Vieną popietę važiuodama automobiliu ir klausydama radijo laidos išgirdau Jus pasakojantį apie „Keistuolių teatro“ atsiradimo istoriją, studijų metus. Interviu metu lyg tarp kitko paminėjote, kad Jus nuo armijos išgelbėjo klausos sutrikimas ir toliau plėtojote savo mintį. Supratau, kad apie savo klausos sutrikimą kalbate kaip apie savaime suprantamą reiškinį. Ar taip buvo visada, ar, kaip daugelis sutrikimą turinčių žmonių, kažkurį tarpsnį gyvenote kartu su tam tikra gėda?
Gal aš tos gėdos nelabai jaučiau. Kai supratau, kad turiu problemą, aš jos neslėpdavau. Ateidavau, sakydavau – atsiprašau, mielieji, kalbėkit garsiau, aš viena ausim glušas. O kaip kitaip? Jeigu tu negirdi, ne tik sau sudarai problemą, bet ir kitam žmogui, nes jis to nežino. Jis su tavimi kalba, o kalbėjimas šiais laikais yra kuo toliau, tuo mažiau lavinamas. Mes daugiau rašom, daugiau laikinam, daugiau šypsenėlių siunčiam, bet kalbam mažai ir kalbam negarsiai. Tad norėdamas bendrauti su žmonėmis, nedaryk sau ir kitiems problemų. Taip yra paprasčiau.
Klausydama minėto interviu supratau, kad su klausos sutrikimu gyvenate jau seniai. Kada šis nepatogumas tapo pastebimas ir kaip jis atsirado?
Tai buvo lietuviškų tradicijų palydėti saulę pasekmė. Atsimenu, buvau dar toks mažuliukas, kai labiau atsimeni pavienius pastatus ir daiktus, o ne gyvenimo visumą (gal kokių trejų-ketverių metų). Ėjome prie jūros palydėti saulės, pūtė stiprus vėjas. Naktį labai skaudėjo ausį. Buvom Šventojoje, arti nebuvo jokios kvalifikuotos medicininės pagalbos.
O pastebėjimas įvyko penktoje ar šeštoje klasėje mokyklos metais. Grįžęs namo mamai sakiau – man atrodo, kad girdžiu blogiau negu mano klasiokai. Mama nuvedė pas gydytoją ir jis pasakė, kad man neuritas – abiejų ausų nervų uždegimas, ypač kairės, kurios klausa jau buvo stipriai nusilpusi. Kadangi neuritas tais laikais nebuvo labai gydoma liga ir turi tendenciją tik stiprėti, o klausa – silpnėti, gydytojas pasakė, kad vengčiau darbo su ausinėmis ir visokiom garsiom kolonėlėm. Aš visą gyvenimą tai „sėkmingai“ ir darau. Ir savo klausą toliau gadinu.
Sprendžiant iš Jūsų nuveiktų darbų, gydytojo nurodymų tikrai labai sąžiningai laikėtės, todėl problema gilėjo. Kaip su ja gyvenote?
Tiesiog susitaikai su tuo, kad turi problemą, kurios negali niekaip išspręsti ir situacijos negali pakeisti. Mama buvo moteris, kuri labai stipriai kovoja už save. Ji pirmoji nusprendė, kad jai reikia klausos aparato. Atėjome pirkti mamai klausos aparato, sutikau mielą žmogų Mindaugą, kuris tuo metu ten dirbo. Tada pradėjau galvoti – gal ir aš…
Jau tuo metu aparatukai buvo nebe tokie dideli ir kokybė - kur kas geresnė, negu ankstyvųjų, kurie buvo pakankamai baisūs, dideli, rudi, užkišti už ausies ir atrodydavo kaip tankisto šalmas, nuplėštas nuo galvos. Bet dar ne, sau neėmiau.
Į klausos centrą lydėjote mamą, bet vieną dieną išaušo ta diena, kai perėjote iš lydinčiojo vaidmens į tą, kuris pats kreipiasi pagalbos.
