Nacionalinė ir ne pelno siekianti loterija
1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) gavo teisę organizuoti pirmąją lietuvišką momentinę loteriją „Olimpas“. Po kelių metų LTOK įsteigė ne pelno siekiančią loterijų organizavimo bendrovę „Olifėja“, kurios pelnas pirmaisiais metais buvo skiriamas olimpinių rinktinių rengimo ir dalyvavimo olimpinėse žaidynėse išlaidoms padengti.
Praėjus dar dvejiems metams, Vyriausybė 10 metų terminui ne pelno siekiančiai „Olifėja“ suteikė teisę rengti skaitmeninę loteriją, tačiau su sąlyga, kad ne mažiau nei 70 procentų loterijos pelno bus skiriama Lietuvos olimpiniam fondui ir LTOK remti. 1995 metų birželį, siekiant apsaugoti šią bendrovę nuo konkurentų, Seime buvo priimtas Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas, kurios nustatyta, kad užsienio kilmės kapitalo investicijos loterijų organizavimo srityje neleidžiamos.
1997 m. įvyko dalinė nacionalinės loterijos privatizacija, kai ne pelno siekianti „Olifėja“ reorganizuota į uždarąją akcinę bendrovę. Po reorganizacijos Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui iš 100 proc. akcijų liko 51,3 proc. paketas. Naujaisiais faktiniais nacionalinės loterijos monopolio valdytojais tapo privačių asmenų grupė – tuometinių „Olifėjos“ vadovų komanda.
Faktinis nacionalinės loterijos monopolio privatizavimas buvo įgyvendintas deklaruojant modernizaciją – fizinių asmenų grupės prisiimtos paskolos buvo naudojamos nacionalinio loterijų bilietų platinimo tinklo sukūrimui, perleidžiant atitinkamą akcijų dalį. Šis esminis „Olifėjos“ virsmas, nulėmęs tolesnę loterijų plėtrą Lietuvoje.
XXI a. – lošimų legalizavimas ir nuotoliniai lošimai
2001 m. buvo priimtas Azartinių lošimų įstatymas, kuris legalizavo azartinius lošimus. Dėl šios priežasties, tais pačiais metais buvo įsteigta Lietuvos lošimų organizatorių asociacija, kurios pirmuoju prezidentu tapo praeityje buvęs žinomas krepšininkas, visuomenės veikėjas ir dabartinio Seimo narys Sergėjus Jovaiša. Kaip pasakoja pats politikas, naujai susformuotos įstaigos darbas buvo vienyti lošimų organizatorius.
„Šios asociacijos pagrindinis tikslas buvo apjungti visas šalyje veikiančias lošimus organizuojančias įmones ir organizacijas, atstovauti jų interesus bei spręsti kylančias problemas ir ginčus tarp narių ar jų klientų“, – prisimena S. Jovaiša.
Po metų, tuometinio Ministro pirmininko Algirdo Brazausko paskyrimu, S. Jovaiša tapo ir Valstybinės lošimų priežiūros komisijos, kurią sudarė Prezidento, Seimo pirmininko ir Premjero skirti atstovai, nariu.
Pasak jo, tuo metu lošimų rinka gerokai skyrėsi nuo tos, kuri veikia dabar. „Pagrindinis lošimo įrankis buvo lošimo automatas, žaidimai vykdavo gyvai, tačiau kažkokios didelės pompastikos nebuvo. Dabar lošimų verslas yra kur kas rafinuotesnis, spalvingesnis, didelė dalis žaidimų persikėlė į skaitmeninę erdvę“, – sako S. Jovaiša.
Tais pačiais metais buvo įsteigta ir Valstybinė lošimų priežiūros komisija (VLPK), kuriai po kelių metų buvo priskirta ir loterijų priežiūra. Legalizavus lošimus tapo aišku, jog būtina diegti pažangesnį Europos valstybėse naudojamą rinkos modelį ir lošimus diferencijuoti pagal jų veiklos parametrus, todėl nuo 2002 m. iki 2009 m. vyko sparti sektoriaus plėtra.
Štai 2002 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo įstatymo pataisos, suskirsčiusios lošimų automatus į neriboto ir riboto laimėjimo (A ir B kategorijas) bei uždraudusios A kategorijos automatus eksploatuoti lošimų automatų salonuose, todėl sparčiai pradėjo augti B kategorijos lošimų populiarumas, o nuo 2004–2005 m. pradėjo veikti lošimo namams (kazino), jų įplaukos iš azartinių lošimų organizavimo sudarė daugiau nei pusę visų Lietuvos lošimų rinkoje (įskaitant loterijas) uždirbtų pajamų.
Tuo metu Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nariu, o vėliau 2008 m. ir šios komisijos pirmininku buvo paskirtas Edmundas Tiesnesis.
„Man buvo priskirta kuruoti B kategorijos lošimų automatus. Svarbiausia užduotis tuo metu buvo supažindinti visuomenė su azartiniais lošimais, paaiškinti jų koncepciją ir rizikas“, – pasakoja E. Tiesnesis.
