- Koks galėtų būti geriausias aukštojo mokslo reformos scenarijus Lietuvai? Kokios šalies pavyzdžiu galėtume sekti?
- Pokyčiai aukštajame moksle yra veikiami sudėtingų ir tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių: spartėjančios globalizacijos, išaugusio tarptautinio bendradarbiavimo ir mobilumo, naujosios žiniasklaidos ir žinių visuomenės formavimosi, sparčiai besivystančių technologijų, demografinių ir ekonominių pokyčių. Visa tai įkvėpė aukštojo mokslo valdymo ir organizavimo pokyčius: pastarąjį dešimtmetį matomi intensyviai vykstantys įvairūs aukštojo mokslo institucijų bendradarbiavimo ir jungimosi procesai įvairiose Europos dalyse. Taip siekiama stiprinti institucijas ir gerinti jų pozicionavimą globalioje perspektyvoje.
Kai ištekliai riboti, itin svarbus tampa aukštųjų mokyklų veiklos efektyvumas ir jo didinimo būdai. Mokslo ir studijų institucijų praktikoje pasitelkiamos tokios priemonės kaip institucijų tarpusavio bendradarbiavimas dalijantis infrastruktūra, žmogiškaisiais ištekliais, bendrai teikiant įvairias paslaugas; dėstymo metodų ir studijų organizavimo kaita; fakultetų ir kitų padalinių restruktūrizavimas, kurį vykdant kartais uždaromi arba sujungiami neefektyvūs padaliniai.
Mokslo ir studijų institucijų jungimasis yra labai dinamiška sritis. Jos sujungiamos dažniausiai siekiant aukštojo mokslo kokybės ir veiklos efektyvumo tiek instituciniu, tiek sisteminiu lygmenimis.
Institucijų jungimosi procesą gali inicijuoti tiek valstybė, tiek pačios aukštosios mokyklos. Svarbu, kad abiejų pusių dialogas būtų efektyvus. Daugelyje šalių, tokių kaip Suomija, Olandija ar Prancūzija, valstybė yra pagrindinė universitetų ir kitų mokslo ir studijų institucijų jungimosi skatintoja bei rėmėja, o, pavyzdžiui, Švedijoje jungimas vyko „iš apačios į viršų“, kai to paties regiono universitetai, norėdami išvengti tarpusavio konkurencijos, susijungė į vieną aljansą ir vienas kitą papildė.
- Kokios, Jūsų manymu, turėtų būti universitetų ir kolegijų bei profesinių mokyklų studentų skaičiaus proporcijos?
- Yra įvairių idėjų, kokia studentų skaičiaus proporcija universitetuose, kolegijose ir profesinėse mokyklose yra teisinga. Lietuvoje buvo pasklidusi idėja, kad šiuo metu proporcija yra iškreipta: lyg turėtų būti daugiausiai studentų profesinėse mokyklose, mažiau – kolegijose, mažiausiai – universitetuose, o esama situacija atvirkščia ir todėl pavadinta apversta piramide.
Mano manymu, toks požiūris yra per daug supaprastintas ir prisirišti prie kažkokių proporcijų nėra teisingas kelias. Pirmiausia valstybė turi turėti viziją. Jeigu valstybė skelbia siekianti tapti inovatyvia valstybe, ketina pritraukti pažangias įmones ir kurti tokias įmones pati, didžiausią BVP dalį gauti iš intelektinio potencialo, pažangių technologijų ir panašiai, tikėtina, kad tokioje šalyje universitetų absolventų turėtų būti daugiau nei šalyje, kuri siekia būti žemės ūkio valstybe, kurioje darbininkai sudarys didžiausią visų darbuotojų dalį ir jiems bus reikalingas profesinis išsilavinimas.
Tačiau kad ir kokią viziją ar planą turėtume, jie niekada nebus nekintantys laike. Reikia gebėti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų pasaulyje. Tai padaryti yra daug įvairių būdų, tačiau juos galėtume sudėti į dvi pagrindines grupes: valstybės planavimas ir laisva rinka. Abu šie būdai turi savo pliusų ir minusų, be to, yra būtinų sąlygų, kad juos būtų galima veiksmingai pritaikyti.
Mano nuomone, vienas geriausių būdų Lietuvai yra tam tikra kombinacija. Valstybė numato, kiek reikėtų absolventų tik tose srityse, kuriose ji gali planuoti gana tiksliai, tarkime: kada, kiek ir kokių reikia parengti pedagogų, kada ir kiek reikės viešojo administravimo specialistų ir t. t. Tam tikrų specialybių pagrindinė darbdavė yra valstybė, ir ji galėtų nurodyti poreikį pakankamai tiksliai. Visus kitus atvejus galėtų reguliuoti laisva rinka, tačiau tam, kad ji veiktų, jos dalyviai turi turėti visą reikiamą informaciją. Tarkime, dabar daug kalbama, kad trūksta IT specialistų ir jų reikės vis daugiau ir daugiau, tačiau ar abiturientas gali aklai tikėti šia informacija? Suprantama, jog IT įmonėms naudinga, kad būtų parengta daugiau IT specialistų, – tada jos turės ir didesnį pasirinkimą, ir stipresnes derybines pozicijas. Kaip žinoti, ar viešojoje erdvėje sklindančios kalbos yra pagrįstos? Tam galėtų pasitarnauti MOSTA kuriamas žmogiškųjų išteklių stebėsenos įrankis. Įsidarbinimo greitis, vidutinis atlyginimas, aukštojo mokslo reikalaujančiose pozicijose įsidarbinusių absolventų dalis taptų vieša informacija. Tada būtų išvengta vadovavimosi pavienėmis sėkmės ar nesėkmės istorijomis, o sprendimai būtų priimami turint visą reikalingą ir objektyvią informaciją.
