Minint šią sukaktį istorikas, politologas prof. dr. Antanas Kulakauskas pasakoja apie istorinį kontekstą, kuriame buvo pradėta drausti spauda, bei apžvelgia priežastis, kodėl rusifikacija patyrė visišką nesėkmę.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė aiškina, kodėl kalba yra ne tik komunikacijos ir žinių perdavimo priemonė.
Apie tai, kodėl kirilinius rašmenis dalis inteligentijos iš pradžių vertino teigiamai, pasakoja Lietuvių kalbos instituto (LKI) vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jurgita Venckienė, o istorikas dr. Algimantas Kasparavičius apžvelgia lietuvių kalbos padėtį skirtingais istoriniais laikotarpiais bei jos perspektyvas ateityje.
Kalba – kaip tautos mąstymo būdas ir pasaulėjauta
„Lietuva yra kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Nors visą savo istoriją gręžiamės į Vakarus, rytiniai kaimynai visuomet mus siekė įtraukti į savo įtakos sferą. Ir kalbos, kaip pasipriešinimo, kaip skirtingumo nuo rytinio pasaulio, vaidmuo visą laiką buvo ir yra didelis“, – pasakoja VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė.
Ji teigia, kad pernelyg paviršutiniška būtų teigti, jog spaudos draudimas buvo susijęs tik su kalba: „Tai buvo mėginimas iš esmės sugriauti lietuvišką pasaulėjautą, paversti Lietuvą pilkąja zona, kuri jau nepriklausytų Vakarų krikščioniškajai civilizacijai ir taip taptų atviresne stačiatikiškos civilizacijos įtakai.“
Anot pašnekovės, vieni iliustratyviausių tokio siekio pavyzdžių yra kiriliniais rašmenimis parašyti lietuviški religiniai tekstai, kuriuose „netyčia“ vienas kitas katalikiškų apeigų elementas pakeičiamas stačiatikiškuoju, viliantis, kad žmonių tai bus nepastebėta ir perimta.
Draudimas nesustabdo kalbos raidos
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius atkreipia dėmesį į paradoksalų dalyką, kad spaudos draudimas tapo vienu iš veiksnių, katalizavusių lietuvių kalbos raidą.
„Absoliuti dauguma LDK gyventojų XVII–XVIII amžiuje save laikė lietuviais, nors lietuviškai daugelis jų ir nekalbėjo. Spaudos draudimas sukūrė prielaidas ir sąlygas didžiajai daliai Lietuvos visuomenės, ypač aukštesniems socialiniams sluoksniams, atsiriboti nuo lenkų kalbos, perkonstruoti savo tapatybę nuo lenkiškai lietuviškos, lenkiškai žemaitiškos ir pereiti prie to, kas būdinga visai Europai – prie tautinės ideologijos“, – apie istorinius procesus pasakoja pašnekovas.
Jis konstatuoja, kad spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas užbaigė lenkų kalbos dominavimą, lenkiško patriotizmo formavimąsi Lietuvoje per kalbą ir elitą.
Istoriko teigimu, tam tikras stebuklas, kad lietuvių kalba, pergyvenusi įvairias istorines transformacijas, dar 40 metų kentusi spaudos draudimo naštą, sugebėjo kaip feniksas pakilti.
Rusinimo politika ir švietimo situacija
Po 1863–1864 metų sukilimo rusifikacija dar labiau sustiprėjo. Istorikas ir politologas prof. Antanas Kulakauskas sako, kad spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas buvo tik vienas iš rusinimo politikos elementų, susijęs su šiuo sukilimu.
„Stribai nebuvo sovietų išradimas, jau Muravjovo laikais būdavo organizuojami žmonės, kurie turėdavo kaimuose budėti ir stebėti, ar neateina sukilėliai. Juos pamačius, jie privalėdavo kuo skubiau pranešti valdžiai. Tie, kurie atsisakydavo, būdavo represuojami“, – apie išdavysčių skatinimą pasakoja profesorius.
