Vilniečiai Robertas Učkuronis ir Miroslava Učkuronienė džiaugiasi, kad jų šeimą lanko Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorė, kuri jau tapo vaikų žaidimų drauge ir net pagalbininke mokantis.
Tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų
M. Učkuronienė pasakoja, kad pernai sulaukė pažįstamos „Carito“ savanorių koordinatorės skambučio, kuri ir papasakojo apie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vykdomą programą „Stipri šeima“, skirtą patenkinti negalios paliestų šeimų poreikius.
„Iš pradžių kiek dvejojome, tačiau pasitarę su vyru nutarėme pabandyti. Juk turime trylika vaikų, o trys iš jų yra su specialiaisiais poreikiais“, – pasakoja M. Učkuronienė.
„Keturiolika! – mamą pertraukia vienas iš mažųjų berniukų: – Dar yra Ema, tik ji mirusi, bet mes visuomet ją prisimename.“
Kalbėdamas apie savo šeimą Robertas pamini, kad dažnai tenka susidurti su išankstine neigiama nuomone bei stereotipais, kurie vis dar labai gajūs, kai kalbama apie gausias šeimas.
Jis sako pastebintis, kad jei žmonės susiduria su kažkuo, kas netelpa į jų sudėliotus rėmus, jie labai dažnai, užuot pasidomėję, vadovaujasi savo išankstine nuostata.
„Bet ta nuomonė ne visada gali būti teisinga. Atsispirti vienokiam ar kitokiam išankstiniam požiūriui arba nepriėmimui reikia daug tvirtybės. Iš vaikų to tvirtumo reikalauti negalima“, – sako R. Učkuronis.
Vyro balse negirdėti pykčio ar nusivylimo: „Visuomenė yra tokia, kokia yra, su savo pliusais ir minusais, visi žmonės yra skirtingi. Tik vaikai iš daugiavaikių šeimų dažniausiai susiduria su bendraamžiais, kurie yra vienturčiai, kartais iš šeimų su dviem vaikais. Ir jiems būna nelengva, nes jie nepriimami tik todėl, kad yra kitokie, t. y. iš gausios šeimos.
Beje, vaikai būna žiaurūs savo nuostatomis nebūtinai todėl, kad jas atsineša iš savo šeimų. Jie tiesiog mato, kaip kas gyvena – aš vienas, mano draugas vienas, kodėl kitų šeimos kitokios. Ir susidaro nuomonę, kad tai galbūt nėra gerai, nes yra kitaip nei jų šeimose.“
Vyro įsitikinimu, savanorės Emilijos Pudinskaitės atėjimas vaikams yra labai geras priėmimo pavyzdys: „Jie mato jauno žmogaus norą būti kartu, bendrauti. Kai vaikui skiria dėmesį žmogus, turintis gabumų, talentų, atjautos, plečiasi jo akiratis, jis ima jaustis laimingesnis. Kažkas dalijasi su juo savo įdomiu pasauliu ir laiku. Tai yra nuostabu. Juk bendravimas su kitais žmonėmis praturtina kiekvieną, o vaiką – ypač.“
„Kada ateis Emilija?“
Miroslava džiaugiasi, kad jų vaikai greitai pamilo savanorę, jos laukia, pasitinka, apsikabina, nuolatos klausinėja: „Kada ateis Emilija?“
Su šeimą lankančia savanore smagiai žaidžia visi vaikai, ne tik tie, kurie turi specialiųjų poreikių. Tačiau bene svarbiausi Emilijos apsilankymai dvylikmetei Kajai, kuri turi klausos sutrikimą.
„Kaja ir Pijus susidraugavo su savanore pirmieji. Pijus yra gabus ir sveikas, jam labai patinka būti su Emilija, nes mes ne visada spėjame tiek pažaisti, kiek jis norėtų“, – pasakoja šeimos mama.
Ji atvirauja, kad nors Kaja šiais metais klasėje beveik neturi draugų, tačiau jaučiasi labai laiminga būdama su Emilija: „Kaja turi klausos problemų, todėl Emilijos pagalba ruošiant pamokas, jos draugiškumas yra neįkainojamas. Dukrai sunkiau bendrauti su vaikais, tačiau į namus ateina išsilavinusi, intelektuali, įdomi mergina, kuri skiria dėmesį tik jai. Kajai tai ypač svarbu.
