Vienas iš tokių asmenų galėtų būti Rukloje gyvenantis romų tautybės Antanas. Savo stiprybe ir užsispyrimu gyventi savarankiškai žavintis vyras jau yra pakeitęs ne vieno žmogaus nuomonę apie romus liudydamas tiesiog savo paties buvimu, savo gyvenimu. „Dar būdamas jaunas sau pasakiau, kad ir ateityje, kai pasensiu, nepasiduosiu – visada eisiu į priekį. Man tai – labai svarbu. Nors ir esu neįgalus, bet stengiuosi viską, kas reikalinga, pasidaryti pats“, – sako jis.
Apsilankymas svečiuose nustebino
Ruklos miestelio vardas yra girdėtas bene kiekvienam lietuviui. Visgi, jame nepabuvojus sunku suprasti tai, apie ką pasakoja jame viešėjusieji. Dar važiuojant miestelio link prasilenkėme su keletu karinės technikos transporto priemonių. Vėliau, jau kirtus miestelio ribą, vienoje gatvės pusėje pravažiuojant galėjome matyti budint ginkluotus kareivius. Už keliasdešimt metrų prasilenkėme su kitoje kelio pusėje stovinčiu, ištiesta ranka pavėžėjimo prašančiu, tamsaus gymio vyriškiu. Galiausiai po to, kai pasiekėme kelionės tikslą ir išlipome iš automobilio išgirdome ir pirmąjį „gal turi cigarečių?“ klausimą.
Kadangi iki susitikimo dar turėjome šiek tiek laiko, todėl smalsiai dairėmės aplink. Šalimais stovintys daugiabučiai prašyte prašėsi remonto, o aplink dviračiais zujantys, garsiai besikeiksnojantys paaugliai negelbėjo siekiant išvaikyti užplūdusį nejaukumo jausmą. Jau vėliau, aptrupėjusiais laiptais patekus į reikiamą laiptinę ir pasukus aklinai tamsiu koridoriumi, nejučiomis kilo klausimas – ką gi pamatysime, būsimam pašnekovui atvėrus savo namų duris? Ko galime tikėtis?
„Sveikas, Antanai! Pasitik svečius!“ – gyvai pasisveikino beveik kasdien vyrą lankanti Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centro asmeninė asistentė Ilona. Paskui ją į butą sugužėjome ir mes. Tiesą sakant, tai, ką įžengę pro duris pamatėme – užgniaužė kvapą... Šįkart – iš netikėtumo, nes pakliuvome į nedidelį, jaukų, šviesų ir švarų butą, kuris buvo tikrų tikriausias kontrastas tam, ką iki šiol miestelyje buvome matę ir ko numanėme galintys tikėtis.
Gyvenimą pakeitė nelaimingas atsitikimas darbe
„Esu gimęs Kaliningrado srityje, užaugęs Lietuvoje. Buvome didelė šeima – dešimt vaikų – 6 broliai ir 4 seserys. Gyvenome Kaune, Jonavoje, vėliau – Makštavos kaime. Ten turėjome daržą, auginome daržoves, turėjome vištų, kiaulių. Gyvenome panašiai kaip anuomet gyveno visi žmonės, ar bent jau stengėmės taip gyventi. Nebuvome tokia šeima, kuri vagia ar panašiai... O juk taip dažnai žmonėms atrodo išgirdus, kokios tautybės esame“, – pasakoja romų tautybės Anton, kurį aplinkiniai vadina tiesiog Antanu. Vyras pasakoja, kad jų šeima ypatingų, vien jiems būdingų tradicijų neturėjo. Kadangi romai yra išsibarstę visame pasaulyje, todėl jie paprastai perima vietinių toje šalyje, kurioje gyvena, papročius. Tad lygiai taip pat ir šeima, kurioje Antanas užaugo, daugiau mažiau sekė lietuviams įprastomis tradicijomis. Visgi, vyras prisimena, kad jų šeimos šventės būdavo įsimintinos dėl susirinkdavusių žmonių gausos.
Vos 16 metų sulaukęs Antanas pradėjo dirbti statybose. Vėliau, kaip ir jo broliai, atliko karinę tarnybą. Grįžęs atgal į Lietuvą Antanas sukūrė šeimą, susilaukė keturių vaikų – dviejų sūnų ir dviejų dukterų. O tam, kad išlaikytų šeimą, tęsė darbą statybų sektoriuje. 24 metus dailide-betonuotoju dirbusio vyro gyvenimas pasikeitė lemtingą dieną, kai nelaimingo nutikimo darbe metu jis patyrė traumą. Antano teigimu, tąkart jis iškart buvo išgabentas į ligoninę. Joje vyrui buvo atlikta stuburo operacija. Tiesa, 3 metus po jos Antanas jautėsi gerai, tačiau vėliau palaipsniui pradėjo nebejausti dešinės kojos, jam pradėjo tirpti rankos. Dėl šių priežasčių jis susiduria su judėjimo sunkumais – naudojasi vaikštyne ir neįgaliojo vežimėliu.