Jis sako, kad taip buvo represuotas ir jo giminaitis – atsisakęs skųsti sukilėlius žmogus buvo ištremtas į Samaros guberniją, atimta pusė jo žemės.
„Nors sukilimas neturėjo jokių šansų laimėti, tačiau Rusija bijojo, kad gali įsikišti Vakarų valstybės ir jį paremti. Juk ką tik buvo pasibaigęs Krymo karas, kurį Rusija gėdingai pralaimėjo. Vykstant sukilimui, europiečiai skleidė įvairius sukilimą palaikančius pareiškimus, leido sukilėlius remti ginklais, tačiau šie veiksmai didesnės įtakos jo baigčiai neturėjo“, – primena motyvą, kodėl caro valdžia griebėsi tokių kraštutinių priemonių prieš tautą, kurios didžioji dalis nė nebuvo raštinga.
Profesorius atkreipia dėmesį, kad iki sukilimo elitas ir švietimo sistema Lietuvoje buvo lenkiški: „Lenkų kalba buvo tos pačios konfesijos žmonių kalba, taip pat kunigų, ponų kalba, rusų kalba – katalikybei priešiškų stačiatikių.“
Prof. A. Kulakauskas pasakoja, kad po sukilimo carinėje valdžioje rungėsi du požiūriai:
„Caro valdžia svarstė, ar paremti etninę lietuvybę, nukreipiant ją prieš lenkus. Vieni manė, kad reiktų leisti lietuvišką kultūrą, nes buvo įsitikinę, jog aukštosios kultūros mažai tautai sukurti nepavyks ir tada jie vietoje lenkiškosios pasirinks rusiškąją.
Kiti buvo įsitikinę taip, kaip rašė vienas Vilniaus stačiatikių vyskupas savo rašte caro valdžiai, kad jokio skirtumo, kokia kalba bus prieš ją vykdoma agitacija ateityje – lenkų ar lietuvių, todėl geriau pradėti sistemišką rusinimo politiką.“
Pasak profesoriaus, pirmas tokios politikos žingsnis ir buvo abėcėlės pakeitimas lietuvių raštijoje. Draudžiant lotynišką abėcėlę, vienas iš argumentų buvo, kad nėra lietuviškos abėcėlės, tik lenkiška, todėl siūloma rusiška.
„Nėra tikslu sakyti, kad caro valdžia uždraudė ir lietuviškas mokyklas, nes tuo metu nebuvo nė vienos normalios lietuviškos mokyklos, tik parapijinės. Tiksliau būtų sakyti, jog buvo uždrausta jas kurti“, – aiškina prof. A. Kulakauskas.
Jis pasakoja, kad caro valdžia ne visuomet pati nuosekliai laikėsi savo politikos, pavyzdžiui, rusiškoms mokykloms steigti nebuvo skiriama lėšų.
„Todėl smuko bendras švietimo lygis ir XIX amžiaus pabaigoje mokyklų buvo daug mažiau nei jo pradžioje“, – konstatuoja prof. A. Kulakauskas.
Dr. Jurgita Venckienė, pasakodama apie šį laikotarpį, sako, jog lėšų caro valdžia nerado ir knygoms kirilika spausdinti:
„Per visus 40 spaudos draudimo metų kirilika išleista 54 knygos, o lotyniškais rašmenimis – už Lietuvos ribų, Rytų Prūsijoje, JAV – net 1352 knygos, o kur dar periodinė spauda! Iš pradžių kirilika rašytos knygos platintos per mokyklas, jas dalijo pusvelčiui. Bet žmonės nenorėjo jų nei pirkti, nei imti dykai, nes buvo arba neraštingi, arba raštingi ir sąmoningi, todėl rinkosi lietuviškas iš Rytų Prūsijos knygnešių atgabentas knygas.“
Carinėje imperijoje svarbūs buvo ir asmeniniai ryšiai bei pažintys, kuriais buvo naudojamasi kovojant prieš rusifikaciją.
