Sostinę teko prisijaukinti
S. Stankevičienė pasakoja, jog kai iš vieno nedidelio Lietuvos miestelio atvyko į Vilnių studijuoti, visur važiuodavo nuosavu automobiliu.
„Nuo mažų dienų buvau įpratusi, kad judėti paprasčiausia yra pėsčiomis arba automobiliu. Todėl labai nedrąsiai įsėdau į viešąjį transportą, jis man atrodė gana sudėtingas“, – prisimena ji. Tačiau bėgant laikui Solveiga įsitikino viešojo transporto nauda: labai dažnai juo pavyksta daug greičiau nuvykti iš taško A į tašką B, ypač piko metu.
Dar studijuodama Vilniaus universitete geografiją, mergina susidomėjo miesto planavimu bei plėtra.
„Baigusi trečią kursą pasiprašiau savanoriškos praktikos Vilniaus miesto savivaldybės Infrastruktūros skyriuje. Ten ir darbavausi visą vasarą. Viena iš veiklų buvo projektinių pasiūlymų ir inžinierinių statinių darbo grupės posėdžių protokolavimas, taip pat talkinau kolegėms iš infrastruktūros skyriaus protokoluojant darbo grupės nutarimus. Mačiau ir girdėjau, kaip ir JUDU kolegos teikia konkrečias pastabas tam tikriems projektams. Mane itin sužavėjo jų žinojimas, ko jie nori iš miesto ir kas yra tam miestui geriausia“, – apie karjeros pradžią pasakoja S. Stankevičienė.
Po praktikos veikli mergina nusprendė pretenduoti į JUDU atsiradusią poziciją. „Man pavyko – įsidarbinau kaip strategijos skyriaus planavimo specialistė. Taigi taip prasidėjo mano kelias su darnaus judumo projektais“, – pasakoja ji.
Ateities projektams ruošiamasi jau dabar
S. Stankevičienė tvirtina, jog darbas nuo studijų laikų praktikos labai skiriasi: „Dabar mano diena visai kitokia. Šiuo metu daugiausia dirbu su susisiekimo dalies teritorijų planavimu ir visuomenės įtraukimu į miesto projektus, taip pat rengiame gyvenamųjų namų kvartalų gatvių koncepcijas. Čia mums reikės didelio gyventojų įsitraukimo.“
JUDU darbuotoja sako, kad rengiant projektus, vilniečiai kviečiami išsakyti nuomonę, kokie jų poreikiai, kokių būtent gatvių jiems reikia. Specialistė žada, kad naujovių sostinėje netolimoje ateityje bus daug:
„Šiuo metu kaip tik dirbame su vienu tarptautiniu pilotiniu projektu: kitą vasarą ruošiamės „paleisti“ savivaldį autobusą, t. y. važiuojantį be vairuotojo. Jis bus skirtas periferinei miesto teritorijai – privežti keleivius prie pirmosios viešojo transporto stotelės. Tikrinsime miesto ir visuomenės pasiruošimą tokius autobusus integruoti į bendrą viešojo transporto sistemą.“
Pašnekovės teigimu, ir toliau intensyviai dirbama plečiant dviračių takus: „Sureguliavę pagrindinius miesto takus, šiuo metu analizuojame, kurios tarprajoninių dviračių takų kryptys yra prioritetinės.“
S. Stankevičienė pasakoja, kad iš visuomenės sulaukia įvairių reakcijų – dar labai daug tenka žmonėms aiškinti apie darnų judumą: „Tai visos šalies problema – informacijos apie darnų judumą ir jo svarbą mieste stoka. Dažnai į įvairių projektų viešinimą su savo pastabomis ir pageidavimais ateina žmonės, kurie vertina judėjimą mieste iš automobilio vairuotojo perspektyvos.“
Pasak pašnekovės, apie kitokius keliavimo būdus galvoja vis dar labai maža dalis gyventojų.
„Tiesa, galima pasidžiaugti, kad jų su kiekvienu projektu vis daugėja, bet taip mąstančių vis dar mažuma“, – apie darbo iššūkius pasakoja specialistė.
Vilniaus specifika diktuoja pasirinkimus
S. Stankevičienė pastebi, jog Vilnius nuo kitų Europos miestų skiriasi ne tik tuo, kad yra be galo žalias, bet kartu ir labai pasklidęs, užima didžiulį plotą.
