„Ne todėl, kad gydytojas neurologas yra visagalis ir gali išgydyti net drakoną, o bendrosios praktikos gydytojui trūksta žinių, o todėl, kad gydytojų bendradarbiavimas leidžia pacientui tiek iš vienos, tiek iš kitos klinikos išeiti savomis kojomis. Nes svarbiausia – ne gydytojų ambicijos, o paciento sveikata“, – įsitikinęs M. Rakauskas.
Ilgametę darbo patirtį Lietuvoje ir Suomijoje sukaupęs gydytojas kuklinasi, kad tiek pat profesionalus gali būti ir vos metus kojas klinikoje apšilęs, ir ištisus dešimtmečius praktikuojantis specialistas.
„Svarbiausia nevirsti dinozauru ir neužstrigti kažkuriuose savo patirties metuose“, – jis šypteli.
Su veterinarijos klinikos „Kaivana“ gydytoju neurologu Mindaugu Rakausku kalbamės apie neįprastus jo darbo metodus ir šios profesijos iššūkius.
– Jūsų pavardė minima tarptautinėje akademinėje veikloje. Vienoje publikacijų aprašytas pirmasis neurologijoje užfiksuotas katės stuburo kaulėjimo atvejis. Kokie atvejai Jums įsiminė labiausiai?
– Žinoma, smagiausia būtų skaičiuoti tik paralyžiuotus pacientus, gyvūnus su lūžusiais stuburo slanksteliais, įsisenėjusiomis tarpslankstelinio disko išvaržomis kakle, kurių operacijos ir gydymas buvo sėkmingas.
Tačiau ilgiausiai atmintyje išlieka sudėtingi, komplikuoti atvejai, kai rezultatas būna ne pats geriausias. Tuomet ieškai atsakymų, kas įvyko ir keli sau klausimą, ką galėjai padaryti geriau. Tenka pripažinti, kad tokių atvejų būna, o teigiantys priešingai, sako netiesą. Ir netgi radus atsakymus, kartais kyla nusivylimas tiek sau pačiam, tiek šeimininkui, nes supranti, kad ne viskas, deja, yra gydytojo galioje.
– Neurologui neretai tenka priimti pacientus, kurių sveikatos problemos – įsisenėjusios, komplikuotos, o gyvūnų savininkai jau būna frustracijoje. Ar vietoje diagnozės kartais netenka ištarti „nežinau“?
– Pasitaiko, kad šeimininkai suabejoja tolesnių tyrimų ar gydymo reikalingumu, jeigu gydytojas negali iš karto nustatyti problemos ir paduoti stebuklingos spalvotos tabletės. Tačiau nei neurologas, nei kardiologas, nei radiologas, nei joks kitas specializuotas gydytojas nenustatys diagnozės pacientui vos įžengus pro duris ir nepasakys, kad štai – šiam pacientui yra tarpslankstelinio disko išvarža iš dešinės pusės.
Juolab, kad skirtingiems pacientams tas pats simptomas gali reikšti visiškai skirtingas ligas. Yra tekę apžiūrėti katę, atrodžiusią kaip neurologinis pacientas: ji juto skausmus, buvo sudėtinga vaikščioti. Kaip paaiškėjo, katė kentėjo nuo hiperparatiroidizmo, t.y. būklės, kai iš kaulų ėmė šalintis kalcis. Tai jau ne neurologinė liga, o jauno gyvūno šėrimo tik mėsa pasekmė.
Todėl pirmiausia gyvūną reikia apžiūrėti, apčiupinėti ir tik tuomet lokalizuoti problemą, informuoti šeimininką apie įtariamas ligas. Jų patvirtinimui reikia tolesnių tyrimų, po kurių jau seka diagnozė. Specializuotas gydytojas reikalingas tam, kad parinktų konkrečius tyrimus. Kartu, atsižvelgdamas į tam tikrus simptomus ir turėdamas tik įtariamą ar diferencinę diagnozę, jis geba pozicionuoti galimas ligas ir adaptuoti gydymo eigą kiekvienos kontrolinės patikros metu.
Iš to seka ir gydytojo pareiga šeimininkui išaiškinti visą gydymo eigą, nes šeimininkai neretai pasimeta, nežino, kas laukia jų augintinio ir, galiausiai, piniginės.