„Žemaičių vyskupijoje 1841 metais Vidaus reikalų ministerija didžiuliu Simono Daukanto rūpesčiu, kuris tuo metu dirbo Peterburge ir turėjo ryšių, išdavė leidimą parapijų mokyklose mokyti žemaičių kalba. Tačiau tik tuomet, kai M. Valančius tapo vyskupu, kunigai buvo įpareigoti tokias mokyklas steigti“, – pasakoja prof. A. Kulakauskas.
Šios parapijinės mokyklos lengvai nukonkuravo valstybines. Žemaitijoje vyskupaujant M. Valančiui labai šoktelėjo švietimo lygis. Pavyzdžiui, Rietavo dekanate net 60 procentų gyventojų buvo raštingi, kai Lietuvos vidurkis tebuvo apie 20 procentų.
Prof. A. Kulakauskas dalijasi įdomiu faktu: „XIX amžiaus pabaigoje visoje Rusijos imperijoje vyko pirmas rimtas gyventojų surašymas. Jis parodė, kad Kauno gubernija pagal besimokančių valstybinėse pradinėse mokyklose moksleivių procentą yra viena iš paskutiniųjų visoje imperijoje, tačiau pagal raštingų žmonių skaičių (raštingų nebūtinai rusų kalba) – viena pirmųjų. Tai daraktorinių mokyklų nuopelnas.“
Ne raidžių pakeitimas, bet intervencija į religiją bei kultūrą
Lietuvių kalbos instituto vyresn. mokslo darbuotoja dr. J. Venckienė pasakoja, jog pačioje spaudos draudimo pradžioje kai kurie inteligentai kiriliką priėmė gana pozityviai:
„Pavyzdžiui, Laurynas Ivinskis bendradarbiavo su caro valdžia ir perrašinėjo lietuviškas knygas kirilika. Buvo ir daugiau tokių žmonių, kuriems iš pradžių tokia abėcėlė neatrodė nieko bloga“.
Tačiau, pašnekovės teigimu, labai greitai atėjo suvokimas, kad būtent lotyniško pagrindo raidynas yra mūsų savastis, tradicija nuo pirmųjų lietuviškų raštų, o kirilikos raidynas nebuvo ir nėra pritaikytas lietuvių kalbai.
„Kirilika buvo ne tik kitoks raidynas, ji kėsinosi keisti ir kultūrinį, religinį turinį. Šį reiškinį, jog tai nėra nekaltas raidžių pakeitimas, tačiau daug gilesni dalykai, pirmiausia pastebėjo labiau išsilavinę žmonės, kunigai“, – pasakoja dr. J. Venckienė.
Anot jos, žmonės kaimuose įvairiai priėmė kirilika rašytas knygas:
„Vieni jas degino, bet yra išlikę ir kirilika rašytų laiškų, ir įvairių ranka rašytų įrašų knygose, kur rusiškais rašmenimis įrašytas ne tik lietuvio savininko vardas, pavardė, bet ir kitokia informacija, pavyzdžiui, tos dienos orai.“
Kalbininkė sako, jog kai kurie žmonės mokėjo tik taip rašyti, kitiems tai atrodė naujoviška ir modernu:
„Pavyzdžiui, išmokę rašyti kirilika, vėliau emigravę į JAV, kai kurie lietuviai namo rašydavo laiškus būtent kirilika. Nes tai atrodė „kieta“. Kartais adresatas temokėjo taip skaityti. Ne visi ir ne iš karto tapo sąmoningi. Belieka tik džiaugtis, kad radosi tų žmonių, kurie suformavo lietuvių kalbos prestižą per lotynišką raidyną leisdami knygas, periodinę spaudą.“
Katalikai buvo diskriminuojami įvairiai
Prof. A. Kulakauskas sako, kad daugumai lietuviško kaimo gyventojų nebuvo jokios motyvacijos mokytis rusiškai, nors poreikis būti raštingam darėsi vis aktualesnis:
„Pirmiausia tas poreikis buvo ūkinis. Žmonės norėjo žinių apie naujus ūkininkavimo būdus, augalų rūšis, nes matė, kad Latvijoje, kur žemės tokios pačios, derliai gerokai geresni. Todėl ir lietuviai ėmė domėtis ūkinėmis inovacijomis. Taip pat buvo prestižas bažnyčioje melstis skaitant iš maldaknygės.“
Profesoriaus pastebėjimu, rusų kalba būtų galėjusi būti naudinga darant karjerą, tačiau caro valdžia katalikams draudė dirbti valstybės tarnyboje (geležinkelyje, mokykloje, bet kokioje valdiškoje įstaigoje) Vilniaus generalgubernijoje – jie galėjo nebent vykti į Rusijos gilumą. Todėl nemažai išsilavinusių žmonių išvyko darbuotis ten.