Pagalvojau, kad tiesiog reikia pabandyti – o gal atsirado naujos technologijos? Nuėjau pats ir pamačiau, kad iš tikrųjų aparatas jau yra nedidelis, gražus, jo nelabai matosi, kas yra labai smagu, ir kokybė, kurią gauna tavo ausis, yra panašesnė į gerą kokybę.
Nors kairė ausis yra silpnesnė, dešine geriau girdžiu, bet nusprendžiau užsidėti iš karto du, kad neprarasčiau stereo efekto. Labai dažnai žmonės mąsto, kad jeigu užsidėjai ausines ir viena ausim blogiau girdi, tai „susuk“ balansą į kitą ausį ir viskas bus gerai. Nieko panašaus. Vis tiek tavo ausys ir smegenys yra pripratusios prie tam tikro stereo efekto. Dėl to turi „turėti“ abi ausis.
Bet prireikė nemažai laiko, kol pasekėte mamos pavyzdžiu. Kodėl?
Na, pagalvojau, mama pagyvenus, o aš dar jaunas. Taip galvojau.
Vadinasi, ilgiau trukusį sprendimą kreiptis į specialistus pačiam lėmė tam tikros stigmos?
Visų pirma, kai pripranti prie problemos, atrodo, kad su ja įpratai gyventi ir tarsi tai jau nebėra problema. Bet iš tikrųjų yra. Aš viena ausim girdžiu, tai visada turiu draugą ar draugę turėti iš dešinės pusės. Jeigu sėdžiu teatre ir kažkas kalba man iš kairės, aš turiu apsisukti. Aišku, publika galvoja, ko jis tai damai į kaklą lenda? Yra tokių nepatogumų.
Kitas dalykas - pirmieji klausos aparatai buvo kažkas tokio [baisaus]. Prie akinių žmonės pripratę, o prie klausos aparatų – ne. Bet atsiradusi masinė ausinukų nešiojimo kultūra labai padėjo morališkai peržengti mintį, kad tu gali kažką turėti ausyje. Dabar daug kas nepastebi, kad aš nešioju, nors nei plaukai dengia, nieko. Pakanka normaliai atlėpusių ausyčių, ir aparatų nesimato.
Manau, kad dabar jau atėjo tas laikas, kai aparatai nebėra gėda ar kažkoks nepritinkantis dalykas.
Kokios situacijos buvo nepatogiausios gyvenant su klausos sutrikimu?
Kovidas man buvo tas laikas, kuris paskatino įsigyti klausos aparatus. Kai neprigirdi, tu dažnai skaitai, ką žmonės kalba lūpomis. O kai visi užsidėjo kaukes, ne tik balso nebegirdi, bet ir veido išraiškos, mimikos nebematai, nebegali artikuliacijos stebėti. Supratau - kam kankintis? Dirbu su studentais. Studentai yra studentai – geriau juos girdėti. Jiems labai patinka, kai tu juos mažiau girdi.
Ar galėtumėte palyginti kasdienes savo situacijas prieš sprendimą spręsti klausos problemą ir po jo?
Kol neturėjau aparatų (dabar pagalvoju, buvo labai kvaila) labai dažnai klausdavau - „ką“? Ir, aišku, žmones tai erzina. Tu neprigirdi, matai, kad žmones tai irgi erzina, ir tu nerviniesi. Atsiranda tam tikras nervingumas, vengimas situacijų, kuriose tu gali atsidurti.
O kas pasikeitė labiausiai?
Na kaip – viskas iš esmės yra kitaip. Visų pirma, jeigu tu negirdi, pasigarsini [klausos aparatą], ir vėl geriau girdi. Tiesiog dingo negirdėjimo problema. Dingo problema tų situacijų, kai negirdi, o apsimeti, kad supratai. O taip būdavo. Tu tiesiog viską girdi.