Vilniaus miesto savivaldybės įmonės JUDU Eismo organizavimo inžinierius – grupės vadovas Jonas Simutis pasakoja apiedidžiausius iššūkius, jau nuveiktus darbus bei ateities viziją.
„JUDU yra už visą sostinės transporto valdymą atsakinga įmonė. Konkrečiai mūsų komanda atsakinga už darnaus judumo įgyvendinimą: dviračių takų tinklo priežiūra, dviračių stovų plėtros organizavimas, kryptinių lentelių plėtra mieste, reikiamų saugumo priemonių dviračių, pėsčiųjų takuose įrengimas“, – vardija pašnekovas.
J. Simutis sako, jog didelę veiklos dalį sudaro ir projektų tikrinimas, kad jie atitiktų ne tik teisės aktus, bet ir aukštus standartus, keliamus miesto infrastruktūrai. Būtent dėl to kai kurie darbai vyksta kiek lėčiau nei norėtųsi.
Reikli dviratininkų bendruomenė formuoja miesto veidą
J. Simutis sako, kad darbo iššūkiai bei mėgavimasis darbu yra nulemti pačios veiklos dinamikos: „Miestas labai gyvas, nuolatos kintantis organizmas, kur iššūkių ir neapibrėžtų situacijų yra be galo daug, taigi dirbti nėra paprasta. Be to, veikla įvairiapusė: tenka bendrauti ir su gyventojais, ir su rangovais, kitų Savivaldybės įmonių darbuotojais.“
Pašnekovas pastebi, kad šiuo metu sostinėje dviratininkų bendruomenė sparčiai auga ir stiprėja: „Jie yra labai reikli visuomenės dalis. Daug kas jau yra matę ir išbandę pačius geriausius Europoje pavyzdžius, kaip miestų infrastruktūra pritaikoma dviratininkams, todėl ir Lietuvoje tikisi tokių pačių – aukščiausių – standartų.“
Pasak pašnekovo, dideli visuomenės lūkesčiai ir spaudimas yra motyvuojantis veiksnys. O ypač džiugu, kai darbo rezultatai išryškėja ir jais galima pasimėgauti:
„Važiuoju dviračiu ir matau, kaip gausėja dviratininkų, kaip auga jų kultūra. Atsiranda tėvų, vežančių vaikus dviračiais ar kartu su jais keliaujančių, be to, įmonės pradeda pirkti krovininius dviračius. Pastebiu, jog prie kai kurių sankryžų rytais netgi susidaro nedidelės dviračių spūstys. Matau, kaip miestas keičiasi, tampa vis labiau vakarietiškas.“
JUDU Eismo organizavimo inžinierius džiaugiasi, jog absoliuti dauguma jo bendradarbių yra idėjiniai žmonės, tikintys, kad miestas gali būti tvaresnis, darnesnis. Tai be galo svarbi motyvacija, jei kryptingai sieki tikslų.
Dviračiams laikyti – specialios saugyklos
J. Simutis sako, kad šiuo metu galima pastebėti klaidingą susipriešinimą, neva, infrastruktūra kuriama tik dviratininkams, siekiama žmones „persodinti“ nuo automobilio prie dviračio vairo.
„Iš tiesų norime visiems eismo dalyviams sudaryti vienodas galimybes. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo kurta itin vienpusė infrastruktūra – tik automobiliams. Viešasis transportas buvo apleistas, dviračių infrastruktūra visiškai nevystyta.
Dabar tik bandoma skirti dėmesio tiems dalykams, kuriais iš viso nebuvo rūpinamasi. Galbūt todėl visuomenei ir atrodo, jog pėstiesiems ar dviratininkams to dėmesio skiriama daugiau nei automobilių vairuotojams, – sako pašnekovas ir tikina: – Kai bus sukurtos galimybės visiems vienodai patogiai keliauti, žmogus pats pasirinks, kaip jam tinka ir patinka keliauti.
Visų žmonių tikrai nepersodinsime ant dviračio – tokio tikslo ir nekeliame. Suprantama, kad gyvenantys toliau, turintys mažų vaikų vilniečiai važinės automobiliais. Tačiau yra neišnaudotas potencialas – kelių kilometrų nuo centro atstumu gyvenantys jauni, vieniši profesionalai, dirbantys centre, kurių pagrindinis kasdienės kelionės tikslas: namai – darbas – parduotuvė – namai. Šie žmonės gali tikrai padėti atlaisvinti gatves nuo automobilių ir taip padėti išlaikyti balansą transporto sistemoje, kas būtų naudinga visiems“, – sako JUDU Eismo organizavimo inžinierius.
