„Čia jaučiuosi kaip namie, todėl man visada norisi į „Akvilą“ atvažiuoti. Man čia viskas patinka, ypač, kad gali daug išmokti, dirbti savarankiškai, o kai prireikia – gauti pagalbos“, – sako Mindaugas. Jis priduria nuobodžiauti neturintis kada – be to, kad lanko popieriaus dirbtuves, mokosi ir intensyviai ieško darbo atviroje rinkoje. O laisvu laiku kartu su žmona lankosi koncertuose, humoro vakaruose ir kultūriniuose renginiuose.
Neįgaliųjų integracijos klausimas tebekelia nerimą
Nors neįgaliųjų integracijos klausimas Lietuvoje keliamas jau gana seniai, tačiau vis dar nerimą kelia individualizuotų paslaugų trūkumas, reikalingos pagalbos užtikrinimas, informacijos neprieinamumas ir net kliūtys patekti į įstaigas lemia negalią turinčių žmonių atskirtį, patiriamą skurdą ir nedarbą. O tai savo ruožtu lemia ir aplinkinių stereotipines asmenines nuostatas negalią turinčių žmonių atžvilgiu ir gebėjimo stoką tinkamai su jais bendrauti.
Teigdami, kad kiekvienas bendruomenės narys į gyvenimą deda tai, ką gali geriausio pagal savo galimybes, intelekto negalią turinčių žmonių integracija rūpinasi ir Garliavoje (Kauno r.) įsikūrę socialinės terapijos namai „Akvila“. Juose teikiamos Dienos socialinės globos paslaugos sunkesnę intelekto negalią turintiems žmonėms, kuriems yra reikalinga nuolatinė priežiūra ir asistavimas. Tuo tarpu asmenys, kuriems nuolatinė priežiūra nėra reikalinga, yra kviečiami prisijungti prie „Akvilos“ organizuojamų socialinių dirbtuvių, kurios yra geriau žinomos „Pilnų širdžių“ dirbtuvių vardu.
Šiuo metu popieriaus dirbtuves lanko 18 intelekto negalią turinčių žmonių. Jie pagal galimybes skiria darbui nuo 2 iki 6 valandų per dieną atlikdami funkcijas – pjovimą, segimą, lankstymą, lankavimą, kampų užapvalinimą, skaičiavimą ir kt. – kurių visuma sąlygoja labai konkrečius gaminius, t. y. bloknotus, užrašų knygeles ir sąsiuvinius. Juos savo ugdymo procese naudoja nevalstybinės Valdorfo ir kitos alternatyvaus ugdymo mokyklos. Tokie sąsiuviniai jiems atstoja ir pratybų sąsiuvinį, ir knygą – užsirašydami, piešdami ir kitaip apipavidalindami gaunamą informaciją, vaikai ją geriau įsimena. Įdomu tai, kad popieriaus dirbtuvės neišmeta nuo sąsiuvinių gamybos atlikusių atraižų. Jas dirbtuvių dalyviai kruopščiai siuvinėja. Vėliau, įvairia tematika siuvinėti, paveikslėliai yra panaudojami įvairių atvirukų ir skirtukų kūrimui.
Vienas tikslų – padėti pasiruošti atvirai darbo rinkai
Ne visiems dirbtuvių dalyviams yra lengva išmokti sąsiuvinio gamybai reikalingas funkcijas. Po dviejų metų įdirbio, iš 18 dirbtuvių dalyvių visas funkcijas savarankiškai geba atlikti 5–6 asmenys. Darbą dirbtuvėse pradėjome nuo mokymosi laiku ateiti, pasisveikinti, vėliau – dirbti komandoje, suprasti ir įgyvendinti reikalingas užduotis. Naujokai pradeda nuo 1-2 funkcijų įsisavinimo, vėliau palaipsniui mokosi atlikti jų daugiau. „Jeigu kartelė nėra keliama, negalima tikėtis ir rezultatų – juk visi mes, žmonės, esame iš prigimties tinginiai, save motyvuoti gali būti ne visuomet lengva“, – juokiasi „Akviloje“ dirbanti socialinė darbuotoja D. Tamulionytė-Krilavičienė.