Savanorė dukrai padeda mokytis anglų kalbos, sudomina kitais dalykais. Emilija yra baigusi dailę, todėl jos žaidimai su vaikais, įvairios užduotėlės yra labai kūrybiškos. Ir man labai smagu, kai būdama kitame kambary, girdžiu kaip jie visi kartu žaidžia.“
M. Učkuronienė džiaugiasi, jog paauglė dukra priima savanorę, vertina, laiko ją autoritetu, nes jis labai svarbus mokantis.
Norėjo savanoriauti šeimoje ir praplėsti pasaulėžiūrą
Šią šeimą lankanti savanorė Emilija Pudinskaitė apie savanorystės pradžią pasakoja taip:
„Apie Lietuvos Raudonąjį Kryžių ir galimybes jame savanoriauti sužinojau prasidėjus karui Ukrainoje. Galvodama apie savanorystę, kartu įvertinau ir savo galimybes. Esu dirbanti, taigi darbo valandomis negalėčiau savanoriauti, kaip ir negalėčiau pagelbėti ukrainiečių pabėgėliams, nes nemoku rusų kalbos.
Tada pagalvojau, kad savo aplinkoje beveik neturiu vaikų. Žmonių su negalia irgi niekada nepažinojau. Pamaniau, jog savanorystė šeimoje galėtų būti ta sritis, kuriai tikčiau, kurios dėka praplėsčiau ir savo pačios pasaulėžiūrą. Gana neseniai ir pati buvau vaikas, todėl nutariau, kad nebus sunku surasti bendrą kalbą ir su vaikais.“
Pasiruošimas savanorystei užtruko apie pusę metų, po to Emilijai buvo priskirta Učkuronių šeima.
„Pirmą kartą atėjau su savanorių koordinatore, kalbėjomės su tėvais, susipažinome, vieni kitiems apie save pasipasakojome. Nors buvau prisigalvojusi veiklų vaikams, nerimavau, ar jiems patiks. Tačiau gana greitai atradome savo rutiną, ką kartu veikiame, ir pasidarė lengviau“, – prisimena E. Pudinskaitė.
Ji sako, kad savanoriaujant labai svarbu grįžtamasis ryšys, abipusė simpatija ir supratimas: „Man čia patinka, bet ne mažiau svarbu, kad ir aš patikčiau. Lankau šeimą nuo praėjusių metų rugpjūčio. Apima labai geras jausmas, kai pamatau laukiančius vaikus, kai apsikabina pasisveikindami ir atsisveikindami.“
Į pokalbį su savanore įsiterpia iš šeimos tėtis: „Kai ateina Emilija, nuo ekranų vaikus paprasčiau atitraukti. Ne todėl, kad liepiame, bet todėl, kad nori patys. Skaito Emilijos rekomenduotas knygas ir atlieka užduotis.“
Gausios šeimos tėtis prisipažįsta, kad jų šeima nėra išskirtinė, nes, kaip ir daugumai, taip pat tenka riboti vaikų praleidžiamą laiką su išmaniaisiais įrenginiais: „Kai auginome pirmuosius vaikus, šie rungtyniaudavo, kuris daugiau knygos puslapių perskaitė. Buvo knygų graužimo epocha. Vėliau tapo sunkiau, vaikai ėmė labiau domėtis virtualiu pasauliu.“
Vyrą papildo sutuoktinė Miroslava: „Maždaug prieš septynerius metus atsisakėme televizoriaus. Kol jis buvo, sunkiai susitardavome, kas ką ir kada žiūri: vienas baigė, kitas dar ne. Nutarėme, kad bus paprasčiau be šio daikto namuose.
