„Etiketės autistukas, neįgaliukas menkina vaiko orumą, net ir nesąmoningai didina stigmatizaciją visuomenėje“, – įsitikinusi Svaja Venckienė, Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė.
Jai pritaria ir Kauno jėzuitų gimazijos dvyliktokė Gabrielė Čepavičiūtė, paralimpietė plaukikė, teigdama, jog žodžiai yra svarbu, nes jais mes kuriame pasaulį.
Vertinti asmenybę, o ne pabrėžti negalią
S. Venckienės patirtis neįkainojama – su vaikais, turinčiais negalią, ji dirba daugiau nei 20 metų, todėl gali palyginti, kaip keičiasi požiūris, kai kalbame apie žmones su negalia ar žmones, turinčius individualių poreikių.
„Labai vertinu pokyčius, kurie įvyko per kelis dešimtmečius. Kai aš dar mokiausi, žmonėms su negalia apibūdinti buvo vartojami tokie žodžiai, kaip invalidas, debilas, imbecilas. Tai žemina, žeidžia žmogaus orumą. Džiaugiuosi, jog pagaliau pradedame matyti žmogų, o ne tik jo negalią.
Tačiau kartais pasitaiko, jog net ir tėvai savo vaiką vadina ne vardu, o tiesiog – „mano autistukas“. Nors ir malonybinis žodis, tačiau juo neišsaugome žmogaus orumo, matome jame tarsi kažkokį trūkumą, defektą, beje, kaip ir kalbėdami tokiais pudruotais junginiais kaip „specialieji poreikiai“, „skirtingi poreikiai“, „žmonės su iššūkiais“ ir pan. Turėtume apie asmenis su negalia kalbėti taip, kad nesumenkintume jų vertės“, – sako specialioji pedagogė.
Ji pastebi, kad nors pakoregavus žodyną, žmonių su negalia gyvenimo kokybė nepagerėja, tačiau kinta pats santykis – tinkama terminologija gali padėti kurti atvirą ir pagarbią aplinką. Pasak pedagogės, tai yra vienos svarbiausių sąlygų ryšiui su vaiku užmegzti ir norimam rezultatui pasiekti.
„Visi mes turime teisę būti vertinami už tai, kas esame, o ne dėl amžiaus, lyties, turimos ar neturimos negalios“, – įsitikinusi Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė.
Vaikams aiškinti – būtina
S. Venckienė sako, kad kalbėtis su mokiniais apie klasiokus ar kitus mokykloje besimokančius vaikus su negalia kartais net nereikia, jie supranta tiesmukai, nebijo klausti.
„Pavyzdžiui, pradinukas kartą pasiteiravo, kodėl viena mergaitė save vadina Rugsėju. Jam nepasakysi, kad mergaitė turi autizmo spektro sutrikimą – pradinukas nesupras nei apibūdinimo, nei požymių. Todėl jam pakako mano paaiškinimo, jog klasėje esanti mergaitė taip mato pasaulį, pateikiau pavyzdžių iš pramogų pasaulio, jog dažnai žmonės susigalvoja slapyvardžių, net ir turėdami vardus ir pavardes“, – istorija dalijasi pašnekovė.
Ji sako, jog su vyresnio amžiaus vaikais kitaip kalbasi apie negalią ar sutrikimus – jiems pedagogė jau tikslingai pasakoja, pavyzdžiui, apie autizmą, aiškina sutrikimo požymius, rodo filmukus, primena garsių žmonių biografijas.
S. Venckienė sako, jog šiomis temomis su vaikais kalbėtis nesudėtinga, tačiau pateikiama informacija turi būti nuosekli ir atitikti tuometinį vaiko suvokimo, priėmimo lygį. Būtent šie maži žingsniai – nuo pastebėjimo iki paaiškinimo – padeda kurti įtraukią ir palaikančią aplinką. Specialioji pedagogė pabrėžia, jog labai svarbu, kad visi vaikai galėtų augti kartu, suprasdami ir priimdami vieni kitų skirtumus.
„Matyti kitame žmogų – tai esminė nuostata, padedanti kurti atviresnę, jautresnę visuomenę, kurioje būtų patenkinti kiekvieno asmens poreikiai. Štai turėjome situaciją, kai viena mūsų mokyklos absolventė atvedė mokytis savo sūnų ir pasakė, kad jis turi Aspergerio sindromą. Ji pasakė, jog pirmoji pastebėjo požymius, nes apie juos buvo girdėjusi per mano klasės valandėlę. Taigi žinios padeda jautriau vertinti aplinką, stebėti, atpažinti“, – sako S. Venckienė.