Ji džiaugiasi, kad Mindaugas buvo iš tų žmonių, kuris viską išmoko itin greitai ir daugumą sąsiuvinio gamybai reikalingų funkcijų ir pirmasis iš popieriaus dirbtuvių dalyvių pradėjo jas atlikti savarankiškai. Visgi, dar yra kur tobulėti – nors Mindaugas moka pagaminti sąsiuvinį be pagalbos, tačiau greitu metu mokysis kaip priimti gautą užsakymą – išsiaiškinti, kokio formato, spalvos sąsiuviniai reikalingi, kokios gramatūros popierius turėtų būti naudojamas.
„Aišku, iš pradžių dariau daug klaidų, bet man buvo įdomu, kaip yra gaminami sąsiuviniai, todėl greitai mokiausi“, – sako vyras ir priduria darbo nebijantis. Vos sulaukęs pilnametystės, jis pradėjo dirbti skardininku-suvirintoju, padėdavo tėvui įrenginėti kaminus. Vėliau, tėvui mirus, Mindaugas mėgino rasti darbą registruodamasis tuometinėje Darbo biržoje (dabar – Užimtumo tarnyba). Visgi, pasiūlymų dirbti vyras taip ir nesulaukė: „Sekiau naujai pasirodančius darbo skelbimus, vykdavau į darbo pokalbius, bet darbdaviai pamatę, kad turiu negalią, nenorėdavo manęs įdarbinti“.
Tai, kad susirasti darbą negalią turinčiam žmogui yra problematiška, nėra naujiena. Todėl, siekdama aktyvesnės neįgaliųjų integracijos visuomenėje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė skatina darbdavius įdarbinti neįgaliuosius, suteikdami įvairių mokestinių naudų. Visgi, intelekto negalią turintys asmenys dažnai turi pasiruošti darbui atviroje rinkoje, įgyti reikiamų kompetencijų. Socialinės terapijos namų „Akvila“ tikslas būtent ir yra neįgaliesiems padėti tai padaryti.
Pavyzdžiui, Mindaugas šiuo metu dalyvauja VšĮ Valakupių reabilitacijos centro įdarbinimo su pagalba projekte. Dalyvavimo minėtame projekte dėka vyras gauna visapusišką pagalbą, kurios gali prireikti darbo paieškų metu, pavyzdžiui, dalyvauti higienos įgūdžių ir pirmosios medicinos pagalbos kursuose, perskaityti ir suprasti darbo sutartį, padėti susikalbėti su darbdaviu ir kt. Tikimasi, kad ši pagalba bus vertinga darbo ieškančiam vyrui.
Pasižymi imlumu ir puikiu humoro jausmu
„Akvilos“ socialinės darbuotojos D. Tamulionytės-Krilavičienės teigimu, darbdavys dažnai intelekto negalią turintį žmogų bijo įdarbinti: „Jis nežino, kad tai – geras darbuotojas, geras žmogus. Aišku, jis turi savų sutrikimų, problemų – darbdavys turi tokiam darbuotojui pritaikyti darbo pobūdį ir krūvį“. Kalbėdama ji pateikė Mindaugo, kuris yra imlus ir vienas iš nedaugelio Akviloje, kurie geba savarankiškai organizuoti dienos darbus, pavyzdį.
„Be to, jis ne tik atsakingai atlieka savo turimas pareigas, bet ir randa laiko atkreipti dėmesį į tai, kaip sekasi darbuotis kitiems dirbtuvių dalyviams. Jeigu jiems reikia – Mindaugas mielai pagelbsti, parodo, pataiso. Aišku, didele dalimi tai leidžia padaryti būtent tai, kad jis tas darbo funkcijas moka. Kadangi jis žino, kaip jas atlikti, todėl ir gali įvertinti, ar konkrečią funkciją pavyksta įgyvendinti kitam“, – gerų žodžių negaili darbuotoja.
Mindaugas greitai pastebi, jeigu kuris nors iš komandos narių tądien yra blogai nusiteikęs ar nenori dirbti. „Mindaugas yra pirmas, kuris ateina apkabinti tą, kuris blogai jaučiasi. Jis nebijo apkabinti, prisiglausti net prie agresijos protrūkį patiriančio žmogaus, moka pakviesti išeiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru net tuos, kurie atrodo neįkalbinami. Be to, Mindaugas moka maksimaliai suvaldyti ir savo emocijas. Visa tai didele dalimi pavyko pasiekti būtent darbo socialinėse dirbtuvėse dėka.
