Pardavimai „persekioja“ beveik 20 metų
Jūratė pasakoja, jog kažkada norėjo tapti kinologe, ne vienerius metus dirbo policijos pareigūne, tačiau vėliau Lietuvos sveikatos mokslų universitete baigė biomediciną ir kurį laiką tarptautinėje kosmetikos kompanijoje ėjo regiono pardavimų vadybininkės pareigas.
Vis dėlto, atėjus pandemijai, apie kurią galbūt jau spėjome ir primiršti, J. Antanavičienė turėjo laiko apmąstymams, kokia veiklos sritis, karjera labiausiai atitiktų tiek jos žinias, norą bendrauti ir padėti kitiems, tiek nepririštų prie konkrečių darbo valandų – nuo 8 iki 17-os.
Kadangi Druskininkai – nedidelis kurortas, buvo nesunku išsiaiškinti, jog gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo bendrovės „Allianz Lietuva“ finansų konsultantų gretose vietą randa ir sėkmingą karjerą susikuria net itin skirtingų specialybių bei išsilavinimų žmonės. Nuo buvusių policijos pareigūnų iki mokytojų ar ekonomistų.
Pašnekovė sako, kad ją domino ne tik pardavimų sritis, bet ir bendravimas su žmonėmis, personalo atranka. Būtent tai ji ir rado „Allianz Lietuva“ gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo bendrovėje. Pradėjusi veiklą finansų konsultantės pozicijoje, J. Antanavičienė itin greitai tapo ir grupės vadove „Allianz Lietuva“ Druskininkų biure.
Pašnekovė sako, kad čia jai labai pravertė sukaupta darbinė patirtis, tačiau labiausiai motyvavo galimybė pačiai koreguoti savo darbo valandas: „Tai nereiškia, kad galima kažko nedaryti. Kartais pavyksta greičiau apsisukti, kartais tenka ir daugiau laiko skirti nei įprastą darbo dieną, tačiau disciplina padeda susidėlioti kasdienines veiklas ir skirti laiko šeimai bei pomėgiams.“
Gyvybės draudimas – jautri tema
Pasakodama apie savo dabartinę veiklą, grupės vadovė neslepia, jog gyvybės draudimas yra labai jautri tema, tačiau jos negalima ignoruoti:
„Su žmonėms tenka bendrauti daug, taip pat ir jų sunkiausiais gyvenimo momentais, kuomet tenka tvarkyti „Allianz Lietuva“ draudimo išmokas. Aišku, būna ir džiaugsmingų akimirkų – ypač tada, kai gimsta vaikai, žmonės pradeda taupyti jų ateičiai. Jauti, kad tavo veikla svarbi ir prasminga.“
Pašnekovė sako, jog kai kurie susitikimai įsirėžia į atmintį: „Kiekviena istorija palieka žymę, emociją, o mūsų mažame mieste, kuriame daugelis vieni kitus pažįsta, klientų nelaimes išgyvename galbūt netgi giliau nei kolegos, gyvenantys didmiesčiuose.“
Pasak J. Antanavičienės, iš arti pamačius, kad gyvenime įvyksta skausmingų dalykų (kartais vaikai netenka tėvų ar tėvai – vaikų), ateina suvokimas, jog viltis, kad man kaip nenutiks, neapsaugo.
„Turėdamas gyvybės draudimą, negali pakeisti situacijos, palengvinti žmogaus skausmo, tačiau jam tuo metu bent jau nereikia galvoti apie finansus. Ne tik psichologinės paramos žmonėms reikia nelaimėje, bet ir finansinės“, – apie realybę kalba pašnekovė.
J. Antanavičienė sako pastebinti, jog mūsų visuomenėje atsiranda vis daugiau sąmoningumo: „Žmonės pradeda suprasti, kad nepakanka apdrausti turtą ar automobilį – reikia pasirūpinti ir savo paties gyvybės ar kritinių ligų draudimu. Ypač jeigu jie yra tie žmonės, kurie šeimoje uždirba daugiausiai. Panašiai kaip lėktuve: jei nori padėti kitam, pirmiausia deguonies kaukę būtina užsidėti pačiam. Mylėdami savo šeimą, savo artimuosius, turime rūpintis ir savimi.“
Veikla, kuri neatima laiko iš šeimos
J. Antanavičienė džiaugiasi, kad net užimdama vadovaujančias pareigas, nesprendžia dilemos – šeima ar karjera: „Mūsų sūnus jau suaugęs, tačiau dukra dar paauglė, lanko mokyklą. Būna, kad reikia ją kur nors nuvežti, tai visuomet galiu pasirūpinti. Atpalaiduoja, kad galiu skirti dėmesio ir savo pagyvenusiems tėvams.“
Moteris pasakoja, kad šiuo metu sūnus gyvena Anglijoje, vyras dažnai darbo reikalais vyksta į Olandiją, o juodvi su dukra dažniausiai būna čia, Lietuvoje: „Todėl labai džiaugiamės visi susitikę. Kartą ar du per metus stengiamės visi kur nors nukeliauti. Pastarąjį kartą viešėjome Islandijoje – įspūdinga šalis. Paprastai renkamės tolimesnes pažintines keliones, o ne poilsį paplūdimyje.“
Pašnekovė neslepia, kad iš pradžių tokie pokyčiai atrodė neįprasti, tačiau laikui bėgant pavyko priprasti, išmokti planuoti laiką ir keliones su visa šeima, o šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę su artimaisiais matytis kasdien.