Priimti vienas kito skirtybes ir leisti būti
Tačiau švietimo sistema – ne tik apie vaikus. Ugdymo procese svarbūs tėvai ir mokytojai, todėl jų požiūris, atsakingas bendravimas neabejotinai formuoja požiūrį į vaikus, turinčius negalią ar sutrikimų.
„Tokie vaikai elgiasi įvairiai – būna agresyvūs, keikiasi, visko nutinka. Pakito ir čia kalba: anksčiau kalbėdavome apie vaiko „blogą elgesį“, „sunkų elgesį“, o dabar įvardijame – „konteksto neatitinkantis elgesys“. Tai irgi svarbus pokytis, nes leidžia mums suprasti, kad elgesys nėra blogas, jei neatitinka tam tikro „standarto“, pavyzdžiui, vaikas gali taip elgtis, nes turi autizmo spektro sutrikimą.
Kai kalbame apie vaikus, svarbu matyti jų gebėjimus, o ne negalią. Vienas gražiai piešia, kitas lipdo – pamatykime, pagirkime. Geriau pabrėžti, ką jis moka, kuo stebina, o ne sakyti, jog „šitą piešinį nupiešė moksleivis su Aspergerio sindromu“. Visi esame vertingi“, – primena pedagogė.
S. Venckienė sako, kad net atėjus į mokyklą naujokui, ji elgiasi ne pagal taisykles – neskaito apie jį dokumentų, nes nori pati susidaryti nuomonę ir sukurti su mokiniu santykį.
„Noriu pažinti vaiką kaip žmogų, o ne kaip sąrašą trūkumų ir silpnybių. Tai yra svarbu, nes mokymas ir ugdymas nebus efektyvus, jei trūks pasitikėjimo. Išankstinis žinojimas suformuoja tam tikrą nuostatą, o ji padiktuoja ir elgesį. Atvirumu grįstame ryšyje nusistatymų neturi būti“, – įsitikinusi S. Venckienė.
Anot jos, ugdymas yra laikui imlus procesas, o jis dar labiau išsitęsia, kai kalbame apie vaikus su negalia. Kartais gali trejus metus neužmegzti ryšio, o paskui toks vaikas ateis prie tavo stalo, paims obuolį, atsikąs, ir tas trapus ryšio tiltas bus nutiestas.
„Dažniau reiktų prisiminti Mažąjį princą ir Lapę: mes visi be galo skirtingi ir skirtingai suvokiame pasaulį, tačiau jei aiškinimuisi skirsime energiją, pamiršime, kas iš tiesų svarbu – priimti vienas kito skirtybes ir leisti būti“, – primena Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė.
Savo negalią suvokė tik iš kitų elgesio
Kaunietės Gabrielės Čepavičiūtės pavardė šįmet ryškiai įsispaudė į Lietuvos paralimpinio sporto metraštį – ji tapo pirmąja šalies plaukike moterimi, dalyvavusia paralimpinėse žaidynėse, kurios vyko Paryžiuje.
Kauno jėzuitų gimnazijos dvyliktokė sako, jog niekada savęs nenarstė, neanalizavo, kokia yra ir kodėl, iki patekimo į pradinę mokyklą.
„Aš gimiau su judėjimo negalia ir negalėjau įsivaizduoti kitokio gyvenimo – tiesiog priėmiau jį kaip duotybę, ir viskas. Išties kai kuriuos dalykus man būdavo sunkiau atlikti, tačiau to nesureikšmindavau.
Tačiau lūžis įvyko, kai pradėjau lankyti pradinę mokyklą, ir aplinkiniai atkreipė į tai dėmesį: pajutau perdėtą rūpestingumą, mane atskirdavo nuo tam tikrų veiklų.
Būtent tada, kai man buvo aiškiai parodyta, jog esu kitokia, supratau, kad aplinkiniai mane mato kažkaip kitaip. Ėmiau daugiau galvoti apie negalią“, – pasakoja Gabrielė.