Tiesa, kad kelionės dviračiu būtų patogios, reikia dar nemažai nuveikti. „Pradedamas įgyvendinti naujų dviračių saugyklų statymo projektas. Skirtinguose Vilniaus mikrorajonuose bus pastatyta 18 saugyklų, ir žmonėms nereikės dviračių tampyti į balkoną ar rūsį, galės saugiai ir patogiai palikti šalia daugiabučių kiemų“, – pasakoja J. Simutis.
Pasak jo, patogaus eismo plėtrai taip pat labai svarbu ir dviračių takų kokybė, ir pats maršrutas: „Jei dviračių takas nutiestas ne prie pat intensyvios gatvės, bet yra nuo jos atskirtas želdiniais, vinguriuoja tarp medžių ar krūmų alėjų, yra apšviestas, platus, tai kelionė tampa ir saugi, ir patogi, ir maloni.“
Senamiestis – pėstiesiems, Naujamiestis – dviračiams?
Kartais žmonės piktinasi, kodėl Senamiestyje nėra dviračių takų. Ką tokiems atsakyti?
„Reikia suprasti, kad tai yra paveldo zona, gatvių parametrų negalima keisti. Ta informacija svarbi planuojant, kur galėtų atsirasti dviračių takai. Todėl judėjimas Senamiestyje visada bus organizuojamas taip, kad pagrindinis dėmesys būtų skirtas pėstiesiems, nors taip pat nebus pamiršti važiuojantys dviračiais ar automobiliais“, – apie vietovės nulemtas galimybes pasakoja J. Simutis.
Jis sako, kad vietos trūkumas – ne tik Senamiesčio problema.
„Kalbant apie sovietmečiu statytus rajonus, kai kurias gatves galima pertvarkyti taip, kad užtektų vietos ir dviračių, ir pėsčiųjų takams. Tačiau iškyla kitos problemos – trūksta parkavimo vietų. Todėl reikia nuolatos galvoti apie kompromisus, kur kokia infrastruktūra gali įtilpti“, – apie kasdien kylančius iššūkius pasakoja pašnekovas.
Pasak J. Simučio, miestas plečiasi greičiau, nei spėjama sukurti infrastruktūra. Anot pašnekovo, taip yra ne tik Vilniuje, bet ir daugelyje kitų pasaulio miestų.
Jis primena, kad Vilnius strategiškai dviračių takų tinklą ėmė vystyti tik nuo 2016-ųjų metų, kai buvo nutarta, jog miestiečiams turi būti sukurta alternatyva – keliavimas dviračiu kaip lygiaverte transporto priemone.
„Nuo tada kasmet buvo nutiesiama apie 20 kilometrų dviračių takų. Taigi tas procesas dar šviežias, todėl natūralu, kad vis dar trūksta infrastruktūros. Kita vertus, dviračių takai jungiami į vientisą tinklą, orientuojantis į centrą, taigi į pagrindinius rajonus jais jau galima nuvykti, – sako J. Simutis. – Skirtingų tyrimų duomenimis, 5–6 kilometrai yra tas atstumas, kurį žmogui priimtina įveikti dviračiu. Atsižvelgiant į tai, ir buvo nutiesti pirmieji takai. Dabar nuo centro jau einama tolyn, miesto periferijos link“.
Dviračių ir paspirtukų vairavimo kultūrą reikia auginti
J. Simutis pastebi, kad užkietėję dviratininkai važiuoja pažangiai, laikosi KET, tačiau tie, kurie dviračiais keliauja rečiau, naudojasi nuomos platformomis, kaip ir didelė dalis paspirtukų vairuotojų, į miesto gatves įneša nemažai chaoso. JUDU Eismo organizavimo inžinierius įsitikinęs, kad tik laiko klausimas, kada ir šie vairuotojai ims važinėti kultūringai.
Pašnekovas primena, jog pagal KET paspirtukas yra prilygintas dviračiui ir jų vairuotojams galioja tos pat taisyklės, kaip ir dviratininkams: „Jei yra dviračių takas, dviratis ar paspirtukas privalo važiuoti tik juo – ne šaligatviu ar gatve. Jei važiuoja šaligatviais, lenkdami pėsčiuosius, jie privalo važiuoti greičiu, artimu pėsčiojo greičiui, lėkti negalima. Taip eismas turėtų vykti ir aikštėse, parkuose, visur, kur dideli pėsčiųjų srautai.
Paspirtukai – gana nauja transporto priemonė. Kai kurie žmonės jų net nelaiko visaverte transporto priemone ir jaučiasi galintys jais naudotis bet kaip. Kaip kažkada reikėjo žmones šviesti, jog draudžiama vairuoti automobilį išgėrus, būtina prisisegti saugos diržus, kol tai tapo norma, taip bus ir su dviračiais bei paspirtukais. Reikia laiko ir investicijų ugdant vairavimo kultūrą“, – įsitikinęs J.Simutis.
