- Naujasis Seimo priimtas įstatymas aiškiai nustatė – vaikų mušti nevalia. Ir vis tik sulaukiama daugybės pranešimų apie smurtą šeimoje prieš mažamečius. Ką tai rodo? Ar iš tikro įstatymas neveikia?
- Vien draudimu problema per vieną dieną niekur nedings. Tačiau įtvirtindami nuostatą, kad bet koks smurtas prieš vaiką yra negalimas, mes, kaip valstybė, visi kartu susitariame, kad sieksime, jog Lietuvos vaikai augtų saugūs ir be smurto. Tai yra valstybės pozicija ir žinia visiems: visuomenei, bendruomenei, tėvams ir patiems vaikams. Juk pastebėkime, dažnai smurtą vaikystėje patyrę asmenys po to teigia, kad nieko tokio ir savo vaikus „auklėti“ fizinėmis priemonėmis. Mūsų tikslas užsiauginti kartą, kuri netoleruotų smurto ir imtųsi priemonių vaikams apginti.
Tai, kad daugėja pranešimų apie smurtą prieš vaikus, rodo, kad smurtas ima lįsti iš šešėlio. Visuomenė pradeda suvokti, kad negalima tylėti, būti abejingiems. Būtina pranešti, jei numanoma, kad smurtaujama prieš vaiką, kad jam nesaugu. Metas įsisąmoninti – smurtas šeimoje nėra tik tos šeimos rūpestis ir problema. Tai mūsų visų rūpestis, ir jei vis girdime kaimynų vaiko verksmą, jei matome tam tikrų agresijos apraiškų, jei sūnaus ar dukros mokslo draugas staiga tapo užsisklendęs, nusiminęs, pastebėta bet kokių galimo smurto ženklų – tai jau gali signalizuoti, kad gali būti problema, kurią reikia spręsti. Ir spręsti nedelsiant, kol netapo per vėlu. Turime liautis galvoję, kad pranešti – reiškia skųsti. Pranešti – tai būti pilietiškam ir neabejingam tam, kas vyksta aplink mus.
- Lietuvoje trūksta psichologų, galinčių dirbti su vaikais, trūksta specialistų, galinčių padėti šeimoms, ypač regionuose. Iš kur jūs imsite tuos žmones? Kas padės toks šeimoms spręsti problemas?
- Iš tiesų problemos mastas reikalauja sprendimų ne iš vienos sistemos, tai yra ne tik socialinės apsaugos, bet ir iš švietimo, teisėtvarkos, sveikatos apsaugos sistemų. Vertiname regionuose dirbančius žmones, kurie turi sukaupę didžiulę patirtį, todėl didžioji dauguma ir toliau galėtų teikti paslaugas šeimoms, galbūt jiems reiktų išklausyti papildomus mokymus ar kursus. Aišku, vaiko teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų, psichologų turėtų daugėti, tam bus bandoma surasti papildomą finansavimą. Beje, šią savaitę Seimas priėmė Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis įteisinta visas nukentėjusių ar liudijančių mažamečių ir nustatytais atvejais nepilnamečių apklausas vykdyti pasitelkus profesionalų psichologą ir tik specialiose „vaikui draugiškose“ patalpose. Tai padės geriau suteikti pagalbą nukentėjusiems vaikams.
- Savivaldybės skundžiasi, kad neturi kur dėti iš šeimų paimtų vaikų, teigia, kad į vaikų globos namus jų vežti nebegalima. Tad kur juos apgyvendinti?
- Kartais iš nesaugios aplinkos paimtus vaikus galima apgyvendinti pas artimuosius, išskirtiniais atvejais trumpam galima būtų apgyvendinti vaikų globos namuose, tačiau mūsų pagrindinis siekis – visoje šalyje išplėtoti profesionalių socialinių globėjų tinklą, kad, paėmus vaiką iš šeimos, jis būtų apgyvendinamas saugioje šeimų aplinkai maksimaliai artimoje aplinkoje.
Kai kurios savivaldybės laukia, kol bus teisiškai įteisinti tokie globėjai, ir kartu vienos bendros tvarkos. Įstatymų pataisos laukia Seimo sprendimo, ir, tikimės, kad jau pavasario sesijoje bus priimtos. Tačiau ir dabar socialinių globėjų veikla savivaldybėse gali būti organizuojama pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos savivaldybėms pateiktas rekomendacijas, todėl iš tiesų tereikia savivaldybių noro ir šiek tiek kūrybiškumo. Šiandien jau turime kelis sėkmės pavyzdžius, kai savivaldybės tą sugebėjo padaryti pačios. Be to, yra savivaldybių, kur iš anksto rizikos šeimų atveju numatomas ratas žmonių, kurie galėtų priglausti vaikus: giminės, kaimynai, krikšto tėvai. Tai labai palengvina darbą, atsitikus ekstremaliai situacijai.
- Ir vis tik jei smurtą draudžiančio įstatymo nepakanka, koks kelias tuomet – atiminėti vaikus iš šeimų?
- Šiuo metu Seimui pateiktas Vaiko teisės apsaugos pagrindų įstatymo projektas, kuriame bus pakeistos vaiko teisių apsaugos specialistų funkcijos, numatyta centralizuota sistema, kai vaiko teisių apsaugos skyriai priklausys Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Įstatymo įgyvendinamuosiuose, vadinamuosiuose „poįstatyminiuose“, teisės aktuose planuojame įtvirtinti struktūriniuose padaliniuose slankiuosius budėjimo grafikus. Kad bet kuriuo paros metu, iškilus pavojui vaiko saugumui, jo teisių užtikrinimui, į pagalbos šauksmą galėtų atsiliepti vaiko teisių specialistas, neišvengiamai reikės priimti daugiau vaiko teisių specialistų, kadangi matome jų trūkumą. Šiuo metu per visą Lietuvą jų yra daugiau kaip 300 – miestuose daugiau, o kai kuriuose rajonuose tik po kelis.
Beje, šiuo metu vaiko teisių specialistams yra užkrauta labai daug funkcijų, jiems tenka pildyti labai daug popierinių ataskaitų ir pan., todėl sieksime tai sumažinti, o padidinti orientavimąsi į konkrečius atvejus, individualų vaiko nuomonės išklausymą, darbą su specialistų mobiliomis komandomis. Sprendžiant krizines situacijas būtinas bendradarbiavimas ir aiškus žinojimas, kaip maksimaliai operatyviai ir efektyviai suteikti pagalbą. Dėl to parengėme Vaiko situacijos grėsmės lygio nustatymo tvarką– tam tikras veiksmų sekas smurto arba kitos grėsmės atveju.
Vaiko paėmimas iš šeimos yra priemonė, taikoma tik kai vaikui toje aplinkoje yra išties nesaugu, kai situacija krizinė. Visais kitais atvejais bus orientuojamasi į pagalbą šeimai, kad ji sustiprėtų, išmoktų susidoroti su sunkumais, kad iš jos nereiktų atimti vaikų arba kad šiems būtų saugu grįžti atgal.
Užsakymo nr.: PT_74076474