Gamtos keliai ir greitkeliai
Bendrija aktyviai remia tvaraus transporto projektus, kurie, suprantama, turi būti tvarūs aplinkos, finansiniu ir socialiniu požiūriu. Dėl šių priežasčių daugelis šalių iš naujo atranda ar dar labiau vysto vidaus laivybą, kuri turi didžiulį ekonominį ir ekologinį potencialą.
Pavyzdžiui, Lietuvos ekonomikai augant ir didėjant krovinių srautams šalyje, mes galėtume platinti autostradą Vilnius–Klaipėda dyzeliu varomiems sunkvežimiams, kurie išmeta klimatą keičiantį CO2. Arba galime krovinius plukdyti Lietuvos upėmis, natūraliais gamtos keliais, kas sėkmingai vyksta daugelyje Europos šalių jau šimtmečius.
Vakarų ir Centrinėje Europoje pramoginės kelionės vandens keliais yra labai populiari turizmo dalis. Šimtai tūkstančių žmonių kasmet sėdasi į laivus, laivelius bei baržas ir keliauja kelias dienas, savaites ar mėnesius, džiaugdamiesi grynu oru, vaizdais ir gana aktyviu poilsiu.
Lietuvoje Nemunas teka beveik tūkstantį kilometrų. Ši upė kroviniams gabenti buvo naudojama nuo senovės, intensyviai XIX amžiuje ir dar pakankamai aktyviai sovietmečiu, kuomet pagrindiniu šalies vandens keliu buvo plukdoma iki 3 mln. tonų krovinių per metus.
Atkurtos Nepriklausomybės „audrose paskendęs“ vidaus laivynas, pasikeitusios ekonominės aplinkybės, aiškios strategijos stoka ir politinės valios trūkumas – dėl šių priežasčių vidaus laivyba Lietuvoje buvo menka beveik tris praėjusius dešimtmečius.
AB „Vidaus vandens kelių direkcija“ vadovas Vladimiras Vinokurovas teigia, jog visi minėti veiksniai pasikeitė pastaraisiais metais, ir vidaus laivybos proveržis įvyko. Pasak vadovo, dabar vidaus laivyba išgyvena sniego gniūžtės efektą – vis daugiau verslų ir asmenų sužino apie naujas galimybes, imasi dalyvauti laivyboje, „užsisuka“ ekonominiai procesai, o tai skatina direkciją toliau kurti projektus, pritraukti privačių investicijų.
Tačiau norint, kad visas Lietuvos vidaus laivybos potencialas būtų atskleistas ir būtų sukurta didžiulė pridėtinė vertė visuomenei, valstybei ir gamtai, reikia nuveikti dar daug darbų. Anot VVKD vadovo, tai ir infrastruktūriniai projektai, kaip šliužas Kauno HES, labai rimtos investicijos į krovininės laivybos plėtrą bei edukacinis darbas siekiant informuoti visuomenę, jog pramoginė laivyba nėra tik vasaros užsiėmimas – oficialus laivybos sezonas Lietuvoje vyksta beveik 8 mėnesius. „Blogo oro nebūna, reikia tik tinkamos aprangos“, – šypsosi V. Vinokurovas.
Gerai apgalvota alternatyva
Puikų Lietuvos vidaus vandens kelių potencialą patvirtino ir 2021 metais Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas, kuris atskleidė – plėtojant vandens kelių transportą, sumažėtų didžiulis krovininių automobilių išmetamų „šiltnamio dujų“ (CO2) kiekis, kuris sudaro 45 proc. viso išmetamo šalyje CO2 kiekio. Be to, gyventojams mažėtų spūstys ir avarijų rizikos sausumos keliuose. Bendrovės turėtų galimybę vandens keliais gabenti iš esmės bet kokio svorio bei gabaritų krovinius – vidaus laivyba yra neriboto pralaidumo. Remiantis moksliniais skaičiavimais, laivyba vandens keliais iš kelių transporto galėtų perimti 5–10 mln. tonų krovinių per metus.
