Rokai, vandens stichija – jūsų kasdienybė. Kokia ji? Kaip ją pažaboti?
Vanduo mano gyvenime atsirado neplanuotai, bet įtraukė taip, kad jau nebeįsivaizduoju savęs be jo. Vandenynai – galinga gamtos jėga, kurią, tiesą sakant, žmogus dar pilnai nepažinęs. Apie kosmosą mes žinome daugiau negu apie mūsų planetos vandenis. Pradžioje vanduo man buvo tik sportas, bet su kiekviena nauja buriavimo patirtimi ėmiau į viską žvelgti plačiau ir giliau. Mums atrodo, kad viskas sukasi aplink mus, tačiau plaukiant bekraščiu vandenynu ar susidūrus su galingomis bangomis supranti, kad esi mažas prieš šią stichiją. Su ja susidraugauti gali ne prieš ją kovodamas, o stebėdamas, perprasdamas jos elgesį, pažindamas. Vandenyje labai svarbi ir strategija bei taktika, ir, žinoma, susikaupimas. Atsipalaiduoti čia tikrai negalima.
Ar yra tekę patirti skaudžių vandenyno pamokų? O kuo įsimintiniausiu jis yra apdovanojęs?
Įtampos buriuojant netrūksta – didelis greitis, didelė jėga, galingos bangos, nenuspėjamos oro sąlygos ir panašiai. Teko būti situacijoje, kai vos nepraradome įgulos nario, nes jei kažkas iškrenta iš už borto, nelaimės rizika be galo aukšta – tąkart greita reakcija leido jos išvengti. Taigi gamtoje turi būti visada pasiruošęs, atidus, žinoti kelis žingsnius į priekį. Kaip ir daugelyje kitų veiklų, ko gero. Tik tiek, kad čia gali būti gyvybės ir mirties klausimas.
O gražių prisiminimų labai daug. Vienas įsimintiniausių nutiko plaukiant su „The Ocean Race“ komanda ties Horno ragu, kurį mes dar vadiname buriuotojų Everestu. Ši vieta – daugelio buriuotojų svajonė, bet dėl itin atšiaurių sąlygų tik saujelei pavyksta čia plaukti. O mums pavyko ne tik čia plaukti, bet dar ir iš labai arti susitikti su didžiausiu vandenyno žinduoliu – banginiu, kuris tiesiog išniro priešais mūsų jachtą ir niekur neskubėdamas lėtai mojavo mums vienu iš savo pelekų – tikrai atrodė, kad jis mums moja ir linki sėkmės. Siurreali situacija, nutikusi pačioje netikėčiausioje vietoje. Ji paliko įspūdį visai įgulai.
Tam, kad nuosekliai darytume tai, ką darome, ką dirbame, reikia motyvacijos. Kas motyvuoja jus?
Buriavimas man jau nebe tik sportas ir darbas. Čia radau ir misiją, kuri man svarbi. Regatos aplink pasaulį metu prieš akis atsivėrė tikra vandenynų situacija. Ir ji – liūdna. Pasaulio vandenyse sparčiai daugėja plastiko – pagal dabartines studijas ir prognozes, jei taršos lygis nesumažės, 2050-aisiais vandenynuose bus daugiau plastiko negu žuvies. Taigi esame pasiekę kritinį tašką, kurį peržengus kelio atgal nebus. Tie matomi vaizdai ir šis suvokimas tapo didele mano motyvacija ne tik populiarinti buriavimą kaip sporto šaką, bet ir garsiau kalbėti apie vandenynų išsaugojimą.
Kaip planuojate pasiekti lietuvius šiuo klausimu? Juk jei nematai, lengviau galvoti, kad tokia bėda neegzistuoja, arba ji – ne tavo kieme?
Man labai patinka „The Ocean Race“ aplinkosauginė koncepcija, kad pasaulyje yra vienas milžiniškas vandenynas ir jo ateitis priklauso nuo mūsų visų, o ne nuo konkrečios valstybės, bendruomenės ar regiono. Taigi net ir mums lietuviams jis privalo rūpėti. Aš daug dirbu su jaunimu, jiems šis klausimas tikrai labai aktualus. Ką tik pradėjau bendradarbiauti su bendrove „Scandagra“ – jie turi programą, skirtą jaunimo verslumui, pilietiškumui ugdyti. Jie daug kalba ir apie tvarumą. Vyksiu kartu su jais į Lietuvos mokyklas, kalbėsiu su moksleiviais apie buriavimą ir vandenynų būklę, kartu diskutuosime, kaip turime keistis, kad ateities būtų optimistiškesnė.
Po kelių dienų dalyvausite unikaliose pasaulinėse buriavimo varžybose. Papasakokite plačiau apie jas?
Pirmą kartą buriavimo istorijoje vyks kažkas panašaus į pasaulio čempionatą. Pasiskolintas iš futbolo formatas su burtais lemiančia grupių atranka, grupių varžybomis, super finalu – naujas projektas. Jam Lietuva subūrė savo nacionalinę rinktinę, kurioje be manęs bus ir tokie olimpiečiai kaip Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt, Raimondas Šiugždinis ir kiti šio sporto profesionalai. Čempionatas vyks Gran Kanarijoje, Atlanto vandenyno ekvatorijoje. Mes turėsime galimybę varžytis su buriavimo grandais iš Australijos, Brazilijos ir kitur. Laukia tikrai atkaklios kovos, bet mes joms rimtai ruošėmės. Visi didžiuojamės, kad plauksime už Lietuvą. Tai bus įsimintinas įvykis.
Lietuva, nors ir jūrinė šalis, buriavimui skiria ne tiek daug dėmesio. Ar realu, kad tokiose varžybose mes galime būti lygiaverčiai varžovai?
Šiose varžybose visi turi vienodas sąlygas – ribotą laiką pasiruošti, vienodas jachtas plaukimui. Mūsų komanda stipri, motyvuota ir patyrusi, įdėjome daug darbo ruošdamiesi, susigrojome kaip komanda. O kaip bus – pamatysime. Kaip ir visur, reikia ir sėkmės: dar nežinome, kokią grupę mums nulems burtai. Tikėkimės ir Atlanto vandenynas bus mums palankus (šypsosi).
O tam, kad Lietuva būtų dar ryškesnė buriavimo žemėlapyje, mums labai reikia jūrinio uosto, kuriame galėtų treniruotis sportininkai, ypač jaunimas. O dabar Klaipėdoje net nėra buriavimo mokyklos. Noriu tikėti, kad ateityje tai pasikeis.
Nors svarbios varžybos jau čia pat, bet ar yra kitų svajonių, kurios leis dar geriau įvaldyti vandens stichiją?
Idėjų ir svajonių tikrai yra. Tiesa, visi dideli buriavimo projektai labai imlūs finansams, tad svarbu rasti naujų partnerių ir rėmėjų, o tai nėra paprasta, ypač Lietuvoje. Todėl smagu prisijungti prie „Scandagra“ projekto „Stichijos herojai“, jis leis man dar plačiau kalbėti apie vandenynų saugojimą, realizuoti kitas su šia tema susijusias idėjas. O sportinėje srityje – pagalvoju apie vienutininkų regatas, kurios dažnai pareikalauja iš buriuotojų dar didesnio fizinio ir psichologinio pasiruošimo nei komandinis buriavimas, arba plaukimą naujos kartos „Imoca“ laivu. Ateityje būtų įdomu išbandyti save tokiose stichijoje (šypsosi). Bet kol kas lieku komandiniame sporte – mėgstu būti tarp žmonių, matyti komandos augimą, kartu siekti tikslų.