– Kaip tai atsiliepia piniginei?
– Mano požiūris galbūt nėra labai populiarus, nes aš netikiu pacientų sustiprinimu infuzijomis (lašelinėmis) ir nepraktikuoju kasdienių jų vizitų į kliniką. Nustačius teisingą diagnozę, nebelieka mistikos. Neretai pakanka paskirti gydymą, o tabletes suduoti gali ir pats šeimininkas.
– Jūsų vertinimu, kas lemia gydymo efektyvumą?
– Atspirties taškas yra neurologinė apžiūra, pagal kurią priimami tolesni sprendimai. Tačiau gydymo efektyvumas priklauso ne tik nuo paciento problemos supratimo, teisingo neurologinio tyrimo interpretavimo ir kuo tikslesnės diagnozės, bet ir nuo šeimininko noro padėti savo augintiniui bei, kaip jau minėjau, gydytojų bendradarbiavimo.
– Ką gali veterinarijos gydytojas neurologas, ko negali įprastas veterinarijos gydytojas?
– Sužeistam kariui pirmiausia suteikiama būtinoji pagalba, ir tik vėliau jis išvežamas už fronto linijos. Su gyvūnais turėtų būti panašiai, tačiau didžiausia problema, kad neurologiniai pacientai bendrosios praktikos veterinarijos gydytojų nebūtinai atpažįstami. Todėl praktikoje vienas lauke – ne karys.
Svarbu suprasti, kad veterinarijos gydytojas neurologas nėra geresnis ar viršesnis už pirmosios grandies gydytoją, tačiau jo pareiga – atpažinti sunkesnę ligą ir suprasti paciento poreikį neurologo konsultacijai.
– Ar Jūs teigiate, kad bendrosios praktikos gydytojai neretai „pražiūri“ neurologinius susirgimus?
– Tai neturi nieko bendro su gydytojo profesionalumu, tačiau bendrosios praktikos gydytojui kartais tai gali būti sudėtinga: iš jo tikimasi ir pirmosios pagalbos, ir atsakymų į visus klausimus, ir kuo greitesnio paciento problemos sprendimo.
Kai konsultacijai turi 15 minučių, per kurias reikia dar ir užpildyti dokumentus, o į kliniką tuo pat metu, žiūrėk, dar netikėtai užklysta tris paras vemiantis pacientas ir jam pagalba šią minutę galbūt gyvybiškai svarbesnė, tai tas, kuris jau seniai kenčia nugaros skausmus, tiesiog gauna nuskausminamųjų ir be tolesnių tyrimų siunčiamas namo.
Tačiau ano paciento neurologinė problema niekur nedingsta.
– Kiek laiko paciento apžiūrai ir šeimininko konsultacijai skiriate Jūs?
– Tiek, kiek jo reikia konkrečiam pacientui. Kartais vizitas gali užtrukti valandą ir ilgiau. Reikia suprasti, kad ne visi pacientų šeimininkai yra gydytojai, ir tam tikrus dalykus jiems tenka paaiškinti kelis kartus. Kartais jie atvyksta prisiklausę daug su tyrimais, anestezija, operacijomis ir vaistų vartojimu susijusių mitų.
Kiekvieno apsilankymo metu šeimininkas gauna tyrimo ir gydymo aprašymą su aiškiomis instrukcijomis. Taip šeimininkui lengviau prisiminti vizito detales, o siekiant išvengti įvairių nesusipratimų, išrašą matys ir kitas gydytojas.
Po vizito veterinarijos klinikoje „Kaivana“ šeimininkas su savo augintiniu taip pat nepaliekamas likimo valiai. Jis visada gali rašyti, skambinti į kliniką ir jam bus atsakyta. Visada prašau, kad šeimininkas informuotų apie augintinio būklę ir sveikimą.
– Tam, kad gydymas būtų kuo sėkmingesnis, namų darbus turi atlikti ir paciento šeimininkas. Ko iš jo tikisi pats gydytojas?