„Caro valdžia 1864 metais išleido įsakymą, kad raštingi (rusų kalba) vyrai kariuomenėje tarnauja beveik perpus trumpiau nei neraštingi. O tarnyba anuomet carinėje kariuomenėje galėjo trukti 6–9 metus, nelygu, kokiose pajėgose. Taigi, kai kurie į valstybines mokyklas ėjo tik dėl to”, – aiškina istorikas.
Katalikų bažnyčia ir M. Valančius
Istorikas dr. A. Kasparavičius taip pat akcentuoja, kad spaudos draudimas buvo bandymas performatuoti visą tautos tapatybę nuo katalikiškos prie stačiatikiškosios.
„Tačiau absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų buvo Romos katalikai, visai neketinę keisti savo tapatybės. Ir kai prasidėjo agresyvi rusifikavimo politika, buvo ieškoma kelių ją apeiti. Ir čia labai svarbus žemaičių vyskupas M. Valančius“, – sako istorikas.
Pabrėždamas katalikybės vaidmenį saugant tapatybę dr. A. Kasparavičius pateikia iliustratyvų pavyzdį:
„Lietuvoje nuo 1864 iki 1904 metų vykusios rusifikacijos laikotarpiu iš katalikybės į stačiatikybę atsivertė tik apie 100 žmonių. Latvijoje ir Estijoje, kur niekada nebuvo jokio spaudos draudimo, per tą patį laikotarpį iš protestantizmo į stačiatikybę atsivertė per 200 tūkstančių gyventojų.“
Kalbėdamas apie M. Valančių, prof. A. Kulakauskas atkreipia dėmesį, kad jis, nenorėdamas pyktis su caro valdžia ir nematydamas grėsmės, pačias pirmąsias maldaknyges kirilika aprobavo, nes pats buvo parengęs projektus, kad prie bažnyčių laisvai veiktų lietuviškos mokyklos, o lietuvių kalba būtų privaloma visose valstybinėse mokyklose.
„Jokių minčių jam nė nekilo, kad jose negalėtų dėstyti katalikai. Jis taip pat siekė įgyvendinti Simono Daukanto idėją įsteigti Varniuose prie kunigų seminarijos vieną vidurinę mokyklą lietuvių kalba“, – pasakoja prof. A. Kulakauskas.
„Kai M. Valančius gavo iš caro valdžios atsakymą, kad visi jo sumanymai nebus palaiminti, ir kai buvo patvirtinta nauja kirilinė abėcėlė bei knygų, išleistų iki 1864 lotyniška abėcėle, draudimas visoje Rusijos imperijoje, jis labai aiškiai apsisprendė. Vyskupas išsiuntė kunigams raštą, kad dabar mokymas lietuvių kalba turės vykti slaptai, o knygas leisime tokias, kokias norėsime“, – pasakoja profesorius.
