Veterinarijos klinikos „Kaivana“ vadovas, gydytojas ortopedas – traumatologas Karolis Vainalavičius nedaugžodžiauja ir saldžiais epitetais nesimėto: šią profesiją rinkosi ne tik dėl meilės gyvūnams.
– Kai kurios profesijos sunkiai įsivaizduojamos be tam tikrų asmeninių žmogaus savybių ir netgi pomėgių. Pavyzdžiui, sunkiai įsivaizduojame aukščio bijantį alpinistą, apynių kvapo nemėgstantį aludarį, adrenalino vengiantį lenktynininką ir kraujo matyti negalintį mediką. Gydytojo profesija reikalauja ne tik specifinių žinių, bet ir psichologinio pasiruošimo, o veterinaras dar ir turi mylėti gyvūnus. Papasakokite, kas Jus atvedė į veterinariją?
– Tai, kad veterinaras turi mylėti gyvūnus, ko gero, yra stereotipas. Man atrodo, kad gyvūnus mylėti turi juos auginantis ir prižiūrintis žmogus. Nors visą gyvenimą auginau šunis, į veterinarijos sritį atėjau pirmiausia ne dėl meilės gyvūnams. Mano aplinkoje buvo šį darbą dirbančių žmonių: matydavau veterinaro kasdienybę ir darbo specifiką, tai atrodė įdomu. Tai ir paskatino rinktis šią specialybę.
– Jūsų specializacija – ortopedija, traumatologija ir chirurgija. Kodėl pasirinkote būtent šią kryptį?
– Man nuo vaikystės labai patinka kažką konstruoti, gaminti, kurti. Galbūt kažkam pasirodys netikėta, tačiau ortopedijos ir chirurgijos sritis labai glaudžiai siejasi su mechanika ir rankdarbiais (juokiasi). Todėl man tai labai tinka ir patinka.
– Veterinaras yra bene vienintelis gydytojas, kuris visiškai negali susikalbėti su pacientu. Kas Jums sunkiausia šiame darbe?
– Sunkiausia yra nedaryti klaidų ir nepervertinti gydymo galimybių. Būna atvejų, kai pacientui nėra gydymo ir šansų pasveikti, tačiau iš didelio noro padėti, vis tiek bandome, darome, operuojame. Ir, kuomet gydymas nebūna efektyvus, tenka nusivilti.
– Sunegalavus augintiniui, patarimų pirmiausia populiaru ieškoti interneto forumuose, o pas veterinarą kartais kreipiamasi būklei tik paūmėjus. Ką patartumėte šeimininkams, linkusiems patiems gūglinti augintinių ligas? Galbūt Jūsų klinika teikia konsultacijas telefonu ar internetu?
– Visų pirma, jei jau ieškoma informacijos internete, reikia remtis moksliniais tyrimais pagrįstais straipsniais, o ne diskusijų forumais. Antra, konsultuoti nuotoliniu būdu galima tik tiksliai žinant situaciją. Taip, žmonės kreipiasi ir telefonu, ir el. paštu, tačiau konsultuojame tik aiškiai matydami ir žinodami problemą. Kitais atvejais be gyvūno apžiūros nespėliojame ir nekonsultuojame, nes tai gali nuvesti klaidingu keliu.
– Veterinarijos klinika neturi įprastų darbo valandų: ji atidaryta ir savaitgaliais, pagalbos kreipiamasi net naktį. Papasakokite apie kasdienį klinikos darbą. Kokių pacientų dažniausiai sulaukiate?
– Dažniausia atvedami virškinamojo trakto problemų turintys gyvūnai: nevalgantys, vemiantys, viduriuojantys. Visus pacientus registruojame iš anksto: taip ir gydytojai gali tinkamai planuoti savo darbą, ir užtikrinama paslaugų kokybė. Veterinarijos klinika „Kaivana“ suskirstyta į skyrius: priėmimo ir konsultacijų (čia pirmiausiai ir atvyksta pacientai), stacionaro (čia gydomi sunkių būklių pacientai) bei chirurgijos. Būtent stacionare ir chirurginiame skyriuose vyksta klientams nematomas darbas. Paprastai jis būna daug intensyvesnis nei konsultacijos, tad jei užėjus į veterinarijos kliniką nematote gyvūnų ar klientų, nereiškia, jog jų nėra – greičiausiai tuo metu gydytojai dirba kituose skyriuose. Mūsų klinikoje Kaune dirba įvairių sričių gydytojai: nuo virškinamojo trako iki neurologinių ligų. Turime ir dermatologus, ir odontologus, ir urologus, tad diagnozuojame ir gydome visas ligas.
– Kokias priemones gyvūnų augintojams pravartu turėti namų vaistinėlėje?
– Veterinarijos klinikos telefono numerį.
– Augintinis laikomas pilnaverčiu šeimos nariu, o kai kuriose šalyse šis statusas netgi įteisintas oficialiai. Daugeliui gyvūno netektis prilygsta gedului netekus artimojo. Lietuvoje vis daugiau žmonių, kurie, sunegalavus augintiniui, jį gydo, o ne pasirenka kitą kelią – užmigdyti. Kartais toks sprendimas brangus ir finansiškai, ir emociškai. Kaip tai vertinate? Ar Jūsų klinikoje gydomi sudėtingesni atvejai? Ar šiuolaikinė inovatyvi diagnostika suteikia daugiau vilčių?
– Kaip jau minėjau anksčiau, tai yra sunkiausia darbo dalis. Visi – tiek šeimininkas, tiek gydytojas – nori, jog augintinis/pacientas pasveiktų. Deja, tai įmanoma ne visais atvejais. Tačiau visais atvejais reikia elgtis ne savanaudiškai, o humaniškai. Jei gyvūno būklė sukelia jam kančias ir diagnostinės priemonės objektyviai rodo, jog šansų pasveikti nėra, mano nuomone, negalima gyvūno versti kankintis ir geriau užmigdyti. Kita vertus, nekyla diskusijų, kad jei gydymas yra ir jis gali padėti – jis turi būti taikomas. Jeigu šeimininkas nenori ar negali to padaryti dėl finansinių priežasčių, visada ieškome būdų, kaip padėti. Nes tokiais atvejais gyvūną užmigdyti – ir nusikaltimas, ir nepagarba veterinarijos gydytojo profesijai.