Pirmieji nepriklausomybės metai kartais pavadinami laukinio kapitalizmo laikais ir klestėjusio reketo metais, kai verslo sąlygos buvo sudėtingos. „Visos tiesos, su kokiomis problemomis susidūrė, vyrai mums greičiausiai ir nepasakojo. Žinojome ne viską“, – teigė verslininkų S. Grinkevičiaus ir R. Seliavos žmonos Aldona ir Liuda.
Ir prie stalo, ir prie laužo
Šiandien lietuviškų pagardų gamintojo „Daumantai LT“ vardas bei produktai žinomi ne tik Lietuvoje, tačiau ir keliose dešimtyse pasaulio šalių – nuo Amerikos iki Azijos. O viskas prasidėjo 1991 metais, keturiems akcininkams įkūrus prekybinę įmonę „Veikla“. Maždaug po metų Kėdainiuose atidaryta „Veiklos“ maisto prekių parduotuvė, o pirmieji pagardų gamybos žingsniai – 1996-ieji, kai pritrūkus majonezo nutarta jo pasigaminti patiems. Keitėsi ir įmonės pavadinimas – ji tapo „Daumantai LT“.
Aldona ir Liuda jau daug metų dirba įmonėje, beveik nuo verslo pradžios. A. Grinkevičienė dabar yra reikalų valdytoja, L. Seliavienė – produkto priežiūros vadybininkė.
„Mano pareigos taip ir vadinasi: reikalų valdytoja. Tokios pareigos, kiek teko domėtis, yra tik universitete“, – juokėsi A. Grinkevičienė.
Tuo tarpu produkto priežiūros vadybininkės Liudos darbas yra susijęs su gaminių kokybe, darbo higiena: „Esu vidaus auditorė. Dirbame pagal tarptautinį standartą, nes daug mūsų produktų keliauja į užsienį. Esu sukūrusi maisto saugos ir kokybės sistemą, tikrinu ir vertinu, kas blogai, o kas gerai.“
Aldona ir Liuda – ne tik verslo partnerių žmonos, tačiau ir draugės. Kaip sako pačios, kartu būna ir darbe, ir prie stalo, ir prie laužo: „Per tiek metų kartu kitaip neįmanoma.“
Palaikė verslo idėją
Aldona ir Liuda susipažino dar iki verslo pradžios – jų vyrai kartu dirbo vadinamuose valdiškuose darbuose ir abi šeimos gyveno kaimynystėje. „Po to Saulius su trimis partneriais ėmėsi kurti verslą, kiek vėliau prisijungė Liudos vyras Romanas. Prisimenant tuos laikus, darbas valdiškoje įstaigoje juk garantavo stabilumą ir nuolatines pajamas, bet baimės ir nerimo to atsisakyti nebuvo. Gal todėl, kad visi buvome jauni“, – kalbėjo A. Grinkevičienė.
Svarbu suprasti, jog pradėti verslą tuomet ir pradėti dabar yra du skirtingi dalykai. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos verslininkai daugybę dalykų darė ne iš žinojimo, o iš intuicijos. Kurti verslo niekas nemokė, o okupacijos metai Lietuvai paliko didelius randus.
„Kai vyras pasakė, kad imasi verslo, šią jo idėją palaikiau. Nes kas būtų pasikeitę, jei nepalaikyčiau? Ar jis to nedarytų? Žinoma, kad darytų. Visada tikėjau, kad jei Saulius ko nors imasi – jis ir padarys. Saulius yra žmogus, kuris žino, ką daro. Kitas dalykas, mano anyta sakydavo: Saulius visada turės pinigų. Aš visada žinojau, kad su juo bus gerai“, – šyptelėjo A. Grinkevičienė.
„Aš savo vyrą irgi visada palaikiau. Norėjosi pokyčių. Prisiminus senus laikus man atrodo, kad tąsyk daugiau nerimo nuo nulio kurti verslą buvo vyrams, o ne mums. Mes buvome drąsesnės, labiau linkusios rizikuoti“, – kalbėjo L. Seliavienė.
Įmonėje – beveik nuo pat pradžios
Iš valdiškų darbų į verslą atėję S. Grinkevičius ir R. Seliava turėjo ne tik sukurti savo veiklos strategiją. Tiesą sakant, tuo metu apie strategiją jie greičiausiai nė negalvojo – pirmyn žengė nedideliais žingsniais.