Būtent M. Valančius suorganizavo pirmuosius knygnešius ir knygų leidybą Rytų Prūsijoje. Jis finansavo knygų spausdinimą, jų platinimą, jei prireikdavo – ir kyšius pasieniečiams. Tam reikėjo nemažai lėšų, kurias vyskupas turėjo ir tam tikslui dosniai leido.
Modernios tautos gimimas
Dr. A. Kasparavičius pasakoja, kad knygų kontrabanda buvo gana paprasta – žandarai ir pasieniečiai jos „nematydavo“, nes juos buvo lengva papirkti. Todėl susiformavo knygnešių socialinis sluoksnis, kuris iš šio rizikingo darbo gerai gyveno.
„Pirmiausia buvo spausdinta katalikiška literatūra, maldaknygės, vėliau ir kalendoriai, praktinio pobūdžio leidiniai, periodika. Ši literatūra ypatinga tuo, kad nebuvo cenzūruojama, autoriai rašė taip, kaip jie mąstė, jautė, suprato. Be jokios abejonės, tokia literatūra skatino tautinės sąmonės gimimą“, – pastebi dr. A. Kasparavičius.
Jis pabrėžia, kad šiame procese išskirtinis buvo Katalikų bažnyčios vaidmuo: kunigai, vienuoliai, aktyvūs parapijiečiai tą literatūrą gabeno, saugojo, platino.
„Kunigai tikintiesiems aiškino, kad mokytis rusiškoje mokykloje – nuodėmė, nes suprato, kad pagrindinis rusifikacijos tikslas yra paversti katalikus stačiatikiais. Ir tikintieji to raginimo klausė“, – pasakoja prof. A. Kulakauskas.
Dr. J. Venckienė taip pat išskiria katalikiškos tapatybės reikšmę:
„Žmonės save pirmiausia suvokė kaip katalikus. O katalikiškos knygos – spausdintos lotynišku raidynu. Tik po to tapatybę ima apibrėžti ne tik tikėjimas, bet ir kalba. Vyko modernios lietuvių tautos formavimasis. Tai visai Europai būdingas procesas.“
Ji pastebi, kad šis laikas Lietuvoje buvo sudėtingas bajorams, kurie save laikė lietuviais, bet kalbėjo lenkiškai. Anot dr. J. Venckienės, nemažai jų tuo metu ir išmoko lietuviškai.
„Būtent spaudos draudimas nuo 1864 iki 1904 metų lietuvių tautą, lietuvių visuomenę pastatė į aiškią opoziciją carinei valdžiai. Vyko tyli pavergtos tautos kova su milžinišku cariniu aparatu. Ji tęsėsi tiek, kiek Mozės klaidžiojimas su išrinktąja tauta po dykumą – keturiasdešimt metų. Ir baigėsi tautos pergale“, – su bibline istorija lietuvių kelią link tautinio sąmoningumo ir valstybingumo lygina dr. A. Kasparavičius.
Jis taip pat pastebi, kad vėliau ir caro valdžia supratusi, jog lietuviai visai kitokie žmonės, kad norint paversti juos imperijos valdiniais, reikia unifikuoti, perkonstruoti jų tapatybę, bet tai nėra paprasta. O tuo metu jau ir patys rusų filologai, mokslininkai reiškė nuomonę, jog toks spaudos draudimas yra tiesiog barbariškas elgesys.
Bendrinės kalbos susiformavimas, jos aukso amžius ir sovietmečio paradoksai
Dr. V. Meiliūnaitė pasakoja, kad spaudos draudimo laikotarpiu kaip tik ir formavosi bendrinė lietuvių kalba:
„Tuo metu buvo ieškoma standartų, kurie tiktų visai šaliai tiek tarties, tiek gramatikos požiūriais. Kaip žinome, labiausiai kinta žodynas. Jis labai gyvas, taigi spartėjant gyvenimo tempui, keičiantis gyvenimo būdui, jis irgi kinta greičiau. Gramatinė sistema yra atsparesnė, ji yra savotiškas kalbos karkasas.“
Lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusas pirmą kartą suteiktas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje.
