Siekdami kurti naujas ir tobulinti esamas mokymosi galimybes, neišvengiamai paliečiame skaitmeninio raštingumo ugdymo svarbą. Ar šiuo aspektu pedagogams ir jų žinių gilinimui, kvalifikacijos kėlimui skiriamas pakankamas dėmesys?
Mokytojų kvalifikacijos kėlimas ir skaitmeninio raštingumo žinių gilinimas yra labai reikšmingas ir kol kas per mažai akcentuojamas bei išnaudojamas. Kvalifikacijos tobulinimui turėtų būti sukurtos ne tik geresnės sąlygos, užtikrintas deramas finansavimas, tačiau turėtų atsirasti ir kvalifikacijos kėlimo normos bei taisyklės. Lietuvoje turime daug jaunų ir vyresnių informacinių technologijų specialistų ir profesionalų, kuriuos švietimo politikos formuotojai ir įgyvendintojai galėtų įtraukti į švietimo sistemą. Manau, kad galėtų atsirasti specialios skaitmeninio raštingumo mentorystės ar mokymo programos. Nors teigiamų poslinkių švietime galima rasti, tačiau neišnaudotą potencialą matau milžinišką.
Pastarieji dveji pandemijos metai parodė, kad kritinėmis situacijomis sugebame greitai mobilizuotis. Iš kitos pusės, labai aiškiai išryškėjo ir probleminės sritys – technologinės įrangos stoka švietimo įstaigose, skaitmeninių žinių trūkumas. Kokias pamokas turėtume išmokti ateičiai?
Visiškai sutinku, kad mokytojai per pastaruosius kelerius pandemijos metus atliko milžinišką šuolį skaitmeninio raštingumo srityje. Tačiau kyla klausimas, kodėl reikėjo pandemijos, papildomo streso, baimės ir nežinomybės, kad imtume naudoti skaitmenines priemones. Kaip ir minėjau, šioje srityje švietime matau milžinišką neišnaudotą potencialą. Tačiau pagrindinę pamoką reikėtų išmokti visiems švietimo srities valdininkams ir biurokratams. Visų pirma jie turi būti labai stiprūs skaitmeninio raštingumo srityje, turėti naujausias žinias, išmanyti naujausius sprendimus. Nes būtent nuo jų prasideda kvalifikacijos programos ir techniniai sprendimai, naudojami mokyklose. Kol kas švietimo politikos formuotojai ir įgyvendintojai plaukia pasroviui paskui technologijas ir naujausius, pažangiausius sprendimus.
Vis dažniau pasigirsta svarstymų, kad švietimo sistemos proveržiui kliūtimi tampa ilgėjantis pedagogų profesinis amžius Lietuvoje. Jūsų nuomone, ar tai iš tiesų yra problema?
Galiu tik pasikartoti, kad visų pirma matau neišnaudotas galimybes, o ne problemas. Kas trukdo kurti modelį, kuomet į mokyklą atėjęs jaunas mokytojas iš vyresnio kolegos semiami mokymo patirties, o vyresnis iš jaunesnio skaitmeninio raštingumo? Neturėtume nurašyti vyresnių mokytojų, nes jie turi milžinišką gyvenimo patirtį. Tačiau svarbu, kad atsirastų ir pradėtų veikti nuosekli kvalifikacijos kėlimo programa, kuri skatintų mokytojus domėtis naujovėmis, nuolat tobulėti ir augti kartu su mokiniais bei technologijomis. Tačiau tam reikia ne tik politinės valios, bet ir didelių finansinių investicijų. Jeigu nepradėsime drastiškai investuoti į švietimą, po keliolikos metų visomis kitomis investicijomis į infrastruktūrą naudosis jau nebe mūsų vaikai.
Kalbama ir apie mokytojų trūkumą. Kokias esmines priežastis galėtumėte įžvelgti ir kokia yra švietimo sistemos vizija šiuo klausimu?