Tačiau tada užvaldė kiti ekranai: telefonų, kompiuterių... Į juos vaikai įniko per pandemiją, kai teko mokytis nuotoliniu būdu, tačiau ir dabar jų pamokose prireikia. Kaja štai ir klausos aparatą valdo telefonu... Todėl tenka riboti laiką prie ekranų, brėžti ribas.“
Ne tik gauti, bet ir duoti
Lietuvoje daugelis žmonių dar labai įtariai žiūri į bet kokią pagalbą. Tačiau M. Učkuronienė sako, kad jiems į namus įsileisti savanorę buvo paprasta ir dėl to, kad savanorystės idėjos bei esmė jų šeimai labai gerai suprantami:
„Nors turiu ir nedaug laisvo laiko, bet kai jauniausias sūnus ėmė lankyti darželį ir ten apsiprato, aš irgi ėmiau savanoriauti. Savanoriauju hospise ir Betzados bendruomenėje (joje asmenys su intelekto negalia turi erdvę ir galimybes derinti darbą, laisvalaikį). Pernai ten padėdavau tvarkyti daržą. Viliuosi, jog pavyks rasti tam laiko ir šiais metais.“
Moteris teigia savanorystę hospise pasirinkusi neatsitiktinai: „Mes išgyvenome sunkią sūnaus ligą ir dukters mirtį. Todėl man tokia pagalba nėra baisi.“
Daugiavaikė mama sako, jog savanorystė jai yra galimybė išeiti iš savo aplinkos, pamatyti ką nors kita, pažinti kitus žmones ir pasijusti, kad esi kažkam reikalingas: „Ypač sveika pakeisti aplinką tiems, kurie labai ilgai būna su mažais vaikais. Tada gali sugrįžti ir jau kitaip pamatyti savo aplinką. Būna, kad parėjusi namo įgaunu jėgų ir noro, pavyzdžiui, tvarkytis. Savanorystė suteikia daugiau energijos, išeini iš pastovios rutinos. Dirbti pastovaus darbo kol kas negaliu ir artimiausiu metu negalėsiu, nes reikia rūpintis vaikais.“
M. Učkuronienė džiaugiasi, kad jos vyras irgi prisijungia prie Betzados bendruomenės savanorių, talkina darže, o tėvams šia galimybę parodė jų vyriausioji dukra.
„Mūsų vyriausiai dukrai 25-eri, prieš porą metų ji baigė studijas VDU ir gyvena bei dirba Kaune. Ji taip pat savanoriauja, galbūt todėl, kad turi brolį su Dauno sindromu ir yra pripratusi prie tokių žmonių, supranta jų poreikius“, – pasakoja moteris.
Ji svarsto, kad vaikai, kurie auga besirūpindami vienas kitu, yra kiek empatiškesni, turi daugiau atjautos: „Man, kaip mamai, tai labai gera matyti ir girdėti iš mokytojų.“
Būtent atjauta lėmė ir kitos Učkuronių vyresnės dukros profesinį pasirinkimą. „Ji pasirinko studijuoti mediciną, kuomet vienas iš mūsų berniukų susirgo leukemija. Šiuo metu ji sėkmingai studijuoja Vokietijoje,“ – džiaugiasi Miroslava.
Atverti duris žmogui ir vilčiai
Anot daugiavaikės mamos, visi vaikai labai skirtingi, kiekvieno charakteris kitoks. Ypač, kai šeimoje yra vaikų su specialiaisiais poreikiais.
„Kai augini vaiką su negalia, nors gydytojai dažnai ir ramina, kad ne dėl tėvų kaltės vaikas gimė su negalia ar liga, kad tai genetiniai dalykai, tačiau vis tiek tam tikra prasme jautiesi kitoks, atstumtas. Taip pat susiduri su daugiau problemų, nes kiekviena negalia ar liga jų pagausina. O kur dar įvairios replikos ir pastabos... O juk norisi, kad vaikai jaustųsi visaverčiai visuomenės nariai, ne atstumtieji“, – apie realybę kalba M. Učkuronienė.
Todėl ji iš visos širdies rekomenduoja panašioms šeimoms, auginančioms didesnį būrį vaikučių, auginančioms mažylius su specialiais poreikiais, bent jau pabandyti į savo namus įsileisti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programos „Stipri šeima“ savanorius:
„Nieko tikrai neprarasite, o atradimai gali būti nuostabūs. Ši programa padeda jaustis reikalingu, suteikia žinojimą, kad yra ir organizacijų, ir valstybės rūpesčio tokiais žmonėmis. Mes tuo džiaugiamės.“
Primename, kad sunkiai besiverčiantys visos šalies gyventojai gali prašyti paramos iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF), kuris aktyviai prisideda prie socialinėje atskirtyje gyvenančių asmenų materialinio nepritekliaus mažinimo. Pageidaujantys gauti paramą iš šio fondo gali kreiptis į savo miesto ar rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių arba savos seniūniją. Daugiau informacijos – www.priimk.lt.