Beje, matydama šią problemą, Vilniaus miesto savivaldybė jau ėmėsi veiksmų: „Paspirtukų nuomos platformos bendradarbiauja su savivaldybe, jos yra įdiegusios automatinį greičio ribojimą važiuojant Senamiestyje ar kai kuriose kitose vietose. Taip pat Vilniaus, Pilies, Savičiaus gatvėse, kur didžiausias pėsčiųjų srautas, nuo šių metu visiškai uždraustas paspirtukų ir dviračių eismas, siekiant valdyti transporto srautus ir išvengti susidūrimų tarp pėsčiųjų ir kitų eismo dalyvių.“
J. Simutis mano, kad reglamentavimas yra naudingas tiek, kiek jis įtvirtinamas gatvėse. Todėl, anot jo, būtų šaunu, jei diegiant vairavimo kultūrą būtų daugiau įsitraukimo ir iš policijos, ir iš kitų institucijų, turinčių teisę vykdyti prevencinę veiklą:
„Kaip policija vykdo reidus, tikrindama automobilių vairuotojus, taip turėtų būti rengiami reidai tikrinti, edukuoti ir kitus eismo dalyvius. Tai padėtų žmonėms suprasti, kad jie turi vairuoti atsakingai ir dviratį ar paspirtuką, jog būtina paisyti KET – antraip gali sulaukti sankcijų.“
Ar Vilnius taps naujuoju Amsterdamu ar Kopenhaga?
J. Simutis sako, jog siekiant užtikrinti darnų judumą sostinėje, natūralu, jog stengiamasi perimti gerąsias Europos miestų patirtis:
„Dairomės į Amsterdamą, Kopenhagą, Vokietijos, Skandinavijos, Lenkijos miestus ir vertiname jų gerąją patirtį. Dažnai girdime pabrėžiant Lietuvos klimatą – neva dėl jo Vilnius negali tapti dviračių miestu, tokiu kaip Amsterdamas ar Kopenhaga. Tačiau mūsų žiema nėra tokia ilga ir atšiauri.
Taip, tuose miestuose nėra tokių žemų temperatūrų, tačiau ten labai dažnai lyja. O štai Suomijoje, kur klimatas dar atšiauresnis, dviračių kultūra išplėtota, ten taikoma daugybė priemonių – nuo dviračių takų valymo iki specialaus apšvietimo, kas leidžia net žiemą sėkmingai važinėti dviračiais.“
J. Simutis sako, kad nors Vilniuje dviračių sezonas kuriam laikui ir „užsidaro“, tačiau prisiekę dviratininkai savo keliavimo būdo nekeičia visus metus. Ir sostinės savivaldybė stengiasi užtikrinti, kad jų kelionės būtų saugios – Vilniuje ir žiemą dviračių takai valomi bei barstomi.
Pašnekovas džiaugiasi, kad Vilniaus patirtimi domisi ir kaimynai: „Estai, atvykę į Vilnių ir įsigilinę į mūsų per kelerius metus pasiektą pažangą, labai pavydi ir nori mūsų patirtį perkelti į savo miestus.“
Įdomioji statistika: kaip keliauja vilniečiai?
J. Simutis sako, kad šiandien dar nėra tikslios statistikos, koks vilniečių procentas keliauja dviračiais, paspirtukais, viešuoju transportu, nuosavais automobiliais bei pėsčiomis, tačiau jau rudenį tikimasi turėti tikslesnius skaičius, mat pagrindinėse miesto sankryžose montuojami davikliai, kurie galės skaičiuoti dviračius, automobilius bei pateikti gerokai tikslesnį vaizdą apie keliaujančių srautus.
„Remiantis ankstesnių metų statistika, beveik pusė kelionių (49 proc.) mieste atliekama automobiliu, po 24 proc. tenka viešajam transportui ir judėjimui pėsčiomis, o 1,5 proc. – dviračiu. Pagal darnaus judumo mieste planą siekiame pakeisti kelionių pasiskirstymą po lygiai, tarkim, kad po 30 proc. kelionių sudarytų keliavimas automobiliu, viešuoju transportu ir pėsčiomis, o dviračių kelionių skaičius išaugtų iki 7,5 proc.”, – sako vilnietis.
J. Simutis įsitikinęs, kad netgi neįmanoma lyginti keliavimo dviračiu ir automobiliu: „Žmonės ne visada supranta, kad dviratis – ne tik kaštų mažinimas ar įvaizdžio dalis. Važiavimas dviračiu prisideda prie fizinės ir psichologinės sveikatos stiprinimo. Kelionės dviračiu švarina gamtą. Be to, olandų situacija yra puikus pavyzdys, kai investavusi milijonus į dviračių infrastruktūrą, šalis atgauna milijardinę grąžą per savo sveikatos apsaugos sistemą.“