Iš arti matote pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje. Kokiais pastebėjimais galėtumėte pasidalinti – ar skaitmeninio raštingumo srityje žengiame koja kojon su laikmečiu?
Lietuvoje turime puikių IT specialistų, kurie yra vertinami visame pasaulyje, o skaitmeninio raštingumo skalėje esame gerokai aukščiau vidurkio. Tokią situaciją, manau, užtikrina sistemingas technologijų vystymasis visoje švietimo sistemos grandinėje, į kurią, žinoma, patenka ir mokyklos. Kompetentingų pedagogų, galinčių perteikti savo žinias ir patirtį mokiniams, netrūksta, tačiau net ir geriausias specialistas negali tinkamai mokyti, jei neturi tam tinkamų priemonių, todėl būtinai turime kalbėti ir apie nuolatinį inovacijų diegimą mokymosi procesuose.
Paminėjote inovacijas. Ar iš pedagogų pusės jaučiamas poreikis atnaujinti, modernizuoti turimas mokymo priemones?
Žinoma, kad taip, tačiau progresas šioje srityje nėra tolygus. Natūralu, kad privačios įstaigos gali sau leisti daugiau, valstybinės – kiek mažiau. Vis tik per pastarąjį dešimtmetį valstybė, matydama akivaizdų poreikį, nemažai investavo į technologinės infrastruktūros atnaujinimą. Nors lėšų kartais pritrūkdavo, pats procesas buvo gana pastovus ir dinamiškas. Reikia pripažinti, kad didžiausią progresinį šuolį lėmė prasidėjusi pandemija. Būtent tuo metu, kai mokymosi įstaigoms buvo sunkiausia ir reikėjo greitai mobilizuotis, įvyko didžiausias lūžis.
Nuotolinis ugdymas tapo savotišku atspirties tašku, paskatinusiu į mokymosi procesą pažvelgti kitokiu kampu. Nors toks mokymosi metodas dažnai sulaukia kritikos, prabėgus keliems metams nuo pandemijos pradžios galiu drąsiai pasakyti – Lietuva buvo viena geriausiai ir greičiausiai su šiuo iššūkiu susitvarkiusių šalių, o pats nuotolinis ugdymas, sujungus jį su inovacijomis, atvėrė naujas, universalias mokymosi galimybes ir švietimo prieinamumą. Pedagogai gali teikti individualias konsultacijas ne kontaktiniu būdu, o mokiniai turi galimybę neatitrūkti nuo mokymosi proceso net jei sirguliuoja, turi judėjimo negalią ar dėl kitų priežasčių negali atvykti į mokyklą.
Kompiuteris šiais laikais – jau savaime suprantama mokymosi priemonė, be kurios nuotolinis ugdymas net neįsivaizduojamas. Į kokius kitus inovatyvius ir modernius sprendimus dabar turėtume susikoncentruoti?
Praktiškai visos Lietuvos mokyklos turi kompiuterines klases, nemažai jų gali pasigirti ir hibridine įranga, interaktyviomis lentomis, kurios mokytojams ir mokiniams palengvina tiek kontaktinio, tiek nuotolinio mokymosi procesus. Štai, pavyzdžiui, mūsų mokykla turi įsirengusi 8 interaktyvias lentas, kiekvienas mokytojas turi nešiojamą kompiuterį, lėšas investuojame į 3D spausdintuvus, lazerines pjaustykles, kitas taikomosios inžinerijos priemones, kurios praplėstų mūsų veiklos amplitudę. Tačiau tikrai ne tik KTU inžinerijos licėjus disponuoja tokia įranga – Kauno Panemunės pradinėje mokykloje ar Kauno Aleksandro Puškino gimnazijoje visose klasėse įrengtos modernios interaktyvios lentos.
Kalbėdami apie išmanius technologinius sprendimus, dažniausiai dėmesį sutelkiame į vidurines mokyklas ir gimnazijas. Ar ankstyvojo ugdymo įstaigos nelieka užribyje?
Šioje vietoje reikėtų akcentuoti lygių galimybių užtikrinimą. Šeimos, kurios skiria daug dėmesio savo vaikų išsilavinimui, technologinėmis priemonėmis suskumba mažuosius aprūpinti dar iki mokyklos. Tačiau negalime pamiršti vadinamųjų SEK'o vaikų (vaikai iš žemos socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos – aut. past.), todėl labai pritariu valstybės ir Prezidento idėjoms ankstinti ugdymo amžių, kuris kartu su technologijų diegimu ir neformalaus ugdymo būreliais, turi labai didelę reikšmę skaitmeninio raštingumo didinimui ir lygių galimybių užtikrinimui.
Jau kurį laiką kalbama apie mokytojų trūkumą. Pastebima, kad pedagogų profesinis amžius ilgėja, nepavyksta pritraukti jaunų specialistų. Ar galima sakyti, kad tokia situacija turi neigiamos įtakos naujų technologijų integracijai?
Iš tiesų senstanti mokytojų populiacija yra viena didesnių kliūčių spartesniam skaitmeninių technologijų vystymuisi. Puikiai suprantame, kad jauni žmonės yra imlesni naujovėms ir greičiau prie jų prisitaiko. Tačiau šioje vietoje turime kalbėti apie tinkamą vyresnio amžiaus mokytojų kvalifikacijos kėlimą, mokymus, individualias konsultacijas ir abipusę mentorystę. Pavyzdžiui, jaunas pedagogas galėtų būti mokomas vyresnio pedagogo dedaktikos, pedagoginės psichologijos, o vyresnis mokytojas gautų grįžtamąjį ryšį per skaitmeninių priemonių naudojimą. Kalbant apie naujų specialistų trūkumą, inovatyvioje, gražioje aplinkoje dirbti kur kas maloniau, todėl galime drąsiai sakyti, kad technologinis atsinaujinimas taip pat yra reikšmingas žingsnis siekiant pritraukti naujų žmonių.
Modernią mokymosi įrangą dažniausiai siejame su patogesniu, inovatyvesniu mokymusi, tačiau ar nėra pamirštama tvarumo kryptis?
Modernios technologijos neatsiejamos nuo tvarumo. Puikus pavyzdys – mokyklose diegiamos dokumentų administravimo ir valdymo sistemos, kurios leidžia greitai ir patogiai dalintis informacija tarp mokyklos darbuotojų ir mokinių, eliminuojant popieriaus naudojimą. Prie tvarumo įgyvendinimo prisideda ir interaktyvios lentos – nebereikia spausdinti lapų, vadovėlių, nes visą informaciją galima perteikti jose. Galiausiai, įprastus vadovėlius po truputėlį ima keisti planšetės. Tai yra dabartis.
O kokia yra ateitis?
Po truputį einame link to, kad ateityje kiekvienas mokinys klasėje turės asmeninį kompiuterį ar planšetę su integruota mokomąja medžiaga. Tačiau tai nebus vadovėlių ar knygų kopijos PDF formatu. Kalbu apie kiekvienai pamokai pagal bendrąją ugdymo programą paruoštus scenarijus su tekstiniu, animuotu ar 3D turiniu, kuris ne tik palengvins žinių įsisavinimą mokiniams, bet ir nuims didžiulę naštą nuo mokytojų pečių. Tokiu būdu pedagogas nebebus tik robotizuotas informacijos perdavėjas. Jis taps interaktyviu pamokos organizatoriumi, galinčiu daugiau laiko skirti veiklų diferencijavimui ir individualizavimui, konsultacijoms. Tokią ateities klasę aš įsivaizduoju.
Užsakymo nr.: PT_89299227