„Jis buvo išlaikytas iki 1940 metų. Vadinčiau tą laikotarpį lietuvių kalbos aukso amžiumi. Lietuvos Respublika pradeda kurtis dar neturėdama bendrinės lietuvių kalbos – skirtingos gimnazijos turėjo skirtingas rašybos taisykles, okupacijos išvakarėse bendrinė kalba jau susiformavusi. Ant tos bazės lietuvių kalba laikėsi sovietmečiu, į tą pamatą remiasi ir dabar“, – pasakoja dr. A. Kasparavičius.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalbos padėtis sovietinės okupacijos metais (1940–1991) buvo gana paradoksali:
„Viena vertus, ji neteko valstybinės kalbos statuso su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kita vertus, jei lygintume lietuvių kalbos padėtį su gimtųjų kalbų situacija kitose sovietinėse respublikose, matytume, jog Lietuvoje jos padėtis žymiai geresnė. Pavyzdžiui, kitų Baltijos šalių, Ukrainos, Baltarusijos aukštosiose mokyklose daugiau mokymo programų buvo rusų kalba, o kai kurios iš viso perėjo prie rusų kalbos. O Lietuvoje iki pat Nepriklausomybės atkūrimo visose aukštosiose mokyklose absoliuti dauguma mokymo programų vyko lietuviškai.“
Dr. A. Kasparavičius atkreipia dėmesį, kad tai fenomenalus reiškinys visoje Sovietų Sąjungoje, kai lietuvių kalba, neturėdama valstybinės kalbos statuso, plėtė savo vartojimo arealą.
„Pažiūrėkime: okupacijos išvakarėse lietuvių kalbos vartotojų buvo 2,1 milijono gyventojų (iš 2,9 mln.), 1991 metais tokių jau 3,1 milijono (iš 3,7 mln. gyventojų). Taigi, lietuvių kalbos pozicijos labai stiprios“, – konstatuoja jis.
Pašnekovo teigimu, paradoksas tas, jog sovietinė valdžia buvo priversta, ne visada savo noru, toleruoti lietuvių kalbos plėtrą ano meto LTSR.
„Manau, taip vyko, nes sovietinė ideologija neigė carizmą, oficiali doktrina smerkė viską, kas su juo siejosi. Bijodama lyginimo su carizmu sovietinė sistema vengė drastiškų rusifikacijos procesų Lietuvoje. Ir kai kildavo dilema tarp Vilniaus ir Maskvos dėl vienos ar kitos rusiškos programos aukštosiose mokyklose įvedimo, būdavo keliamas klausimas, ar tai nėra grįžimas į XIX amžiaus antrą pusę, kai caro valdžia persekiojo lietuvių kalbą.
Tokiu būdu XIX a. antroje pusėje caro valdžios įvestas lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis XX a. antroje pusėje lietuviams tapo savotišku skiepu ginantis nuo sovietinės valdžios brukamos rusifikacijos“, – svarsto dr. A. Kasparavičius.
Priespaudos ir laisvės paradoksai, arba kartojame XVII amžiaus procesus
Šiuo metu stebime procesus, kuomet nemažai moksleivių angliškai rašo geriau nei lietuviškai, bendrauja tarpusavyje angliškai.