„Tokio miesto planavimas turi ir privalumų, ir iššūkių. Manau, kad didžiausias pliusas, kad norėdamas pakeisti aplinką, žmogus nebūtinai turi važiuoti šimtus kilometrų į kitą miestą ar į kitą rajoną. Galima tiesiog nukeliauti į kitą mikrorajoną – ir atsidurti gamtoje, parke, prie upės ar ežero. Be to, visai šalia yra Senamiestis, kuris tikrai unikalus ir užburiantis“, – vardija pašnekovė.
Moteris džiaugiasi, kad tokios miesto ypatybės suteikia vilniečiams ypač daug pasirinkimo laisvės, kur gyventi ar praleisti laisvalaikį. Tačiau, kita vertus, tokia miesto specifika kelia ir iššūkių, kuomet reikia planuoti susisiekimo sistemą.
„Būtent todėl daugelis vilniečių renkasi keliauti mieste automobiliu – jiems neva greičiau, patogiau. Tačiau toks jų pasirinkimas būtent ir lemia didžiules automobilių spūstis, dėl to sudėtingiau planuoti visą miestą: tiek viešojo transporto trasas, tiek ir dviračių takus. O Vilniuje labai daug periferinių teritorijų, kurių gyventojai taip pat nori keliauti darniai“, – apie iššūkius kalba S. Stankevičienė.
Specialistė atkreipia dėmesį, jog planuojant susisiekimą sostinėje, atsižvelgiama ir į demografinę situaciją: „Keliauti viešuoju transportu pigiau gali senjorai, studentai, moksleiviai – bilietui taikoma nuolaida. Atsižvelgiant į miestiečių amžių, planuojami ir kai kurių autobusų maršrutai: nuo kai kurių gyvenamųjų miestų teritorijų iki tam tikrų maldos namų ar kultūros centrų savaitgaliais kursuoja autobusai.“
S. Stankevičienė užsimena, kad 2027 metais, pagal viešojo transporto optimizacijos planą, Vilniaus gatvėse tikimasi pamatyti specialiu ženklu pažymėtus autobusus. Jais moksleiviai bus vežami į ugdymo įstaigas, bus patogiau iš Senamiesčio pasiekti mikrorajonus, ir atvirkščiai.
Darbas, nulėmęs studijų kryptį ir gyvenimo būdą
Darbas JUDU paskatino S. Stankevičienę tęsti mokslus. „Vilniaus universitete studijavau geografiją, taigi turėjau žinių apie miestų planavimą. Tačiau pradėjusi dirbti savivaldybės įmonėje supratau, kad dar būtina daug ko išmokti apie miestus ir miestų inžineriją“, – sako pašnekovė. VILNIUS TECH universitete ji pasirinko išmaniųjų miestų inžinerijos magistro specialybę, nes ir tolesnę savo profesinę ateitį sieja su dabartine veikla, t. y. su miesto plėtros projektais.
S. Stankevičienė pasakoja, kad darbas JUDU ne tik paskatino pasirinkti šią studijų kryptį, bet ir pakeitė nemažai jos pačios įpročių:
„Dažniausiai į darbą atvykstu viešuoju transportu, o grįžtu pėsčiomis, nes gyvenu dėkingoje vietoje. Į paskaitas ar bet kur kitur keliauju viešuoju transportu. Aktyvaus judėjimo naudą jaučiu ir pati. Kai atvyksti į darbą pėsčiomis ar dviračiu, ir pats geriau jautiesi, ir esi laimingas, kad teiki naudą miestui.“
Pašnekovė džiaugiasi, kad per tuos metus, kai gyvena sostinėje, gerokai padaugėjo dviračių ir pėsčiųjų takų, sodinami želdynai, kad nereiktų eiti per karščio oazes. Taip pat išaugo ir kiekis žmonių, kurie renkasi darnesnius keliavimo būdus.
„Visa JUDU komanda daug dirba besistengdama, kad žmonės turėtų galimybę laisvai pasirinkti, kuris keliavimo būdas jiems yra patogiausias. Šis darbas tikrai įdomus ir labai gera kurti sau, Vilniui ir jo žmonėms“, – šypsosi pašnekovė.