- Ar universitetų skaičiaus mažinimas nesumažins galimybių pritraukti užsienio studentų į Lietuvos aukštąsias mokyklas?
- Efektas turėtų būti priešingas. Ir dabar matome, kad stipriausi universitetai pritraukia daugiausia užsienio studentų. Valstybės inicijuojama aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka nėra atliekama tik pati dėl savęs. Siekiama gerinti kokybę – tiek studijų, tiek mokslo, efektyviau naudoti aukštajam mokslui skiriamas lėšas. Kalbėdami su Švietimo ir mokslo ministerija girdime, kad aukštojo mokslo konsolidacija – tai pirmasis žingsnis. Akivaizdžiai matyti, kad, skyrus papildomą finansavimą, kai kurioms aukštosioms mokykloms situacijos pagerinti nepavyksta. Norint, kad finansavimo keitimas ir kiti veiksmai būtų rezultatyvūs, pirmiausia reikia tiksliai suformuluoti, ką siekiama stiprinti, tada investuoti į kokybės gerinimą, o su geresne kokybe didės ir tarptautinis matomumas.
- Kokios mokslo sritys Lietuvoje turi didžiausią potencialą ir į jas reikėtų kreipti daugiausia dėmesio vykdant planuojamą aukštojo mokslo reformą?
- Svarbu sutarti, kokios mokslo sritys, kryptys ir temos reikalingos Lietuvai ir, jeigu jos nėra stiprios, nuosekliai jas stiprinti, jeigu stiprios – dar labiau jas sustiprinti. Savaime suprantama, kad Lietuva, ribojama finansinių ir intelektinių išteklių, negali tikėtis proveržio visose srityse.
Šalies mokslo aktualizavimas apibrėžtas Sumanios specializacijos strategijoje. MOSTA vykdo stebėseną, ir pirmoji ataskaita bus pateikta jau visai netrukus. Ataskaitoje detalizuosime, kaip sekasi įgyvendinti sumanią specializaciją, kokia buvo pasiekta pažanga ir efektyvūs ekonominiai bei moksliniai rezultatai.
Šiuo metu galime teigti, kad pagal Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Horizon 2020“, stambiausios Lietuvoje mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo priemonės „Intelektas LT“ konkursų ir aukšto mokslinio lygio (ISI Web of Science Q1) publikacijų rezultatus Lietuvoje galima išskirti 2 stipriausias ir 3 mažiau stiprias mokslo kryptis.
Daugiausia mokslo, verslo ir valstybės išteklių tenka 2 kryptims: sveikatos technologijos ir biotechnologijos; nauji gamybos procesai, medžiagos ir technologijos. Šių krypčių projektams įgyvendinti šiuo metu numatyta po 20–25 mln. eurų, o kiekvienos krypties mokslininkai 2014–2015 m. paskelbė daugiau kaip 300 publikacijų.
Mažesni ištekliai sutelkti šiose kryptyse: energetika ir tvari aplinka; agroinovacijos ir maisto technologijos; transportas, logistika ir informacinių ryšių technologijos. Projektams bus skiriama vidutiniškai po 10 mln. eurų; paskelbta mažiau kaip po 100 publikacijų. Silpniausia kryptis – įtrauki ir kūrybinga visuomenė – pasižymi žemu moksliniu potencialu, o projektams įgyvendinti skiriama suma viršija 5 mln. eurų.
- Kas padėtų užtikrinti specialistų paklausos ir pasiūlos suderinamumą Lietuvoje?
- MOSTA pradėjo vykdyti projektą „Švietimo pasiūlos analizės ir vertinimo sistemos kūrimas bei diegimas“. Pagrindinis jo tikslas – didinti švietimo pasiūlos planavimo efektyvumą ir įgyvendinimo kokybę.
Pirminiai stebėsenos rezultatai ir tyrimai rodo, kad švietimo pasiūla nėra sistemiškai derinama su visuomenės ir šalies ūkio poreikiais, nėra aiškaus mechanizmo, leidžiančio tikslingai planuoti švietimo pasiūlą. Šioms problemoms spręsti įgyvendinant projektą bus kuriama metodika, pagrįsta nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos rezultatais, kuri leis analizuoti ir vertinti švietimo pasiūlą, teikti rekomendacijas.
Kaip iki šiol buvo planuojama, kiek skirti valstybės krepšelių skirtingoms studijų kryptims? Pagal įprastą principą skiriama tiek, kiek ir anksčiau, o pokyčius inicijuoja aukštosios mokyklos ir kitos suinteresuotos grupės (pavyzdžiui, darbdaviai). Tačiau jeigu aukštosios mokyklos vadovas paprašo daugiau krepšelių krypčiai, kurios specialistus tik tas vienas universitetas ir rengia, kaip Švietimo ir mokslo ministerija gali atskirti, ar universitetas tiesiog nori daugiau studentų (tai reiškia didesnį finansavimą), ar susiformavo pagrįstas specialistų poreikis? Ogi nelabai kaip gali – tiki arba netiki. Turint visus duomenis ir atliekant sistemingą stebėseną bei analizę, būtų įmanoma aiškiai planuoti ir informuoti visuomenę. Abiturientai, matydami, kad tam tikros krypties absolventai neranda darbo, o radę uždirba mažai, patys rečiau rinksis tokias specialybes, ir priešingai. Taip specialistų pasiūla ir paklausa pradės ir pati save reguliuoti, o valstybė galės gana tiksliai planuoti tų specialistų, kurių pagrindinė darbdavė ji yra, pasiūlą ir paklausą.
Užsakymo nr.: PT_73699994