O. Dobrovolskaja – projekto „Negalią keičia supergalia“ ambasadorė. Šio projekto misija – skatinti žmonių su negalia integraciją visuomenėje, didinti jų pasitikėjimą savo jėgomis bei galimybes, parodyti, jog žmonės su negalia nėra silpnoji visuomenės grandis. Tad, su kokias iššūkiais teko sportininkei susidurti dar mokykloje? Kas jai padeda kasdienybėje bei kokią prasmę ji mato šiame projekte? Apie tai ir sutiko pasikalbėti lengvaatletė, kuri atstovavo Lietuvai 2021 metų Tokijo paralimpinėse žaidynėse.
Per kūno kultūros pamokas daugiausia laiko praleisdavo ant suoliuko
Atrodytų, kad lengvaatletė O. Dobrovolskaja sportuoja nuo pat vaikystės. Juk norint pasiekti tokių aukštų rezultatų tikrai reikia laiko. Vis dėlto tai – netiesa. Sportininkė pasakoja, kad iki dešimtos klasės, lankydama bendrojo ugdymo mokyklą, praktiškai visai nesportavo.
„Būtent dešimtoje klasėje pradėjau mokytis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, kuris yra įsikūręs Vilniuje. Šioje vietoje man buvo suteikta galimybė visavertiškai sportuoti kartu su kitais mokiniais. Kadangi silpnaregė buvau nuo pat mažens, o metams bėgant genetinė liga, kurią sergu, progresavo, būtent dešimtoje klasėje ir nusprendžiau keisti mokyklą. Mano šeimoje nemato ir mama bei sesuo“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, besimokydama bendrojo ugdymo mokykloje, ji kasmet gaudavo iš gydytojo oficialų atleidimą nuo kūno kultūros pamokų. Visgi ji šią pamoką lankė, nors ir sportavo minimaliai. Dažniausiai jai tekdavo sėdėti ant suoliuko.
„Sportas buvo man labai tolimas ir nesuprantamas. Sakydavau, kad tai – tikrai ne man ir ne tiems žmonėms, kurie turi negalią. Pati mąsčiau stereotipiškai“, – prisimena ji.
Viskas pasikeitė dešimtoje klasėje
Tačiau viskas pasikeitė pradėjus mokytis specializuotoje mokykloje. O. Dobrovolskaja pasakoja, kad čia ji turėjo priprasti visai prie kitokios tvarkos. Šioje vietoje niekas nebuvo atleistas nuo kūno kultūros pamokų. Jos – tokios pat privalomos, kaip matematika ar lietuvių kalba.
„Ir visai nesvarbu, tu tik nematai ar ir negirdi, o gal net nevaikštai. Visai nesvarbu, kokia tavo sveikatos būklė, sportuoti šioje įstaigoje privalo visi“, – teigia pašnekovė.
Sportininkė įsitikinusi – ši sistema yra labai naudinga. Būtent pradėjusi mokytis šiame centre ji suprato, kad sportas ir fizinis aktyvumas yra būtinas visiems.
„Sportuoti aš pradėjau tiesiog per kūno kultūros pamokas. Tada, pamenu, užsiregistravau į visus sporto būrelius, kokie tik mokykloje buvo. Lankiau plaukimą, stalo tenisą, lengvąją atletiką, aklųjų riedulį. Taip ir sportavau, kol baigiau mokyklą“, – sako O. Dobrovolskaja.
2015 metais sportininkė įstojo į VDU ir iš Vilniaus persikraustė į Kauną. Tuo metu jos gyvenime atsirado ir lengvoji atletika.
Dėl profesionalaus sporto pakeitė visus planus
O. Dobrovolskaja prisimena, kad reikiamu gyvenimo momentu ji susipažino su treneriu, kuris jai pasiūlė savo jėgas išbandyti disko metimo rungtyje.
„Mes pasiruošimui turėjome vos du mėnesius. O ruošėmės Lietuvos aklųjų ir silpnaregių vasaros čempionatui. Po šio renginio manimi susidomėjo Lietuvos paralimpinis komitetas. Prisimenu, kai paskambino jų atstovas ir pasiūlė pradėti sportuoti profesionaliai, negalėjau patikėti. Juk save buvau „nurašiusi“ net pati! Galvojau, kad tikrai nebegaliu pradėti profesionaliai sportuoti būdama 23 metų amžiaus. Žinoma, klydau“, – prisimena ji.
Pašnekovė sako, kad labiausiai džiaugiasi sutiktais žmonėmis, kurie ja patikėjo. Būtent tam tikri specialistai joje įžvelgė potencialą, paskatino ir paragino siekti profesionalios sportininkės karjeros aukštumų.