– Manau, kad pirmiausia – pasitikėjimo. Aišku, jį savo žiniomis turi užsitarnauti ir pats gydytojas. Laukiama ir bendradarbiavimo, nes šeimininkas turėtų išsamiai, sklandžiai papasakoti apie savo augintinio problemas. Ir šiandien, kai kiekvienas turime išmaniuosius telefonus, paciento problemą ir simptomus galime suprasti lengviau, nes šeimininkas tai gali nufilmuoti ir parodyti.
Jeigu bendradarbiauti nenori pats pacientas, tikimasi, kad šeimininkas jį sudrausmins ar suvaldys, nors mes ir patys visada ieškome būdų, kaip prieiti net prie stiprią nuomonę turinčio šuns.
Tačiau bene sunkiausia yra, kai po pirminės neurologinės pažiūros iš karto tikimasi aiškios diagnozės ir gydymo, o tolesni tyrimai šeimininkui atrodo nereikalingi. Laimei tai nėra dažnas reiškinys.
– Teigiate, kad gydytojas nėra aiškiaregys, o pirminis vizitas paprastai skiriamas problemos lokalizavimui. Tačiau vis didėjančios veterinarinės neurologijos žinios lemia didelius specialistų, o tuo pat metu – ir gyvūnų savininkų lūkesčius gauti specializuotą priežiūrą čia ir dabar. Kodėl po apžiūros negalima iš karto pereiti tiesiai prie gydymo?
– Kartais po apžiūros norima pereiti prie gydymo, tačiau tai yra nelabai įmanoma, nes apžiūra leidžia įtarti keletą panašiais simptomais pasireiškiančių ligų, kurių gydymas bus visiškai skirtingas. Todėl gydytojas yra priklausomas nuo tyrimų ir šioje vietoje negalima spėlioti, o gydymas skiriamas tik patvirtinus diagnozę.
Esant reikalui pacientas operuojamas: dažniausios yra tarpslankstelinių diskų išvaržų šalinimo operacijos kaklo, nugaros srityse. Kitais atvejais prireikia steroidinių vaistų. Kartais užtenka tiesiog ramybės ir vaistų nuo skausmo, o kartais nereikia jokio specifinio gydymo.
Tačiau tam, kad tiksliai suprastume augintinio problemą ir atmestume kai kurias neurologinius susirgimus linkusias imituoti vidaus ir ortopedines ligas, apžiūra pirmiausia prasideda nuo pokalbio su šeimininku ir bendro klinikinio, ortopedinio ir neurologinio tyrimo.
– Turite daugiau nei 15 metų patirtį neurologijos srityje. Kas šiandien, lyginant su dešimtmečiais atgal, yra lengviau?
– Lietuvoje veterinarijos neurologija ženkliai pasistūmėjo į priekį: jeigu prieš daugybę metų pažangiausias diagnozavimo metodas buvo mielografija, tai šiandien galime atlikti magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, galime siųsti kraujo ar patologijos mėginius į specializuotas laboratorijas.
Džiugina, kad kolegos taip pat domisi šia sritimi, gali laisvai prieiti prie mokslinių publikacijų, įsigyti mokslinės literatūros, važiuoti į konferencijas, stažuotis. Manau, kad šiandien sudarytos visos sąlygos mokytis ir tobulėti – gauti specializuotas konsultacijas galima net socialiniuose tinkluose.
– Regis, iššūkių nebeliko?
– Norėčiau atsakyti teigiamai, tačiau, deja. Pradėjus dirbti Lietuvoje, man didžiausias sunkumas yra vaistų prieinamumas. Kol kas tai – labai sunkiai sprendžiama problema.
Mūsų pacientai negali įsigyti miastenijai reikalingo gydyti vaisto, tad šeimininkams tenka vykti į Latviją ar organizuoti kitokius žygdarbius. Lietuvoje negalime įsigyti epilepsijos priepuoliams stabdyti reikalingų ir tik klinikose naudojamų leidžiamų vaistų, tad ir vėl tenka išradinėti dviračius. Tačiau tikiu, kad tai išsispręs.
Pabaigai reikėtų paminėti, kad ir kaip viskas progresuoja, visa ko pagrindas neurologijoje yra neurologinė apžiūra. Kai ji teisingai atlikta ir interpretuota, tolimesni tyrimai ir gydymas yra daug lengvesni.