Negalią mato kaip savo tapatybės dalį
Ji pastebi, jog kalbėdama apie negalią, visuomenė jau renkasi vartoti junginius „žmogus su negalia“, „žmogus, turintis negalią“. Merginos nuomone, vis dar vartojamas „neįgalusis“ nėra itin tikslus, nes pirmiausia nurodo negalią, o žmogus lieka antrame plane.
„Tarkim, aš neįsižeidžiu, jei būnu apibūdinta „žmogus su negalia“, „neįgalusis“, nes aš savęs neatskiriu nuo negalios, ji man yra mano asmenybės dalis.
Tačiau visiems bendrauti būtų paprasčiau, jei žmonės tiesiog pasiteirautų paties asmens, kaip jį įvardinti, kaip su juo elgtis.
Pavyzdžiui, savanoriavau viename plaukimo renginyje, po kurio visi susibūrėme bendrai nuotraukai. Mano judėjimo priemonė ne vežimėlis – judu paspirtuku, tad su juo ir atėjau. Įsitaisiusi nuotraukai, paprašiau savo trenerės Rasos Mažutaitienės, kad tą paspirtuką patrauktų. O ji greitai atsakė: „Tu jo netrauk – paspirtukas yra tavo dalis.“
Ji nesureikšmino, o man šis pastebėjimas įstrigo, kažkaip natūraliai viskas susidėliojo galvoje – iš tikrųjų, kodėl turėčiau slėpti savo tapatybės dalį? Nesu atsieta nuo negalios, tai esu aš“, – sako G. Čepavičiūtė.
Perdėtas rūpestis gali žeisti
Jei žmogus nežino, kaip elgtis ir bendrauti su asmeniu, turinčiu negalią, Gabrielė siūlo į viską žiūrėti paprasčiau: tereikia jo paklausti, kas jam būtų patogu.
„Kai aplinkiniai stengiasi prisitaikyti ir, baimindamiesi žmogų su negalia įžeisti, ima nenatūraliai elgtis, rankioti žodžius, toks perdėtas tūpčiojimas gali netgi erzinti. Tarkim, man nepatiktų, jausčiausi nejaukiai, jei sėdėčiau, o prie manęs pašnekovas pritūptų. Perdėtas paslaugumas gali žeisti.
Taip ir su kalba: mes įsitempiame, jei žmogui su regos negalia pasakome, kad peržiūrėtų laišką, arba pakviečiame žmogų su judėjimo negalia kažkur nueiti.
Man atrodo patogiausia, kai bendraujame laisvai, neįsitempę. Galbūt tas suvokimas individualus, nes tikrai esu sutikusi žmonių, judančių vežimėliais, kurie labiau linkę vartoti žodžius „važiuoti“, o ne „eiti“. Tačiau, kaip beįvardintume, svarbu kad mūsų komunikacija būtų pagarbi ir tiktų konkrečiam žmogui“, – mano Gabrielė.
Anot jos, perdėtas saugojimas realiai nieko gero neatneša. Ji sako galinti suprasti tik šeimą, tėvus, kurie instinktyviai nori pasirūpinti ir apsaugoti, o kitose situacijose reikėtų tą globą vertinti ne emociškai, o kritiškai.
„Jei visą laiką būčiau buvusi saugiame burbule, nebūčiau tiek daug pasiekusi. Mama buvo tas žmogus, kuris nuvedė mane į baseiną, t. y. tik su ja prasidėjo mano plaukimo kelionė. Taip, jai buvo sunku mane „paleisti“, bet atsipalaidavo pamačiusi, jog trenerės R. Mažutaitienės dėka išmokau savarankiškumo, įgijau pasitikėjimo savimi, gebėjimo nuspręsti ir veikti sudėtingose situacijose. Manau, kad mamai išdrįsus mane „paleisti“, mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai“, – sako politikos mokslus ketinanti studijuoti G. Čepavičiūtė.
Dauguma žmonių supranta, kad žodžiai, kuriuos garsiai ištariame, ne tik išreiškia mūsų mintis, bet ir formuoja mūsų vertinimus bei nuomonę. Tačiau ne visi žino, kokių žodžių reikėtų vengti ir kuo juos pakeisti. Interneto svetainėje keiskplokstele.lt. esančio žodyno pagalba galite pasitikrinti, ar pasirinktas žodis bei frazė atitinka negaliai jautrios kalbos gaires. Jei žodis – netinkamas vartoti, sistema pateiks paaiškinimą, kodėl jis netinkamas, ir pasiūlys, kuo jį pakeisti.