Ląstelės neatsinaujina – klausa negrįžta
Amžinojo veikimo variklio dar niekam nepavyko išrasti. Natūralu, kad senėjimo procesai vienaip ar kitaip paveikia žmonių sveikatą, savijautą, jutimus. Ne išimtis ir klausa. Su amžiumi susijusį klausos nusilpimą tenka patirti vienam iš penkių suaugusių žmonių ir daugiau nei pusei 80 metų sulaukusių senjorų.
Pasak gydytojos otorinolaringologės, Lietuvos otorinolaringologų draugijos pirmininkės Irinos Arechvo, klausos silpimo procesai prasideda jau apie 40-uosius gyvenimo metus ir bėgant metams vis stiprėja.
„Vidinėje ausyje esančios plaukuotosios ląstelės yra atsakingos už garso virpesių virtimą elektriniais impulsais, kuriuos smegenys interpretuoja ir suteikia garsui prasmę. Laikui bėgant šios ląstelės nyksta ir neatsinaujina, todėl ir klausa nebegali grįžti į normos ribas“, – su amžiumi susijusį klausos sutrikimo procesą paaiškino dr. I. Arechvo.
Gydytojos teigimu, klausos nusilpimą gali paspartinti genetiniai veiksniai, uždegiminės ausų ligos, degeneraciniai galvos smegenų pakitimai, tam tikrų medikamentų poveikis. Neretai reikšmingą vaidmenį kuria žalingi įpročiai, užsitęsęs stresas bei, žinoma, nuolatinis buvimas triukšmingoje aplinkoje.
Kreipiasi tik po 7-10 metų
Nors amžius klausą paveikia kone kas trečią senjorą, vos 1 iš 20 žmonių laiku kreipiasi į specialistus ir ieško sprendimų. Gydytojos I. Arechvo teigimu, tokią tendenciją gali lemti tai, kad klausa silpsta iš pradžių nepastebimai, palaipsniui. Aplinkos garsai pamažu ima tarsi netekti ryškumo.
„Iš pradžių žmogus ima silpniau girdėti aukšto dažnio garsus, tokius, kaip paukščių čiulbėjimas, vaikų balsai, lapų šnarėjimas, vandens lašėjimas, neretai atsiranda ūžesys ausyse. Blankiau girdimi ar visai nebegirdimi S, Š, T, K, F, D garsai“, – tvirtino gydytoja otorinolaringologė.
Negirdint arba silpniau girdint tam tikrus garsus ir nejaučiant viso „garsinio paveikslo“, darosi sunku suprasti, ką pašnekovas nori pasakyti, sudėtinga perprasti ilgų sakinių esmę bei sekti pokalbį, kai bendrauja daugiau nei du žmonės.
„Nusilpusią klausą turintis žmogus dažnai būna įsitikinęs, kad jo klausa yra puiki – tai artimieji kalba neaiškiai, murma po nosimi ir televizorių klausosi per tyliai. Kartais pasitaiko, kad į klausos centrą pacientai kartu su namiškiais ateina ieškoti atsakymo – kuris yra teisus“, – sako I. Raibužytė.
Ieva apgailestauja, kad atsakymų ir pagalbos ateinama ieškoti klausos nusilpimui jau gerokai pažengus. Neretai – praėjus net 7 ar 10 metų nuo simptomų pradžios.
Užburtas problemų ratas
Kas gali nutikti, jeigu nesirūpinsiu savo klausa ir nesiimsiu jokių veiksmų? Toks klausimas, o tiksliau – atsakymo į jį nežinojimas dažniausiai ir lemia uždelstus sprendimus.
Gydytoja I. Arechvo turi atsakymą dvejojantiems ir ragina neatidėlioti sprendimų rytojui.
„Bandydamas išgirsti ir suprasti žmogus deda daug pastangų. Tai labai vargina, sekina tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kelia stresą. Dėl streso gali paūmėti kitos ligos, o negalėjimas kurti kokybiško dialogo – kelti diskomfortą, skatinti uždarumą, saviizoliaciją“, – galimas pasekmes vardino gydytoja.
Be to, pastebėta, kad klausos sutrikimų turintys ir jų nesprendžiantys žmonės dažniau skundžiasi atminties sutrikimais ir turi didesnę riziką susirgti demencija.
Pirmas žingsnis – pasitikrinti klausą
Klausos protezavimo specialistė Ieva įsitikinusi, kad dėl amžiaus nusilpusi klausa yra labiau požiūrio klausimas, o ne problema.
„Problemos nelabai galime vadinti problema, jeigu yra nesudėtingų būdų ją išspręsti. Nusilpusią klausą galima kompensuoti klausos aparatais, kurie yra pritaikomi pagal paciento klausos duomenis, asmeninius pojūčius, garsų suvokimą“, – tvirtina ji.
Specialistė senjorams rekomenduoja kartą per metus pasitikrinti klausą ir neuždaryti durų į mėgstamas veiklas, pomėgius bei galimybę kokybiškai bendrauti.