Pirmininkaujant E. Tiesnesiui, buvo sukurta savanoriško atsiribojimo nuo lošimų programa, kuri vėliau tapo savanoriškai apsiribojusių nuo lošimų asmenų registru.
„Norintis atsiriboti nuo lošimų, turėdavo fiziškai atvykti į lošimų priežiūros komisiją ir pateikti prašymą. Praėjus beveik dešimtmečiui, tokia procedūra tapo skaitmeninė, ir tai iki šiol kelia daug klausimų, kad galimai pažeidžia žmogaus teisių apsaugos principus, nesprendžia problemos iš esmės ir panašiai“, – sako buvęs Valstybinės lošimų priežiūros komisijos pirmininkas.
Dar vienas didelę įtaką turėjęs lošimų industrijos sektoriaus pokytis įvyko 2011 m. rudenį, kai Seimas nusprendė reorganizuoti nepriklausomą ir kolegialiai sprendimus priimančią Valstybinę lošimų priežiūros komisiją į prie Finansų ministerijos veikiančią ir direktoriaus vadovaujamą Lošimų priežiūros tarnybą (LPT).
Šis sprendimas, iš esmės sunaikino nuo politikų nepriklausomą lošimų kompetencijos centrą, institucija tapo jokios ekspertinės pozicijos neturinčia tarnyba, čia dirbę specialistai perėjo į privatų sektorių.
Kartu su institucine pertvarka buvo planuojama atnaujinti ir lošimus reglamentuojančius teisės aktus. 2011 metų rugpjūčio mėnesį Seimo valdyba sudarė pagrindines frakcijas atstovaujančių šešių Seimo narių darbo grupę, kuriai pavedė parengti naujos redakcijos azartinius lošimus ir loterijas reglamentuojančių teisės aktų projektus. Vėliau loterijų reguliavimo klausimai dėl laiko trūkumo buvo išskirti į atskirą veiklos barą. Darbo grupė įstatymų projektuose turėjo suformuluoti viešosios politikos principus, numatyti valstybinio finansavimo šaltinius atlikti reguliarius ir validžius lošimų ir loterijų paplitimo tyrimus pagal pasaulines DSM-IV, SOGS ar kitas metodikas.
Teisės aktų projektai turėjo būti parengti iki 2012 metų balandžio 16 dienos, tačiau po įvairių diskusijų ir tobulinimų galutinis Azartinių lošimų įstatymo projektas registruotas buvo tik 2014 metų sausį. Naująją įstatymo redakciją darbo grupė rengė įsitraukus ir visų asocijuotų verslo organizacijų atstovams, remtasi Didžiosios Britanijos rinkos reguliavimo ir priežiūros patirtimi.
Tam 2012 metų vasario mėnesį organizuota darbo grupės narių ir verslo asociacijų atstovų išvyka. Londone susipažinta su Sporto, žiniasklaidos ir kūrybinių industrijų ministerijos patirtimi reguliuojant lošimų ir loterijų verslą, apsilankyta skirtingų lošimų organizavimo vietose. Birmingeme su Lošimų komisijos nariais ir atsakingais pareigūnais organizuotas seminaras, atsakyta į Lietuvos delegacijos narių klausimus.
Naujojoje redakcijoje buvo siūloma įteisinti nuotolinius lošimus, sudaryti sąlygas lošimo įrenginių gamybai Lietuvoje, išskirti naują itin mažų statymų antžeminių lošimų įrenginių rūšį B1, taip leidžiant lošimų veikloje dalyvauti smulkiam ir vidutiniam verslui. Deja, bet politinė valia modernizuoti lošimų rinką buvo nepakankama ir projekto idėjos buvo atsisakyta, jo atskiros dalys buvo panaudotas tik kelių projekto skirsnių įgyvendinimui 2015 metais legalizuojant nuotolinius lošimus ir įvedant euro valiutą.
Po kelerių metų neapibrėžtos padėties rinkoje, 2016 m. buvo legalizuoti nuotoliniai lošimai. Sprendimas įteisinti nuotolinius lošimus rėmėsi ne sisteminiu reguliavimo atnaujinimu, tačiau chaotišku atskirų nuostatų perėmimu, kai nuotolinių lošimų įteisinimas įgyvendintas perėmus tik vieną dalį iš naujos Azartinių lošimų įstatymo projekto redakcijos.
Kaip dabar atrodo rinka?
„Vilmorus“ 2020 m. spalio mėn. atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad lošimus lošia apie 12 proc. piliečių, turinčių 18 ir daugiau metų (apie 335 tūkst.). Tad vienas lošiantis asmuo vidutiniškai išleidžia apie 363,9 € per metus arba 30,3 € per mėnesį. „Vilmorus“ apklausos respondentai teigė vieno lošimo seanso išleidžiantys apie 20 €.