Dr. A. Kasparavičius pastebi, kad šis procesas nėra lietuviams naujas:
„XVII–XVIII amžiuje LDK vyko panašūs procesai. Lietuvių kalbos niekas nedraudė, tačiau noras būti moderniais žmonėmis, lengvai daryti socialinę karjerą skatino lenkų kalbos plėtrą. Visuomenė niekieno neverčiama – pirma aukštesnieji, tada ir žemesnieji sluoksniai – nutolo nuo lietuvių kalbos, nebeliko aukštesnio socialinio sluoksnio, kuris galėtų lietuvių kalba kurti, rašyti knygas, vadovėlius.“
Istorikas teigia, kad viena anglų kalbos įsigalėjimo priežasčių yra globalizacija: „Norime daug keliauti, su visais komunikuoti. Mokant anglų kalbą tai yra pigu ir paprasta.“
Jis atkreipia dėmesį, kad ir Lietuvos aukštosiose mokyklose įsigali tendencijos išstumti lietuvių kalbą. Anot jo, taip yra, nes einame skandinavišku, protestantišku keliu:
„Vis daugiau anglų kalbos akademinėje erdvėje: vyksta konferencijos, kiti mokslo renginiai. Tokiu būdu skandinavai prisitaiko prie didžiųjų kalbų. Katalikiškose šalyse – Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje – konferencijos retai vyksta anglų kalba, ten kalbama nacionalinėmis kalbomis, nes katalikybė kultūriškai labiau saugo tapatybę.“
Jam pritaria ir prof. A. Kulakauskas, sakydamas, kad nacionalinėmis kalbomis akademinius renginius organizuoja ir kitos katalikiškos šalys – Lenkija, Čekija.
„Labai natūralus noras globaliame pasaulyje imti geriausius dalykus, todėl galvodami apie kalbos išsaugojimą, turime galvoti apie dabarties realijas atitinkančią literatūrą, kiną lietuvių kalba“, – įsitikinęs dr. A. Kasparavičius.
Jis atkreipia dėmesį, kad pasąmonės lygmeniu labai greitai įvyksta aiški vertybinė gradacija – kas vertinga, o kas ne:
„Galime kalbėti apie lietuvių kalbos senumą, turtingumą, artumą sanskritui ir t. t., tačiau tai tik teorija, mokslinių darbų leksika. Realybėje jaunimui, vaikams, kurie yra mūsų ateitis, toks mąstymas nesuprantamas. Jie gyvena kitu civilizaciniu ritmu, vadovaujasi kitais kultūriniais kodais. Ir jei lietuvių kalba su dabartiniais vaikais ir paaugliais nespės, jos arealas trauksis, mažės ir lietuvių kalba kuriamo vertingo turinio – mokslo, grožinės literatūros, kino ar teatro.“
Tiesa, istorikas pabrėžia, kad šiandien lietuvių kalbos vartotojų mažėja dėl demografinių tendencijų, o ne dėl kalbos politikos.
„Šiuo metu lietuvių kalbos skleidėjų yra panašiai tiek, kiek buvo 1940 metais. Tačiau vertinant pagal literatūrą, kultūrą, mūsų gimtoji kalba vis dar turi gana tvirtas pozicijas“, – daro išvadą dr. A. Kasparavičius.
Kalba – komunikacijai ar tapatybei?
„Lietuvių kalba yra labai susimbolinta kalba. Mums ji – pasaulio suvokimo, tapatybės, valstybingumo, valstybės saugumo dalis. Ji yra daug daugiau nei tik susikalbėjimo priemonė“, – sako VLKK pirmininkė dr. V. Meiliūnaitė.
Pasak jos, į didžiąsias kalbas, kurios nėra susietos tik su viena kuria valstybe, galime žiūrėti kaip į komunikacijos formą, kaip į pragmatinę susikalbėjimo su kitais priemonę.
Kalbininkė stebisi kai kurių žmonių teiginiais, jog lietuvių kalba negalima įvardyti modernių dalykų:
„Galime ir tai darome. Mane labiausiai nuvilia kai kurių žmonių įsitikinimas, jog kalbą kuria kažkas kitas, o ne patys. Visi esame skirtingų sričių specialistai ir mūsų tikslas turėtų būti tose srityse taip vystyti lietuvių kalbą, kad ja galėtume įvardyti naujus dalykus.“
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.