„Šeima yra mano stiprybė ir atrama. O dukra – dar ir ilgų bėgimų pagalbininkė bei asistentė. Drauge nubėgame jau 5 kilometrų distancijas“, – džiaugiasi J. Antanavičienė.
Ji gali didžiuotis ypatingu, ištvermės ir valios reikalaujančiu pomėgiu – moteris bėga maratonus.
Nuo 300 metrų iki maratono
J. Antanavičienė bėgioja jau 6 metus ir užsimena, jog kažkada dėl sveikatos problemų teko keisti profesiją. Tačiau tas gyvenimo posūkis buvo ir naujo pomėgio pradžia: „Norėjau gerinti savo fizinę būklę, ėmiau sportuoti. Taip mano gyvenime atsirado bėgimas.“
Pašnekovė šypsosi – ji tikrai ne iškart ėmė bėgti maratonus. Pirmoji jos distancija tebuvo vienas 300 metrų ratas stadione.
„Labai pamažu didinau bėgamus atstumus. Pamenu, kai pirmą kartą nubėgau 2 kilometrus, o po kiek laiko – ir 5. Būtent tada, įveikusi 5 kilometrų atstumą, supratau, jog galiu nubėgti ir daugiau. Taigi bėgu ir nesustoju – ir taip jau šešerius metus“, – šypsosi J. Antanavičienė.
Tiesa, maratoną moteris pradėjo bėgti tik prieš porą metų.
„Kadangi bėgioju ilgus nuotolius, treniruojuosi kasdien – ryte ir vakare. Kaip tik šiuo metu ruošiuosi maratonui, todėl mano diena kasdien prasideda 5 val. ryto. Tačiau tikrai nėra taip, jog bėgioju be perstojo. Yra tam tikra metodika ir treniruočių planas, kurio laikausi. O ir kasdien nubėgami atstumai būna labai skirtingi“, – sako pašnekovė ir džiaugiasi, kad bėgiojimo entuziastų yra ir tarp „Allianz Lietuva“ kolegų.
Svarbiausia – noras mokytis ir disciplina
Kalbėdama apie greitą ir sėkmingą karjerą su „Allianz Lietuva“, J. Antanavičienė ją lygina su pasirengimu bėgti maratoną: „Kadangi sportuoju, žinau paprastą dalyką – rezultatas ateina ne iškart. Kaip atsistojus nuo sofos nepradedi iškart bėgti maratono – tam reikia ilgai ir kantriai ruoštis, ir ne visos treniruotės būna sėkmingos, taip ir bet kokioje profesinėje veikloje – rezultatą atneša tik iš kasdieninė rutina ir kryptingas tikslo siekimas.“
Pašnekovė sako neretai girdinti akcentuojant motyvacijos svarbą. „Bet kas yra ta motyvacija? Tai labai sąlyginis ir paprastas dalykas. Tiesiog reikia imti ir pradėti daryti. Ir tam pirmiausia reikia noro, noro keistis“, – įsitikinusi ji.
J. Antanavičienės teigimu, kai nori išmokti kažko naujo, viskas tampa įmanoma. Veiksmas yra tik procesas, tarpas tarp noro ir rezultato.
„Žinoma, visi mes esame skirtingi. Ir mano, kaip grupės vadovės, tikslas – sukurti atmosferą, skatinančią tobulėti, siekti tikslų, įkvėpti kitus“, – apie dabartinę savo veiklą sako ji.
Grupės vadovė pabrėžia, kad naujokams „Allianz Lietuva“ šeimoje nereikia turėti ypatingų, specialių žinių, žymiai svarbiau yra noras mokytis ir disciplina – tuomet galima išmokti ir pasiekti tikrai daug.