Šio savo sprendimo ji tikrai nesigaili.
„Pradėjau sportuoti profesionaliai. Susipažinau su savo treneriu, kuris man padėjo išsikovoti kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes. Jose laimėjau aštuntąją vietą. Nuo to laiko motyvacijos atsirado dar daugiau“, – sako pašnekovė.
Šiuo metu drauge su savo naująja trenere Terese Nekrošaite ji siekia patekti į 2024 metais vyksiančias Paryžiaus paralimpines žaidynes. Taip pat ji pasakoja, kad šiemet dalyvavo Pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate, kuriame užėmė penktąją vietą.
Savo istorija dalinasi ne veltui
Apie savo karjerą ir iššūkius O. Dobrovolskaja kalba garsiai ir atvirai. „Allianz Lietuva“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto organizuojamas projektas „Negalią keičia supergalia“ jai suteikė galimybę savo istorija pasidalinti su daugybe Lietuvos moksleivių. Sportininkė aplankė ne vieną mokyklą.
„Visada kartoju jaunimui, kad kiekvieno iš mūsų mąstymą iš dalies formuoja aplinka. Kol aplink mane nebuvo žmonių, kurie nepaisant savo negalios siekia įvairių tikslų, tol įsivaizduoti nė negalėjau, kad galiu kažko pasiekti ir pati“, – teigia ji.
Lengvaatletė pripažįsta – besidalindama savo istorija ji nori parodyti, kad viskas gyvenime yra įmanoma. Būtent dėl šių priežasčių ji labai vertina galimybę motyvuoti jaunus žmones, kuriems kartais to labai reikia.
Prasmingas projektas padeda daryti pokytį
Drauge su „Allianz Lietuva“ ir Lietuvos paralimpiniu komitetu O. Dobrovolskaja stengiasi įrodyti, kad žmonės su negalia gali pasiekti visų savo svajonių.
„Šis projektas man atrodo labai prasmingas. Mes norime kurti empatišką visuomenę, kurioje neliktų jokių „barjerų“ tarp paprastų žmonių ir žmonių su negalia. Norime griauti stereotipus, padėti formuotis jaunų žmonių pozityviam mąstymui apie negalią“, – pasakoja ji.
Sportininkė įsitikinusi – jei norime pakeisti aplinką ir ją padaryti draugišką negalią turintiems asmenims, turime pradėti būtent nuo vaikų. Juk jie – visų mūsų ateitis.
„Mokyklose mes vaikams perduodame reikšmingą žinią, kad negalia, kad ir kokia ji būtų, nėra kliūtis svajoti, siekti savo tikslų, mylėti, dirbti. Žmonės su negalia gali gyventi prasmingai ir įdomiai, tereikia pasistengti“, – pabrėžia lengvaatletė.
Anot jos, negalia – tik ypatumas, su kuriuo galima susigyventi. O. Dobrovolskaja įsitikinusi: būtent dėl to, kad su mokiniais bendrauja turintys negalią sėkmingi sportininkai, ir keičiasi visuomenės požiūris į tokius žmones.
Stebina moksleivių žinios
Besilankydama mokyklose lengvaatletė labai daug bendrauja su mokiniais. Ji sako, kad ją visuomet labai nustebina šiuolaikinių vaikų žinios ir sumanumas.
„Vaikai papasakoja, kad „TikTok“ platformoje matė garsių neregių kuriamus vaizdo įrašus, tad žino vienus ar kitus dalykus apie negalią. Jie žino, kaip neregiai naudojasi telefonu, kaip orientuojasi mieste“, – teigia pašnekovė.
Ji sako, kad jaunimas ją ne vieną kartą nustebinęs. Jie drąsiai klausia rūpimų dalykų, domisi, dalyvauja diskusijose.
„Keletą kartų po apsilankymų mokykloje moksleiviai mane kvietėsi į draugus socialiniame tinkle „Facebook“. Taip pat keletą vaikinukų po mano pasakojimo paprašė su manimi nusifotografuoti. Tokie pavyzdžiai įrodo, kad moksleiviams šie susitikimai teikia naudą, yra įdomūs ir prikausto jų dėmesį“, – įsitikinusi O. Dobrovolskaja.
Pozityviu mąstymu galėjo pasigirti ne visada
Sportininkė sako, kad šiuo metu į visas negandas ir problemas žvelgia pozityviai. Būtent tai ir yra viena iš jos sėkmės paslapčių.