Pilnų kišenių pinigų neturėję kėdainiečiai į veiklą netrukus įtraukė ir savo žmonas – savas žmogus geriau, nei samdomas darbuotojas. Svarbus ir ekonominis aspektas, nes samdomam darbuotojui kas mėnesį turi išmokėti atlyginimą.
„Bet, man atrodo, jei vyras daro kažką versle, tai tu jau jame esi, gyveni su tuo, kas aplink tave. Juk vyras po darbo dienos sugrįžta į namus ir viską, kas įvyko per dieną, parsineša. Todėl mes šalia buvome visą laiką ir nuo pat pradžios. Tiesiogiai dirbti įmonėje pradėjau 1995 metais. Tapau buhaltere, užsakymų priėmėja ir dariau visus darbus, ką reikėjo. Taip ir likau: ką reikia, tą ir darau“, – pasakojo A. Grinkevičienė.
L. Seliavienė į verslo reikalus įsiliejo kiek anksčiau, 1992 metais ir tapo „Veiklos“ maisto prekių parduotuvės sandėlio vedėja. Kai ji užsidarė – perėjo dirbti į gamybą.
Laukdavo grįžtančių vyrų
Kalbant apie verslo pradžią negalima pamiršti ir istorinių Lietuvos įvykių. Moterys prisimena pačią nepriklausomybės pradžią, kai sovietų tankai traiškė savo šalies laisvę gynusius žmones. 1991 metų žiema, paženklinta Sausio 13-osios įvykiais, sako pašnekovės, niekada nepaskęs atmintyje.
„Buvo labai baisu. Mūsų sūnui Pauliui buvo ketveri metai, o antrasis sūnus Domas ką tik gimęs. Domas yra perversmo, blokadinis vaikas. Juk buvo ekonominė blokada, nieko gauti, nusipirkti negalėjai. Pamenu, sūnus dar lopšy. Žinias apie tai, kas vyksta, seki iš televizijos, tačiau sovietai užėmė Lietuvos televiziją. Sėdavome ir laukdavome, kol vyrai grįš, nes jie tomis dienomis važiuodavo prie parlamento, prie televizijos bokšto. Tai buvo metas, kai nieko nežinojai, kaip ir į kurią pusę pasisuks santvarka. Bandėme gyventi ir tiek, gyventi šia diena“, – sakė A. Grinkevičienė.
„Sirenos kaukia, vaikai maži, vyrų nėra. Kai prasidėjo blokada, juk nebuvo dujų, šildymo. Baisus laikas. Kas turėjome sodus, bėgome į sodus, kad pasikūrentume, valgyti pasigamintume. Man buvo labai baisu“, – prisiminė L. Seliavienė.
Moterų dėmesys – namams ir vaikams
Moterys juokauja, kad dabar net minčių nekyla apie per naktį į namus negrįžusius vyrus, o veiklos pradžioje taip buvo ne kartą.
„Jie dirbo ir dieną, ir naktį. Be to, ir komandiruočių netrūko, važiuodavo į Lenkiją, į Rusiją. O mes? Mes tuo metu auginome vaikus. Buvome senoviškos moterys, dabartinės moterys mūsų greičiausiai nesuprastų. Svarbu, kad būtų prižiūrėti vaikai, pagaminta vakarienė grįžusiam vyrui, kad visada jam būtų paruoštas kostiumas. Ir dar – jį po darbo dienos išklausyti, nuraminti, nes įtampų buvo daugybė“, – kalbėjo L. Seliavienė.
Per visus daugiau nei 30 metų nebuvo nei rimtų pykčių, nei konfliktų. „Mes, moterys, nesikišome į vyrų reikalus. Neprieštaravome tam, ką jie daro, bet ir nesikišome ten, kur nereikia. Aš manau, kad mes prie verslo labiausiai prisidėjome netrukdydamos vyrams jo daryti. Netrukdėme realizuoti savo norų, svajonių. Jie viską laiką iš mūsų turėjo palaikymą, o mes auginome vaikus ir rūpinomės namais. Mes taip supratome laimę“, – kalbėjo A. Grinkevičienė.