Dėl švietimo vizijos geriausiai galėtų pakomentuoti politikai. Tačiau manau, kad jiems trūksta supratimo, kad joks sektorius be drastiškų investicijų negali būti nei reformuotas, nei tapti patrauklus. Siekiant pritraukti jaunus mokytojus, būtina užtikrinti padorų pradinį bazinį atlyginimą visiems. Ir numatyti papildomas veiklas, papildomus darbus, kurie leistų norintiems uždirbti daugiau – imti ir užsidirbti.
Būtini pokyčiai švietimo sistemoje neišvengiamai paliečia ir inovatyvių technologijų svarbą. Pavyzdžiui, privačios mokyklos nemažai investuoja į šiuolaikinę įrangą, tad tradicines juodas lentas jau senokai pakeitė interaktyvūs projektoriai. Kokia situacija su valstybėmis mokyklomis – ar galime kalbėti apie sparčią pažangą?
Apie pažangą kalbėti galime, tačiau apie sparčią dar gerokai per anksti. Kiek tenka bendrauti su mokytojais, mokyklų vadovais ir savivaldybių atstovais – investicijos į šiuolaikinę įrangą labai priklauso nuo visų paminėtų žmonių. Juk negali žmonės, kurie nežino, kas yra tos šiuolaikinės technologijos, kaip jos veikia, kokią pridėtinę vertę gali sukurti pamokų metu, investuoti į tai, ko nesupranta. Todėl ir sakau, kad pirmiausiai turi pasitempti švietimo srities valdininkai. Kitas svarbus momentas – nėra aiškių gairių, standartų, kaip turėtų atrodyti pilnai sukomplektuota kontaktiniam, hibridiniam ir nuotoliniam mokymui skirta klasė. Kitas labai svarbus momentas – šiuolaikinė įranga turi atitikti higienos ir sveikatos standartus, kad vaikai nebūtų luošinami. Tiesa, kol kas šia tema nelabai kalbama.
Dažnai akcentuojamas ir technologinis regionų atotrūkis nuo didžiųjų miestų. Pastarieji, esą, turi daugiau galimybių aprūpinti ugdymo įstaigas pažangiomis mokymosi priemonėmis. Ar atotrūkis iš tiesų juntamas?
Ataskaitų ar analizių šia tema netekę matyti, todėl tai labai subjektyvus vertinimas. Regionas regionui nelygus, juo labiau mokykla mokyklai. Didžiuosiuose miestuose galime rasti kardinaliai skirtingai išvystytų mokyklų. Tai daugiausiai priklauso nuo mokyklų vadovų. Tačiau tai, kad bendras Lietuvos mokyklų išsivystymas pažangių technologijų naudojimo srityje dar labai menkas yra faktas. Dar kartą galiu pasikartoti – matau šioje srityje daug neišnaudotų galimybių ir potencialo. Todėl mes, kaip Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga, patys imamės mokymų srities.
Kas, Jūsų manymu, švietimo sistemai šiuo metu kelia didžiausius iššūkius ir kur link turėtume eiti, kalbėdami apie ateities klases?
Visų pirma – per menkos investicijos. Į švietimą bendrai, tačiau labiausiai į mokytojus. Kai mokytojai vietoj padorių algų pradės reikalauti šiuolaikiškų technologijų darbo vietose, tada galėsime investicijas kreipti į infrastruktūrą. Nesakau, kad to nereikia dabar, tačiau fokusas turi būti mokytojai, kurie būtų motyvuoti naudoti naujausias technologijas. Kas iš to, jei technologijų pripirksim kiekvienai klasei, o jas naudos kas dešimtoje. Poreikis turi kilti iš pačių mokytojų.
O kokias pozityvias permainas švietimo sistemoje matote pastarąjį dešimtmetį?
Nėra viskas blogai, judame pamažu į priekį, tačiau dar labai daug esminių ir kertinių darbų laukia, kurie nulems švietimo ateitį.
Užsakymo nr.: PT_89339527