Todėl, būdamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariu, negaliu leisti, kad švelniai tariant tikrovės neatitinkantys teiginiai liktų neatsakyti.
Asmeniškai žemės ūkio viceministrės Linos Kujalytės nepažįstu. Nesu jos matęs ir žemdirbių sueigose, nors bendrauju su visos Lietuvos žemdirbiais, taip pat ir Ignalinos ar Švenčionių rajonuose, kur viceministrė kandidatuoja į LR Seimą. Nežinau, kokią patirtį žemės ūkio ir kaimo politikoje sukaupė panelė Kujalytė, dirbdama Nacionalinėje mokėjimo agentūroje.
Todėl į jos publikaciją „Kaip žalieji valstiečiai valstiečius nuo žemės varė“, atsakysiu kaip paprastas ūkininkas, ketvirtį amžiaus vystantis pieno ūkį Klaipėdos rajone bei kaip aktyvus žemdirbių savivaldos dalyvis, kuriam žemdirbiai keletą kartų buvo patikėję ir Žemės ūkio rūmų pirmininko pareigas.
Skaitant gerbiamos žemės ūkio viceministrės straipsnį žmogui, menkai išmanančiam istoriją ir žemės ūkį, gali susidaryti įvaizdis, jog kažkada „žalieji valstiečiai“ - cituoju: „būdami valdžioje, priėmė sprendimą, propagavo ir agitavo įgyvendinti Lietuvos kaimo plėtros programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“, kuri vienareikšmiškai papylė alyvos į rusenantį kaime neigiamų socialinių ir demografinių tendencijų laužą.“ Mąstančiam žmogui šioje vietoje kils bent keletas klausimų.
Pirmasis - o kada „žalieji valstiečiai“ buvo valdžioje? Antrasis - argi žemės ūkio politika ES valstybėse narėse yra ne bendra, ar ją kartu nekuria Briuselyje susirinkę valstybių narių ministrai? Trečiasis - ar tikrai kartų kaitai žemės ūkyje skatinti skirta paramos programa skatina kaimo tuštėjimą?
Matau reikalą paaiškinti šį klausimą išsamiau. Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos priemonė „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ egzistuoja gerokai seniau nei Lietuva yra ES nare. Ja pasinaudoti gali visi vyresniojo amžiaus ūkininkai. Ir skirta ji yra užtikrinti žemės ūkio valdų gyvybingumą ir našumą, stambinant ūkius, užtikrinti tam tikro lygio pajamas vyresnio amžiaus žemės ūkio valdų valdytojams, nusprendusiems pasitraukti iš prekinės žemės ūkio gamybos.
Nežinau, kaip viceministrei sekasi naudotis internetu, tačiau jame Žemės ūkio ministerija informuoja, jog minėtąja kaimo plėtros priemone per 2007-2013 metų laikotarpį pasinaudojo 2298 asmenys. Dauguma iš jų tiesiog perleido savo ūkius vaikams, kartu pasiimdami ES siūlomas išmokas. Nemanau, jog reikia būti dideliu ekonomistu, kad suprastum, jog Kaimo plėtros priemone „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ pasinaudoję pareiškėjai vargu ar ištuštino Lietuvos kaimą. Čia tiksliau būtų kelti klausimą, kiek ši priemonė atjaunino mūsų žemės ūkį.
Na ir dar vienas istorinis ekskursas. Gerbiama viceministrė kažkodėl nutyli, kad kritikuojama priemonė yra ES Bendrosios žemės ūkio politikos dalis ir jos įgyvendinimą Lietuvoje pradėjo buvęs ministras J. Kraujelis, deleguotas, kaip žinia, viceministrės Kujalytės bendrapartiečių – socialdemokratų ir Naujosios sąjungos koalicijos.
Abejonių nekelia tik vienintelė šiame straipsnyje minima informacija. Taip, gerbiama viceministre Kujalyte, Jūs teisingai įvardijate, kad Lietuvoje karvių skaičius sumažėjo trečdaliu, galvijų skaičius – 27 procentais. Tačiau ar iš tiesų tai įvyko tik dėl minėtos programos? O gal dėl vis stiprėjančios centralizacijos ir žmonių stūmimo iš regionų? O gal dėl to, kad kažkodėl Lietuvos žemės ūkio politika pastaruoju metu yra orientuota į ką tik nori, bet tik ne į ūkininkų konkurencingumo skatinimą ir jų derybinės galios santykiuose su prekybininkais ir perdirbėjais stiprinimą?
Beje, Lietuvos ūkininkų ir perdirbėjų galios santykis yra tiek iškreiptas ūkininkų nenaudai, kad pagrindiniu jų užtarėju prieš mūsų šalies valdžią pastaraisiais metais tampa už žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakingas Europos Komisijos narys F. Hoganas, raginamas vienintelio kaimo žmones atstovaujančio Lietuvos europarlamentaro B. Ropės.
Skaičiau straipsnį keletą kartų ir niekaip neradau kur paminėta, jog šiandien, Jūsų atstovaujamai partijai turint visus valdžios svertus, vienas po kito bankrutuoja prekiniai pieno ūkiai, kad pieno supirkimo kaina Lietuvoje – ko gero mažiausia Europos Sąjungoje, kad ne be politikų pagalbos visaip stabdoma parama žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ statomai ūkininkų valdomai pieno perdirbimo įmonei, kad valdančioji dauguma aiškiai atstovauja perdirbėjų ir prekybininkų, o ne žemdirbių interesus.
Visas pasaulis suprato, kad tik pakankamai modernizuotas prekinis ūkis gali konkuruoti rinkose, kad ne socialinėmis išmokomis, o investicijomis galima gelbėti kaimą.
Prieš keletą dienų F. Hogano pasiūlytas 500 mln. Eurų paramos paketas ES pieno gamintojams iš dalies taip pat bus nukreiptas į pieno gamybos mažinimą, nes šiandien Europos Sąjungoje pieno tiesiog per daug. Kai kuriose valstybėse pieno gamyba išaugo drastiškai, sukeldama perprodukciją ir kainų kritimą. Akivaizdu, kad pieno gamybą metas riboti, ypač ten, kur ji išaugo 10-20 procentų. Lietuvoje už šios ES schemos įgyvendinimą bus atsakinga Žemės ūkio ministerija. Ar ir dėl to apkaltinsite valstiečius ir žaliuosius?
Ne „valstiečiai ir žalieji“, ne R. Karbauskis atsakingi už Jūsų nenorą ar negebėjimą formuoti ir įgyvendinti tinkamą žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką. Turėdama savo rankose veiksmingą žemės ūkio politikos formavimo įrankį – Žemės ūkio ministerijos vairą – gerbiamoji Kujalytė Lietuvai būtų kur kas naudingesnė ieškodama priemonių istorinei žemės ūkio krizei spręsti. Deja, panašu, kad vietoje to, kad dirbti darbus, už kuriuos iš mokesčių mokėtojų lėšų mokamas ganėtinai solidus užmokestis, mūsų šalies žemės ūkio viceministrė neranda tinkamesnio užsiėmimo nei „iš reikalo“ rašinėti elementariai faktams prieštaraujančius straipsnius.
Politinė reklama bus apmokėta iš rinkiminės LŽVS sąskaitos Užs. Nr. 2016-029-DJ/1