A. Grinkevičienė prisimena ir nereikšmingas, tačiau jai įsiminusias detales. Pavyzdžiui, kaip vyrai namuose sėdavo ir aptarinėdavo verslo reikalus, Aldona, palikusi mažąjį sūnų Domą tėčio priežiūrai, išvažiuodavo į baseiną: „Domas sėdėdavo vežime, o vyrai strateguodavo, kaip ir ką kurti. Vyrai kalbasi, o jis sėdi akis išpūtęs.“
Mačiusios ir žinojusios, kiek pastangų teko skirti verslo kūrimui, moterys neprašydavusios vyrų jokių prabangos dalykų. Pavyzdžiui, niekada nesakiusios: brangusis, nupirk man kailinius.
„Mes viską vertinome, skaičiavome kitaip. Mes visą laiką dirbome. Nereiškia, kad jei vaikus auginome, tai tik buvome namuose. Pamenu, kai gimė Domas, turėjome bulves kasti. Aš negalėjau kasti, nes ką tik vaikas gimė. Turėjome pasodinę dešimt hektarų bulvių, vasaromis šiltnamiuose augindavome agurkus bei pomidorus“, – prisiminė A. Grinkevičienė.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis pažymėtas ne tik verslų kūrimosi pradžia – tuo metu Lietuvoje klestėjo organizuotas nusikalstamumas, o apie nužudytus žmones buvo pranešama kone kasdien. Nusikaltėlių taikiniu neretai tapdavo ir verslininkai.
„Manau, kad vyrai mums ne viską ir sakė, su kokiais iššūkiais susiduria. Mes ne viską žinojome, jie, man regis, taip stengėsi mus apsaugoti. Kam nervuotis dviem, jei galima vienam?“ – svarstė A. Grinkevičienė.
Į direktoriaus kabinetą užeiti gali ne bet kada
Kaip vieną iš sudėtingų periodų A. Grinkevičienė įvardija 1995–1996 metus. Tuomet įmonei buvo sunku finansine prasme, teko gerokai susiveržti diržus.
„Buvo baimės, kaip viskas bus. Dėl savęs nerimo mažiau, juk turime specialybes, patirties ir galime dirbti kitus darbus. Tačiau neramu dėl mūsų darbuotojų, jų šeimų. Pats gali susikrauti mantą ir daryti kitus dalykus, bet juk už tavęs yra žmonės, kurie tavo verslui uždirba pinigus, kurie tavimi tiki. Jei su jais bus blogai – mums irgi bus blogai“, – sakė A. Grinkevičienė.
Dabar stabiliai veikianti ir auganti įmonė Liudai ir Aldonai yra tarsi savas vaikas. Nors abi moterys galėtų nedirbti, tačiau sako jos, čia realizuojančios save, dirbti joms patinka, o įmonėje jausmas tarsi namuose. Be to, kiekvienam žmogui gyvenime yra svarbi veikla. Būtent ją moterys ir atranda darbe.
„Dalyvauju seminaruose, mokymuose, man reikia nuolatos gilintis į daugelį dalykų, sekti naujienas, tarkime, dėl pokyčių higienos normose. Esu jau pensininkė, bet dirbu pagal sutartį. Man įdomu, kas vyksta įmonėje, būdama čia nenutolstu nuo bendrovės reikalų, bendrauju su žmonėmis“, – kalbėjo L. Seliavienė.
Moterys vienbalsiai tvirtina: jokių išskirtinių sąlygų darbe jos neturi. „Mes esame paprastos darbuotojos, o ne bosų žmonos. Neturime jokių privilegijų. Tikrai negaliu eiti pas savo vyrą – įmonės generalinį direktorių – kada noriu ir koja atidaryti duris. Yra tam tikra tvarka, yra įmonės darbo kultūra“, – pasakojo A. Grinkevičienė.
Šiais metais „Daumantai LT“ švenčia 33 metų gimtadienį. Liuda ir Aldona sako, kad metai išties praėjo greitai. „Dienos dabar kaip savaitės“, – sakė Liuda. „Kuo toliau, tuo laikas bėga greičiau. Turbūt taip sudėliota ir nesuprasi, kodėl“, – antrino Aldona.
Paklausta, kokią mato „Daumantai LT“ ateitį, Aldona kalba apie vaikus, apie tai, kad šeimos verslą galėtų perimti jie, o tada – ir vaikaičiai. Tačiau kaip bus, parodys laikas. Tačiau, anot jos, norisi, kad vaikai sugebėtų elgtis taip, kaip tėvai, bendrauti su žmonėmis, juos suprasti. „Be to, kad dar mokėtų ir skaičiuoti“, – juokėsi A. Grinkevičienė.