„Auksinės žvaigždės“ gimimas
Gimęs neturtingoje gatvės prekeivio šeimoje pietinėje Korėjos dalyje, Koo In-Hwoi (1907–1969), rodės, buvo pasmerktas ir pats tapti prekeiviu. Dar japonų okupacijos metais paveldėjo tėvo krautuvėlę, kuri po Antrojo pasaulinio karo išaugo į stambų universalinių parduotuvių tinklą „Yonam“. Tačiau Koo nuo mažens turėjo to meto korėjiečiams neįprastą pomėgį – chemiją. Ir niekuomet jo neapleido.
1947 metais jis įkūrė „Lak-Hui“ chemijos korporaciją (dabar ji vadinasi „LG Chem“), kuri gamino Koo sukurtą odos kremą. „Lak-Hui“ tariama „Laki“ – visai kaip angliškas žodis „Lucky“, reiškiantis „laimingas“. Kremas, beje, pasirodė esąs labai sėkmingas. Jį pirko taip gerai, kad kilo problemų su flakonų kamšteliais. Šių trūko, tad Koo nusprendė juos gaminti pats. Taip 1952 metais „Lak-Hui“ tapo pirmąja kompanija Korėjoje, pasiūliusia gaminių iš plastmasės. Ne tik kamštelių, bet ir butelių bei ąsočių, kuriuos eksportavo ir į kitas Pietryčių Azijos šalis.
1954 metais ši kompanija sukūrė ir pirmąją korėjietišką kreminę dantų pastą „Periot“. Nuo tada žodis „Lucky“ daugeliui toje šalyje asocijavosi būtent su dantų valymo priemonėmis. Bet Koo In-Hwoi ir to nepakako. Jis norėjo elektronikos ir 1958 metais įsteigė naują padalinį – „Goldstar“ (ši kompanija buvo „LG Electronics“ pradininkė).
„Auksinė žvaigždė“ turėjo gaminti buitinius elektros prietaisus, o angliškas pavadinimas išdavė didžiules įkūrėjo ambicijas kada nors eksportuoti gaminius į Europą ir Ameriką. Ir sekėsi padaliniui fantastiškai. Jau po metų „Goldstar“ pagamino pirmąjį korėjietišką radijo imtuvą. 1960 metais – pirmąjį korėjietišką oro ventiliatorių, 1961 metais – telefoną, 1965-aisiais – šaldytuvą ir 1966-aisiais – nespalvotą televizorių.
Giminės, draugai ir „Žvaigždžių karai“
Sėkmingą plėtrą lėmė ir tai, kad Koo In-Hwoi pusbrolis buvo ekonomines reformas pradėjusio Pietų Korėjos prezidento Park Chung-hee ministrų kabineto narys. 1969 metais vyriausybė paskelbė aštuonerių metų planą, kurio tikslas – remti šalies elektronikos kompanijas. Griežti įstatymai ir dideli importo mokesčiai saugojo „Goldstar“ nuo užsienio konkurentų vidaus rinkoje, valstybės finansavimas leido investuoti į technologijas. Nenuvertinkime ir paties kompanijos įkūrėjo genijaus – dar tuomet jis nuspėjo, kad kompiuteriai yra pasaulio ateitis, ir prisakė negailėti pinigų šiai sričiai.
Lengvatos sugundė ir kitą Pietų Korėjos kompaniją, kurios vardą dabar žinome visi – „Samsung“. Ir tapo pretekstu įsiplieksti nesantaikai, virtusiai tikrais „Žvaigždžių karais“ („Samsung“ korėjietiškai reiškia „trys žvaigždės“) ir besitęsusiai 50 metų. O viskas prasidėjo taip draugiškai.
Mat „Samsung“ įkūrėjas Lee Byung-chulas augo viename mieste su LG įkūrėju. Lee su Koo netgi ėjo į tą pačią pradinę mokyklą, tapo artimais draugais ir labai vienas kitą gerbė. Ką ten draugais – galiausiai verslininkai susigiminiavo. Antroji „Samsung“ įkūrėjo duktė ištekėjo už trečiojo LG įkūrėjo sūnaus, o laimingi tėveliai ta proga įkūrė sėkmingą bendrą įmonę „Tongyang Broadcasting“.
Draugystė baigėsi, kai „Samsung“ taip pat susidomėjo prezidento remiamu elektronikos verslu. Koo taip įniršo, kad aprėkė Lee, ir draugai daugiau niekada nesikalbėjo. Prieš mirtį LG įkūrėjas įmonę paveldėjusiam sūnui Koo Cha-kyungui papasakojo, kas jį taip įsiutino:
„Jei man kas būtų siūlęs atidaryti cukraus fabriką, būčiau atsisakęs iš pagarbos (tuo metu pagrindinis „Samsung“ verslas buvo cukraus gamyba). O jis be jokios pagarbos kišosi į mano verslą.“
Kad ir kaip ten būtų, faktas yra faktas – dabar Pietų Korėja turi dvi pasaulines elektronikos gamybos lyderes ir tai, matyt, kiek geriau už cukrų.