„Tačiau taip nebuvo visada. Reikėjo laiko, kol manyje susiformavo pozityvus mąstymas. Reikėjo susidurti su sunkumais, iššūkiais. Pamenu, pirmąjį kartą buvo velniškai sunku išsitraukti baltąją lazdelę viešumoje. Man atrodė, kad taip aš visam pasauliui prisipažįstu, kad esu neregė“, – pasakoja pašnekovė.
Vis dėlto dabar lengvaatletė įsitikinusi – juk ne ji pati pasirinko šią negalią, aklumas nėra gėda. Tai yra tik tam tikras jos ypatumas, su kuriuo reikia susigyventi.
„Dabar aš pati einu į mokyklas, mokiniams rodau, kaip atrodo baltoji lazdelė, paaiškinu, kaip ji gali padėti pasiekti savarankiško, laisvo ir nepriklausomo gyvenimo“, – sako O. Dobrovolskaja.
Ji įsitikinusi – nesvarbu, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kokia yra tavo negalia, jei vadovaujamasi pozityviu mąstymu, jis vienaip ar kitaip suteikia jėgų.
„Teisingą mąstymą formuoti padeda ir įkvepiančios knygos. Man labai patinka biografinės knygos, kuriose aprašomos sėkmės istorijos žmonių, kurie turi negalią arba, tarkim, išgyveno koncentracijos stovykloje“, –dalinasi savo patirtimi pašnekovė.
Ji pabrėžia – svarbiausia yra rasti prasmę kiekvienoje dienoje. Tik taip galėsi jaustis reikalingu, suprastu ir gyventi prasmingą gyvenimą.
Su iššūkiais susiduria kasdien
Lengvaatletė sako, kad ji yra neregė, tačiau turi likusį regėjimo likutį, kuris sudaro maždaug vieną procentą.
„Dienos metu aš galiu atskirti, iš kurios pusės šviečia saulė, matau jos spindulius. Tai man suteikia labai daug džiaugsmo. Jei atsibudusi ryte matau saulės spindulių šviesą – žinau, kad viskas bus gerai. Ir, jei patalpa labai gerai apšviesta, galiu regėti stambius siluetus“, – teigia ji.
Ji pabrėžia, kad kasdienybėje tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, ir nors dauguma kasdienių užduočių yra įveikiamos, vis tik reikia prisitaikyti.
„Neregiai randa sau palankius būdus, kaip pasiekti vieną ar kitą norimą rezultatą. Orientuotis padeda baltoji lazdelė. Taip pat labai padeda išmaniosios technologijos. Šiuo metu yra daugybė programėlių, navigacija“, – pasidžiaugia sportininkė.
O. Dobrovolskaja teigia, kad jei turimas įveikti maršrutas – pažįstamas, jai jokių kliūčių jis nesukelia. Vis dėlto, jei tenka eiti nežinomu maršrutu, viskas nėra labai paprasta, bet, ji įsitikinusi – viską įmanoma įveikti.
Rūbus padeda išsirinkti brolis
Žvelgiant į sportininkę neįmanoma nepastebėti, kad ji – labai išvaizdi, o ir drabužiai jos suderinti tikrai puikiai. Tad, kyla klausimas, kaip matyti negalinčiam žmogui išsirinkti drabužius, o galbūt net atlikti grožio procedūras?
„Turbūt nebuvo nei vienos mokyklos, kurioje mokiniai manęs neklaustų apie apsirengimą ar grožio procedūras. Visada jiems paaiškinu, kad viskas yra išmokstama ir egzistuoja tam tikros pasiruošti padedančios gudrybės. Savarankiškai aš negaliu tik pasidažyti. Antakius ir nagus tvarkausi pas specialistus. O jei manęs laukia šventė ar renginys, nevengiu pasinaudoti visažistų paslaugomis ir pasidažyti profesionaliai“, – pasakoja sportininkė.
Taip pat ji pasidžiaugia, kad išsirinkti tinkančius ir derančius drabužius jai padeda mylimas brolis. Jis dėl drabužių pagelbėja ne tik sportininkei, tačiau ir sesei bei mamai.
„Jis sugeba išrinkti gražius, tarpusavyje derančius ir praktiškus rūbus. Tuomet jis man papasakoja, kokios spalvos rūbai, kas su kuo dera. Aš tuos drabužius susikabinu savo spintoje ir žinau, kurioje vietoje tie drabužiai yra“, – teigia lengvaatletė.
Ji pamini ir tai, kad net ir susimaišius rūbų gausoje šiais laikais galima greitai problemą išspręsti. Egzistuoja specialios programėlės, kurių pagalba galima greitai sužinoti, kokios spalvos yra tam tikras rūbas. Taip išsirinkti drabužius tampa visiškai paprasta.