Mergina sostinėje gyvena jau šeštus metus, tačiau per tą laiką jai net nekilo mintis, kad galbūt reiktų įsigyti nuosavą automobilį. „Nebuvo tam ir poreikio – trejus studijų metus gyvenau priešais savo fakultetą, o tuometinė mano darbovietė buvo Senamiestyje, kuriame jau tada gyventojai sunkiai rasdavo kur pasistatyti automobilį“, – prisimena pašnekovė.
Kadangi darbovietės kiemas buvo sausakimšas automobilių, vėliau atvykę kolegos turėdavo ieškotis vietų gatvėje ir mokėti vietinės rinkliavos mokestį. G. Vasiliauskaitė sako, kad jos nežavėjo tokia perspektyva: mokėti už automobilio stovėjimą 5 dienas per savaitę, 12 mėnesių per metus.
Šviečiant saulei – dviratis, pliaupiant lietui – autobusas
Mergina pasakoja ne visada gyvenusi centre: „Per tuos metus buvau apsistojusi Baltupiuose, Šnipiškėse, o dabar įsikūriau Žirmūnų mikrorajone. Nuo namų iki darbo yra apie 12–14 kilometrų, priklausomai, kurį maršrutą pasirenku.“
Greta sako mieste keliaujant dviem būdais: kai oras geras – dviračiu, o kai stinga jėgų ar lyja lietus – renkasi viešąjį transportą. Pasak jos, susisiekimas abiem atvejais tikrai patogus ir nekeliantis papildomų iššūkių, priešingai, teikia daugiau privalumų.
„Neretai aplenkiu automobilių spūstis, taip pat netrūksta fizinio aktyvumo ir laiko užsiimti reikalais, kurių neįmanoma atlikti vairuojant automobilį. Važiuodama autobusu galiu skaityti knygą, naujienų portalus, atsakyti į laiškus, žinutes, skambučius ar tiesiog pasvajoti, žiūrėdama pro langą, o ankstyvais rytais dar ir kokį pusvalandį saldžiai pasnūduriuoti“, – vardija G. Vasiliauskaitė.
Mergina sako, kad jos apsisprendimą keliauti mieste be automobilio nulėmė ne tik praktinės priežastys, bet ir požiūris, kad automobilis reiškia komfortą, o ne būtinybę.
„Labai noriu savo pavyzdžiu užkrėsti kitus ir taip prisidėti prie darnaus judumo skatinimo ir gebėjimo ne tik planuoti, bet ir išnaudoti turimą laiką. Manau, teiginys, jog gyventi be automobilio neįmanoma, nėra faktas, gal netgi labiau savotiškos priklausomybės pateisinimas arba vis dar, kad ir kaip liūdnai tai skambėtų, įvaizdžio, prestižo ar statuso klausimas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dviratis – it meditacijos rūšis
G. Vasiliauskaitė itin džiaugiasi galėdama važinėti Vilniuje dviračiu: „Labai dažnai būtent važiuodama dviračiu greičiausiai pasiekiu savo kelionės tikslą. Ką besakyti apie fizinio aktyvumo naudą, kurio dėka stiprėja kūnas, geriau miegu, tampu ištvermingesnė... ir gaminasi beprotiškai daug laimės hormonų, kurie užtikrina gerą nuotaiką ryte, per pietus ir vakare.
Dažnai sakau, kad dviračio pedalų minimas yra atskira meditacijos rūšis – niekur kitur taip nepailsiu, kaip keliaudama dviračiu. Ir netgi nesvarbu kur – į darbą ar laisvu laiku važiuodama pamėgtu Nemenčinės plento dviračių taku. Mano protui ir kūnui tai visiška meditacija, atgaiva“, – sako mergina.
Greta įvardija dar vieną tokio keliavimo būdo privalumą – finansus. Jai nereikia mokėti už automobilio draudimą, techninę apžiūrą, remontą, išlaidauti degalams ar vietinės rinkliavos mokesčiams, kas neišvengiama gyvenant sostinėje.
