenime? Kas skatino joje pasilikti?
Gyvenime savanorystę atradau paauglystėje: savanoriavau maratonuose, velomaratone, kino festivaliuose, įvairiose akcijose. Kalbant apie minimus 7-erius metus – juos praleidau savanoriaudama vaikų ir paauglių dienos centre „Vilties angelas“, ten įgijau neįkainojamos patirties, kuri padėjo pasirinkti profesinį kelią – socialinį darbą. Kuomet pabaigiau studijas, išvykau savanoriauti į Italiją ir ten praleidau apie metus laiko. Teko dirbti su pabėgėliais, neįgaliaisiais. Deja, šios savanorystės metu susidūriau su darbuotojų ir koordinatorių neapdairumu, neatsakingumu savanorystės atžvilgiu. Dėl šios priežasties, dabar būdama savanorių koordinatore, visuomet stengiuosi klausytis ir išgirsti savanorius – mokausi nedaryti tų pačių klaidų, kurias darė kiti koordinatoriai.
O kokių klaidų turėtų vengti koordinatorius? Taip pat savanoris?
Kad ir kaip keistai nuskambėtų, manau, tiek savanorių koordinatorius, tiek pats savanoris turėtų vengti perfekcionizmo. Tiek koordinatorius neturėtų spausti savanorio sukuriant idėją, jog nuo pat pirmos dienos savanorystės patirtis turi būti lengva ir graži, tiek pat savanoris neturėtų susikurti nerealaus tikslo, jog savanorystės rezultatą pamatys „čia ir dabar“. Savanorystė – tai kelionė, todėl rezultatas yra pamatomas tik po kurio laiko – ypač, kai savanorystė yra atliekama dirbant kartu su vaikais.
Atrodo, kad savanorystė tam tikrais atvejais gali tapti ir „vieniša asmenine kelione“. Ar teisinga būtų taip manyti?
„SOS vaikų kaimų“ organizacijoje savanorystė nebus „vieniša asmeninė kelionė“, kadangi su savo savanoriais nuolatos bendraujame – tiek nuotoliniu būdu, tiek gyvai vykdome susitikimus, savanoriai organizacijos tinklalapyje www.sos-vaikukaimai.lt turi savo asmeninę „savanorio erdvę“, kurioje gali užduoti savanorystės metu kylančius klausimus – į juos visada atsako vienas iš organizacijos psichologų. Kartu su savanoriais diskutuojame apie kylančius iššūkius, dalinamės džiaugsmais, greitu metu turėsime ir originalius „SOS vaikų kaimų“ sukurtus savanorių mokymus. Kalbant apibendrintai, ar savanorystė galėtų tapti „vieniša asmenine kelione“, labai priklauso ir nuo paties savanorio – jei savanoriui yra siūloma susitikti su kitais savanoriais, jis yra skatinamas bendrauti, papildomai domėtis savanoryste ir augimu šioje srityje, savanoris turėtų šiomis galimybės pasinaudoti. Kitu atveju atsiranda rizika, jog kažkuriame šios savanorystės kelionės etape pasimirš ir pačios kelionės tikslas, atsiras ir minėtas vienišumo pojūtis.
Kas Jus, kaip savanorių koordinatorę, žavi savanorystėje?
Daugiausiai mane žavi, kaip savanorystės metu keičiasi pats savanoris - jis pereina per visus savanorystės etapus. Savanorystės grožis tame ir slypi - savanorystė yra kur kas daugiau nei daugelis įsivaizduoja. Be to, man labai gražu, jog savanorystė yra abipusiai mainai – ateidamas į „SOS vaikų kaimų“ organizaciją savanoris padeda ne vien vaikui, bet ir pačiam sau.
Ką turite mintyse sakydama, jog savanoris padeda ir sau pačiam?
Savanoriaudamas jis pradeda geriau pažinti save – kurdamas ilgalaikį ryšį su vaiku, savanoris ne vien stiprina santykį su vaiku, bet ir su pačiu savimi. Jis tobulina ir stiprina savo asmenines savybes, ieško geresnių būdų, kaip galėtų išreikšti save ir pan.
Ar ilgalaikis užmegztas ryšys su vaiku, apie kurį kalbate, yra savanorystės šioje organizacijoje tikslas?
Iš tiesų, savanorystės esmė „SOS vaikų kaimuose“ ir pagrindinis jos tikslas yra ilgalaikio ryšio tarp vaiko ir savanorio sukūrimas taip padedant vaikui. Tęstinumą ir nuoseklumą mums yra ypač svarbu užtikrinti, kadangi savanorystė organizacijoje vyksta su vaikais. Dėl sudėtingų vaikų patirčių svarbu rūpintis, kad šis savanorio ir vaiko santykis truktų ilgesnį laiką - ugdytųsi draugystė ir pasitikėjimas vienas kitu.
O kiek šiuo metu turite savanorių?
Šiuo metu savanoriauja 30 savanorių ir 2 savanoriai iš Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST). Įprastai savanorystė trunka bent vienerius mokslo metus, tačiau su JST savanoriais yra kiek kitaip – jie visada savanoriauja 6 mėnesius, po 40 val. į mėnesį. Užmezgus santykį tarp mūsų ir savanorio, skiriant jam dėmesį ir palaikymą, po JST savanorystės baigimo išlieka nemaža tikimybė, kad ir šie savanoriai pasiliks organizacijoje savanoriauti ilgiau. Artimiausias metas, kuomet ieškosime daugiau savanorių, bus artėjantis gruodžio mėnuo.
Jei tarp skaitančių šį pokalbį yra tų, kurie svarsto apie savanorystę „SOS vaikų kaimuose“ – ką jiems galėtumėte patarti? Kokie gebėjimai jiems būtų svarbiausi?
Svarbiausia yra būti kantriam bei empatiškam, kadangi ryšys yra kuriamas su vaiku. Taip pat savanoris turėtų būti atviras, nestokojantis pozityvumo, einantis tokiu pačiu žingsniu kaip ir vaikas – tai yra, neskubinantis vaiko atsiverti.
Užsakymo nr.: PT_88532215