Kaip atsirado LG
Po įkūrėjo mirties vadovavimą kompanijai paveldėjo vyriausiasis iš trijų Koo sūnų. Beje, tai viena iš griežtų LG tradicijų – verslą visada paveldi vyriausias vadovo sūnus. 45-erių mokytojas Koo Cha-kyungas neturėjo nė menkiausio supratimo apie verslą. Bet visko galima išmokti ir netrukus šis mokytojas pasirodė besąs smarkus ir įžvalgus verslininkas. Jis greitai suvokė, kad pasaulis tampa priklausomas nuo technologijų, ir būtent investicijos į šią sritį tapo „Goldstar“ prioritetu. Be to, jis pirmasis iš Pietų Korėjos korporacijų vadovų pradėjo deklaruoti, kad kokybė svarbiau už kiekybę.
Netrukus „Goldstar“ tapo pirmąja Korėjos kompanija, atidariusia savo gamyklą JAV, ir pirmąja, pradėjusia gaminti vaizdo grotuvus bei vaizdo kameras. Netgi po Pietų Korėjos prezidento Parko žūties praradusi išskirtinį vyriausybės palankumą, kompanija kasmet eksportuodavo elektrotechnikos gaminių už milijardą dolerių.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje abu Koo įkurti prekės ženklai „Lucky“ ir „Goldstar“ buvo sujungti į vieną – taip atsirado „Lucky Goldstar“, vėliau virtusi mums visiems gerai žinoma LG.
Apie 1987-uosius Koo Cha-kyungas suvokė, kad džeibolai savo prigimtimi yra pavojingos struktūros, todėl „Lucky Goldstar“ pirmieji iš korėjietiškų verslo gigantų pasamdė amerikiečių konsultantus efektyviai restruktūrizacijai. Konsultantų patartas Koo Cha-kyungas žengė drastišką tiems laikams žingsnį – perleido ligi tol tik giminaičiams patikėtą kompanijos valdymą profesionaliems vadybininkams.
1995 metais „Lucky Goldstar“ paveldėjęs trisdešimtmetis Koo Bon-moo pratęsė tėvo iniciatyvą į vadovaujančius postus skirti ne šeimos narius. Tais pačiais metais „Lucky Goldstar“ įsigijo vieną didžiausių JAV elektrotechnikos kompanijų ir paskutinę amerikietiškų televizorių gamintoją (joje, beje, sukurtas ir pirmasis pasaulyje televizoriaus nuotolinio valdymo pultelis) „Zenith Electronics Corp.“.
Ir galų gale, siekiant atsikratyti pigių prekių tiekėjo įvaizdžio (kuo tais laikais „Goldstar“ gaminiai garsėjo užsienio rinkose), pakeistas kompanijos pavadinimas. Taip 1995 metais atsirado LG.
„Life’s Good“ pagal LG
Naujoji LG palyginti lengvai pergyveno 1997 metų Azijos finansų krizę. Vienintelis verslas, kurį kompanija prarado – „Hyundai“ perimta puslaidininkių gamyba. Užtat netrukus LG pirmoji Pietų Korėjoje pradėjo gaminti mobiliuosius telefonus, kurie, beje, XX amžiaus pabaigoje užėmė nemažą dalį JAV rinkos, kol nebuvo išstumti išmaniųjų „Apple“ aparatų.
Pradėjusi kaip tradicinis korėjietiškas koncernas – džeibolas, 2003 metais LG tapo įprasta amerikietiško stiliaus kompanija. Beje, būtent JAV rinkoje jos pozicijos ir interesai ypač stiprūs. Ten kompanija valdo kelis profesionalaus sporto klubus ir netgi „Coca-Cola Bottling“ taros licencijas keliose valstijose. LG niekada nevengė bendrų įmonių su kitomis tarptautinėmis kompanijomis. Ypač sėkmingu pasirinkimu tapo kartu su olandiškąja „Philips“ įkurta bendra įmonė skystųjų kristalų ekranams gaminti „LG Philips Display“. Nuo 2008-ųjų perėmusi visas „Philips“ akcijas ekranus gamina pati LG. Ir tai daro labai sėkmingai.
Koo šeima išsaugojo savo rankose pagrindinį LG kompanijos akcijų paketą ir vis dar laikosi kai kurių nepajudinamų džeibolo tradicijų. Kai „LG Electronics“ 2010 metais patyrė nuostolių ir prarado savo pozicijas JAV išmaniųjų telefonų rinkoje, prie kompanijos vairo stojo jaunesnysis Koo Bon-moo brolis Koo Bon-Joonas, neturintis jokios patirties buitinės elektrotechnikos versle.
Šiuo metu LG vadovas Koo Bon-moo yra dvyliktas pagal turtingumą Pietų Korėjos asmuo, valdantis pusantro milijardo dolerių turtą. Mirus jo vieninteliam sūnui, liko tik dvi dukterys, tad, siekiant išsaugoti tradiciją, Koo Bon-moo įsisūnijo savo sūnėną Koo Bon-Neungą, kuris dabar ir laukia eilės tapti kompanijos vadovu. Tačiau nebuvo užmirštos ir dukros. Nors korėjiečių moterys negali gauti verslo vadybos išsilavinimo, abi užsiėmė investicijomis į kavinių ir konditerijos kepyklėlių tinklus.
Pasaulyje prasidėjus didžiajam technologijų sprogimui, atėjo auksiniai laikai kompanijai, kuri gamina skalbimo mašinas su dviem būgnais, televizorius su OLED ekranais, šaldytuvus su kompiuterių ekranais ir kurios šūkis yra „Life’s Good“.
Šį ir kitus žurnalo „Elektrolife“ straipsnius galite skaityti ir www.elektrolife.lt
Užsakymo nr.: PT_75590949