Kelionės į kitus miestus galėtų būti patogesnės
G. Vasiliauskaitė sako, kad kiek sudėtingiau keliauti būna tada, kai kelionės tikslas yra ne mieste, o už jo ribų.
„Bene charakteringiausias pavyzdys – kelionė į pajūrį. Ten nuvykti be nuosavo automobilio gana nepatogu, nes traukiniai, deja, iki ten nevažiuoja. Tačiau kai noro yra daugiau nei minčių apie tai, kokia sudėtinga gali būti kelionė, tuomet ir pajūrį pasiekti pasidaro ne taip jau sunku“, – optimistiškai kalba pašnekovė.
Ji sako, kad net mieste, kai ypatingais atvejais tenka kur nors vykti labai skubiai ar naktį, visada galima pasinaudoti pavėžėjo ar automobilių dalijimosi paslaugomis, juolab, kad tokios situacijos nėra dažnos.
„Galiu drąsiai teigti, jog mano gyvenimo kokybė be automobilio visiškai niekuo nesiskiria nuo tų, kurie jį turi ir juo važinėja kasdien. Juk Vilniuje sukurtos puikios sąlygos keliauti viešuoju transportu ar dviračiu. Gyvenu čia ne mėnesį, todėl kai sakau, kad įmanoma, tikrai nieko neišsigalvoju“, – savo patirtimi dalijasi komunikacijos specialistė.
Judėjimo malonumas ir naujai atrastas Vilnius
G. Vasiliauskaitė atvirauja, kad jos gyvenime būna dienų, kai juda gal net per daug. „Tačiau kokybiškas poilsis ir kelios dienos kiek tinginiaujant viską pataiso“, – sako ji.
Pašnekovė įsitikinusi, kad kasdien atranda ir pamato kur kas daugiau nei keliaujantys automobiliu: „Jau tai, kad turiu galimybę pakvėpuoti grynesniu oru ir pasidžiaugti tiesioginiais saulės spinduliais, kelionę dviračiu paverčia dvigubai malonesne.
Važiuodama dviračiu ar eidama pėsčiomis, Vilnių matau visai kitomis akimis – jis toks žalias, spalvingas ir beprotiškai gražus ne tik istoriją menančia architektūra, bet ir čia gyvenančiais žmonėmis, takais, miškais, gatvėmis, parkais, skersgatviais, instaliacijomis ir piešiniais ant pastatų.“
Pasak jos, net ir daug metų gyvenant sostinėje, galima atrasti naujų, įdomių vietų.
„Visai neseniai kolega Jonas Simutis pasiūlė kartu pavažiuoti mano dar neatrastu Neries Senvagės slėnio dviračių taku. Buvau sužavėta, koks neišpasakytai gražus ir patogus maršrutas! Labai rekomenduoju išbandyti judantiems iš centro link Linkmenų, Šeškinės ir Žirmūnų. Taip pat raginu išbandyti „Neakivaizdinis Vilnius“ siūlomus pažintinius dviračių maršrutus“, – įspūdžiais ir patarimais dalijasi pašnekovė.
Galiu ar negaliu – požiūrio klausimas
Viena yra keliauti dviračiu ar viešuoju transportu labai jauniems ar gyvenantiems centre, tačiau turintys mažų vaikų ar besirūpinantys senais tėvais, įsikūrę priemiesčiuose savo kasdienybės be automobilio neįsivaizduoja.
G. Vasiliauskaitė sako tokios patirties dar neturinti, tačiau yra įsitikinusi, jog pasirinkimas „daryti ar „nedaryti“, „galiu“ ar „negaliu“ beveik visada yra požiūrio klausimas.
„Ne veltui sakoma, kad nėra padėties be išeities, o Vilniuje gyvenantiems be automobilio išeičių yra netgi ne viena, tereikia jas žinoti ir nebijoti jomis pasinaudoti, – įsitikinusi pašnekovė. – Tai gali būti viešasis transportas, dviratis, mikromobilumo ir automobilių dalijimosi paslaugos. Pabandykite kooperuotis su draugais, kaimynais, šeimos nariais ar kolegomis. Beje, nepamirškime ir vaikščioti pėsčiomis“.