Nors Lošimų priežiūros tarnyba (skirtingai, nei anksčiau veikusi Valstybinė lošimų priežiūros komisija) nebeskelbia atskirų lošimų organizatorių veiklos rezultatų, tačiau Registrų centro skelbiamose metinėse ataskaitose matyti, jog atskiruose lošimų rinkos sektoriuose dominuoja šios bendrovės: neribotų statymų (stalo lošimų ir A kategorijos automatų) – „Olympic Casino Group Baltija“; lažybų – „Top Sport“; ribotų statymų (B kategorijos automatų) – „Tete-a-tete“ kazino; loterijų – „Olifėja“ (kartu su jos dominuojančių privačių akcininkų valdoma „Euloto“).
Vertinant Covid-19 krizės įtaką rinkos struktūrai, matyti, kad apčiuopiamai sumenko gyvai organizuojamų B ir A kategorijos automatų ir stalo lošimų rinkos dalys, o toliau sparčiai plėtėsi nuotoliniu būdu vykdomi lošimai (ypač nuotoliniai neribotų statymų A kategorijos lošimai, kurie dabar užima apie 51 proc. visų nuotolinių lošimų).
Įstatymais ir kitais teisės aktais nuo 2002 m. Lietuvoje buvo siekiama įtvirtinti parametrinio lošimų rinkos reguliavimo principus, reglamentuojančius tam tikrus parametrus atskiroms lošimų rūšims ir nustatant proporcingas prieinamumo sąlygas (reikalavimai lošimo vietai, lošėjų amžius ir kt.) atskiroms lošimų rūšims.
Šiandien įstatyminėje bazėje yra išskirtos atskiros lošimų rūšys, bet jų parametrinis reguliavimas menkai skiriasi, daugelis reikalavimų visiškai vienodi tiek itin agresyviems, tiek ir nuosaikiems lošimams. Nepaisoma, kad šios lošimų rūšys iš esmės skiriasi savo socialine rizika.
Daugelyje užsienio šalių labai azartiškų lošimų rinka reguliuojama reglamentuojant atskirų azartinių lošimo rūšių parametrus, taip ribojant jų azartiškumo lygį. Tai leidžia riboti lošimų rinkos koncentraciją, išvengti itin agresyvių lošimų įsigalėjimo rinkoje. Lietuvoje tokios kiekybinės lošimų reguliavimo priemonės nėra taikomos. Legalizavus nuotolinius lošimus parametrinio reguliavimo principai ir ankstesnės pastangos iš viso liko deklaratyvios.
Skirtingai nei kitose valstybėse, Lietuvoje loterijos nėra įstatymu priskirtos lošimams, nors Europos Sąjungos teisės aktai loterijas traktuoja kaip vieną iš lošimų rūšių. Lietuvoje loterijų organizatorių teikiama labdara ir parama, skirtingai nei kitose valstybėse, labai menkai prisideda prie visuomeninių projektų finansavimo.
Pastaraisiais metais iš lošimų ir loterijų organizatorių surenkamos mokestinės pajamos kasmet siekia vidutiniškai 26,6 mln. eurų, todėl ši suma suteikia galimybę kasmet suteikti panašios vertės viešųjų paslaugų. Be to, ši lošimų teikiama nauda valstybei galėtų būti dar didesnė, jei būtų sudarytos sąlygos efektyviai šio verslo plėtrai, pavyzdžiui, būtų suteikta galimybė versle dalyvauti smulkesniam vietiniam verslui.
Socialinis lošimų poveikis Lietuvoje dėl informacijos ir periodinių tyrimų stokos negali būti deramai įvertintas. Detali socialinių rizikų valdymo būklė būtų aiški, jei būtų atliekami validūs, sistemingi ir periodiniai tarptautinę metodiką atitinkantys probleminio lošimo paplitimo tyrimai.
Nepaisant įvairių iššūkių, per praėjusius 20 metų Lietuvoje lošimų pramonė susiformavo kaip iš esmės sklandžiai veikiantis, laisvalaikio praleidimo paslaugas teikiantis, mokesčius mokantis, darbo vietas kuriantis ekonomikos sektorius.
Visgi, per praėjusius metus tapo akivaizdu, kad kitose ilgo rizikų valdymo istoriją turinčiose šalyse lošimų pramonę reguliuojančios institucijos vaidmuo yra ypač svarbus, nuo jos veiksmų priklauso valstybės gaunamos naudos ir socialinių rizikų balansas.
Reguliavimo politikos sėkmę lemia kelios svarbiausios dalys: ilgalaikė nuosaiki valstybės politika (strategija); įstatymų leidybos ir vykdymo dalyvių sąžiningumas; kompetentinga ir nepriklausoma reguliuojanti institucija; reguliarus strateginių ir taktinių sprendimų pasekmių vertinimas, vykdant empirinius ir teorinius tyrimus.
Informacija parengta pagal Lietuvos lošimų rinkos apžvalgos „Žalioji knyga 2021“ medžiagą.
Užsakymo nr.: PT_87251843