Svarbu pažymėti ir tai, kad be visų aukščiau išvardintų teigiamų savybių, Mindaugas dar ir pasižymi puikiu humoro jausmu. Galimybę tuo įsitikinti susitikimo metu turėjome ne kartą – pašmaikštauti mėgstantis vyras dažnai priverčia juoku prapliupti tiek „Akvilos“ darbuotojus, tiek ir jos lankytojus.
Po intensyvios dienos „Akviloje“ – aktyvus laisvalaikis
Popieriaus dirbtuves lankantis Mindaugas turi motyvacijos mokytis naujų funkcijų popieriaus dirbtuvėse, nes yra įsitikinęs, kad tai padės jam greičiau susirasti darbą. Tokiu būdu jis galėtų prisidėti prie šeimos gerbūvio – visai neseniai kartu su žmona jis atšventė šeštąsias vestuvių metines. Mindaugo žmona taip pat turi negalią, tačiau sėkmingai dirba vienoje iš populiarių lietuviškų patiekalų restoranų – plauna indus. O laisvu nuo darbo metu taip pat savanoriauja „Akviloje“, dalyvauja jos organizuojamose rankdarbių dirbtuvėse, kurių metu siuva, siuvinėja, mezga, kuria dirbinius iš vilnos, molio ir kt.
Kaip kad prasitaria Mindaugas, pasibaigus veikloms socialinės terapijos namuose, jie retai iškart po jų vyksta namo. Pora mėgsta pasivaikščioti senamiestyje, lankytis koncertuose, humoro vakaruose bei kituose kultūriniuose renginiuose. „Anksčiau mėgdavau eiti į krepšinio rungtynes, o dabar jau nebenoriu eiti – nenoriu gadintis nervų“, – juokiasi Mindaugas ir prasitaria šiuo metu taip pat nemažai laisvo laiko skiriantis atostogų pajūryje planavimui, laukia birželio mėnesį „Akvilos“ dienos centro organizuojamos stovyklos.
Tai, kad planavimas ir organizavimas yra viena iš Mindaugo stiprybių, patvirtina ir socialinė darbuotoja D. Tamulionytė-Krilavičienė. Jos teigimu, „Akviloje“ gimimo dieną šventęs Mindaugas atsakingai ruošėsi – skaičiavo, kiek tądien bus žmonių, tarėsi, kokio dydžio tortą pirkti, vėliau jį specialiai užsakė ir nuvyko pasiimti. „Mindaugas mėgsta planuoti. Mes žinome, kada ir į kokią kavinę Mindaugas rengiasi vestis žmoną, kada yra suplanavęs dovanoti jai gėlių. Mums su kolegėmis lieka tik seilę varvinti ir pavydėti“, – juokiasi ji.
Tuo tarpu grįžęs namo Mindaugas sako žaidžiantis kompiuterinius žaidimus, skaitantis knygas. Jam labiausiai patinka detektyvai, siaubo ir kitos, įtempto siužeto, istorijos. Vyras taip pat radęs laisvą valandėlę, namuose sportuoja.
Santykis – pirmas žingsnis integracijos link
Taigi, sėkminga intelekto negalią turinčių asmenų integracija į visuomenę ir darbo rinką turėtų prasidėti, visų pirma, nuo leidimosi į lygiavertį santykį. Tačiau tam, be abejo, reikia pastangų – noro suprasti, prisitaikyti, prireikus – padėti. Būtent susipažinti su negalią turinčiu žmogumi, pajausti, kuo jis gyvena leidžia efektyviausiai prisidėti prie visapusiško visuomenės požiūrio augimo neįgaliųjų integracijos atžvilgiu.
Taip pat svarbu sudaryti ir vienodas galimybes, kurios leistų mažinti neįgaliųjų turimą priklausomybę nuo kitų žmonių, leisti atlikti įvairius socialinius vaidmenis. Pažintis su Mindaugu parodo, kad jis puikiai gyvena savarankiškai (kad būtų galima geriau įsivaizduoti – tokį pat savarankišką gyvenimą, kokį įprastai dauguma žmonių visuomenėje gyvena). Jis ieško darbo, dalyvauja darbo pokalbiuose, turi įvairių užsiėmimų ir pomėgių.
Žinoma, kaip jau buvo minėta anksčiau, turi ir tam tikrų savybių ir poreikių, į kuriuos reikia atliepti, prireikus – padėti. „Be abejo, būna visko – reikia ir pasitarti, ir kartu ieškoti sprendimų skirtingose situacijose, tačiau juk tam mes ir esame“, – sako D. Tamulionytė-Krilavičienė.