„Didžiąją dalį žaliavų ir prekių Lietuva importuoja, o eksportuoja pakankamai daug grūdų – apie 5 mln. tonų per metus. Vandens keliai puikiai tinka tokio tipo krovinių gabenimui, o Kaunas yra puikioje vietoje, pačiame Lietuvos viduryje. Didžiausia ekonominė vandens kelių nauda – transportuojant nestandartinių gabaritų, labai sunkius ir birius krovinius. Tai gerokai pigesnė, efektyvesnė ir poveikį aplinkai mažinanti krovinių gabenimo alternatyva automobilių kelių transportui“, – sako VVKD vadovas V. Vinokurovas.
Todėl Vidaus vandenų kelių direkcijos komandai „tvarumas“ nėra tik madingas žodis. Siekdama padėti Lietuviai įgyvendinti „šiltnamio dujų“ emisijų mažinimo tikslus, direkcija ir Europos investicijų banko (EIB) konsultacinė tarnyba sukūrė praktinį logistikos vidaus laivyba verslo modelį, leisiantį pasiekti nulines CO2 emisijas vidaus vandens laivyboje.
Viena pagrindinių plano dalių – elektrinių laivų flotilės projekto įgyvendinimas. Jį pabaigus būtume pirmieji Europoje turintys elektrinį vidaus laivybos laivyną. Ambicingam projekte numatyta pastatyti šešis elektrinius stūmikus ir 12 baržų. Tikimasi, kad projekto įgyvendinimas prasidės jau 2024 m. Elektrinių laivų flotilės ir infrastruktūros sukūrimo nuo Kauno iki Klaipėdos jūrų uosto vertė sieks daugiau nei 75 mln. eurų. Kelionė truktų apie 20 valandų su 20–30 minučių sustojimu pasikeisti baterijas ties Jurbarku.
EIB ekspertai apskaičiavo, kaip toks „žaliosios laivybos“ projektas padėtų Lietuvos ekonomikai ir aplinkai: sumažintų „šiltnamio efektą“ sukeliančių dujų kiekį, oro taršą, spūstis ir avarijas automobilių keliuose, triukšmo taršą bei gerintų biologinę įvairovę.
„Skaičiuojame, kad vienos baržos reisas pirmyn ir atgal gali sutaupyti daugiau nei 100 sunkvežimių reisų. Kai projektas pasieks visą pajėgumą, tai leistų kasmet pakeisti daugiau nei 48 000 sunkvežimių reisų, o transporto CO2 emisija sumažėtų daugiau nei 14 000 tonų per metus“, – sako Brendanas McDonaghas, Europos investicijų banko patarėjas.
Bendras gyvybinis interesas
2021 m. birželio mėn. Europos Komisija pateikė 35 punktų veiksmų planą, skirtą padidinti vidaus vandens kelių transporto vaidmeniui Europoje. Pagrindinis uždavinys yra perkelti daugiau krovinių per Europos upes ir tokiu būdu palengvinti perėjimą prie nulinės emisijos tikslo iki 2050 m.. Tai atitinka Europos Žaliąjį kursą ir tvaraus bei pažangaus mobilumo strategiją, kurioje nustatytas tikslas didinti transportavimą vidaus vandenų keliais ir trumpųjų nuotolių laivyba iki 2030 m. – 25 proc., o iki 2050 m. – 50 proc.
VVKD atitinkamai dėlioja savo planus. „Per dešimtmetį tikimės esmingai pratęsti Nemuno vandens kelią, pastatydami šliuzą ties hidroelektrine Kaune, – sako V. Vinokurovas. – Tai sukurtų daug ilgesnį, 500 km vandens kelią. Taip pat turime didelio potencialo Neries upę. Vilnius ir Kaunas tiesiog privalo būti sujungti vandens keliu. Vieną dieną Lietuvoje galėtume turėti iki 1000 km laivybai tinkamų vandens kelių kroviniams gabenti tvariai“.
Taigi Lietuva gali reikšmingai prisidėti prie Europos Sąjungos iškelto Žaliojo kurso tikslo – iki 2030-iųjų sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bent 55 proc., o iki 2050-ųjų pasiekti nulines emisijas. Šia strategija pagrįstai tikimasi sulėtinti planetos kaitimą ir to sukeliamas pragaištingas klimato pasekmes.