Pasak Antano, po šio nutikimo prasidėję sveikatos problemos jo gyvenimą apsuko kone 180 laipsnių: „Mano kasdienybė pasikeitė visiškai. Be asmeninės asistentės pagalbos daug ko nebegaliu padaryti pats – negaliu nei išeiti į lauką, nei į parduotuvę, nei pas gydytojus. Juo labiau, kad prie laiptinės, kurioje gyvenu, nėra panduso, kuriuo būtų galima nusileisti su neįgaliojo vežimėliu. O laiptai, kaip jau pastebėjote – pavojingi, nulipti jais sudėtinga. Todėl tokios kasdienybės, su kuria susiduriu – niekam nelinkiu. Tomis dienomis, kai Ilona negali manęs aplankyti, didžiąją laiko dalį praleidžiu balkone. Žiūriu, kaip žmonės išeina iš namų, vaikšto, grįžta atgal. Tuomet automatiškai nuklystu mintimis... Galvoju, jeigu galėčiau išeiti į lauką – kur aš eičiau, ką veikčiau... Išeičiau laukan iš ryto ir iki vėlumos negrįžčiau!“ – šypsosi jis.
Pasak jo, su tokia problema name, kuriame gyvena, susiduria ne jis vienas. Jame gyvena ir daugiau neįgalių žmonių, kurie savarankiškai patekti į lauką tiesiog neturi galimybės dėl tam nepritaikytos infrastruktūros. „Nepabuvęs judėjimo negalią žmogaus kailyje, jo nesuprasi. Žmonės su tuo nesusidurdami tiesiog net neįsivaizduoja problemų, su kuriomis susiduriame, – teigia pašnekovas ir itin priduria vertinantis asmeninės asistentės Ilonos pagalbą. – Anksčiau, kai niekur negalėjau išeiti, buvau gilioje depresijoje – nebuvo su kuo pabendrauti, pasikalbėti. O dabar galime išeiti bet kur!“
Nepaisant kylančių sunkumų, svarbiausiu išlieka savarankiškumas
Ypač žavi pokalbio metu atsiskleidžianti Antano stiprybė ir užsispyrimas. Juk dažnas, į panašią situaciją papuolęs žmogus, kuomet yra apribojamos jo judėjimo galimybės, galimai būtų linkęs nuleisti rankas. Kas žino, galbūt, paguodos ieškotų ir pasitelkdamas žalingus įpročius? Tad paklaustas, iš kur sėmėsi motyvacijos veikti ir kiek įmanoma labiau išlaikyti savarankiškumą, Antanas atsakė, kad nuo pat mažens nėra linkęs pasiduoti: „Dar būdamas jaunas sau pasakiau, kad ir ateityje, kai pasensiu, nepasiduosiu – visada eisiu į priekį. Man tai – labai svarbu. Nors ir esu neįgalus, bet stengiuosi viską, kas reikalinga, pasidaryti pats“.
Jau keturis metus Rukloje gyvenantis Antanas pats susitvarko namus, pasigamina sau valgyti, internetu sumoka komunalinius mokesčius ar įsigyja reikiamų prekių. Vos 300-ų šimtų eurų pašalpą gaunantis vyras kas mėnesį susiduria su rimtu galvosūkiu kaip paskirstyti gaunamus pinigus būtiniesiems poreikiams. Juo labiau, kad nemažą dalį gaunamų pajamų tenka skirti įvairiems medikamentams ir kelionėms pas gydytojus. Kadangi kelionė iki sveikatos priežiūros įstaigos Jonavoje ir atgal kainuoja apie 7 eurus, todėl prireikus apsilankyti sveikatos priežiūros įstaigoje, Antanas naudojasi Jonavos rajone veikiančia socialinio taksi paslauga. Be to, jis nėra linkęs prašyti pagalbos savo vaikų: „Nors viena iš mano dukrų gyvena Kaune, bet aš nenoriu užkrauti problemų savo vaikams. Noriu būti savarankiškas, todėl iš paskutiniųjų šliaušiu, bet stengsiuosi viską pasidaryti pats ir kitų neapsunkinti“.
Nors vyras pripažįsta, kad nėra paprasta pragyventi iš gaunamų pajamų, tačiau jis nesiskundžia. Netgi priešingai, džiaugiasi galėdamas šiek tiek gaunamų pinigų atsidėti ir vėliau skirti buto remontui. Pavyzdžiui, visai neseniai jis suremontavo balkoną: jį išdažė, įstiklino ir sumontavo nuo saulės apsaugančius roletus. Tuo tarpu dabar pinigus taupo norėdamas įsigyti lovą, ant kurios galėtų pasilikti nakvoti savo tėvo aplankyti atvykę vaikai. Nors viena dukrų ir sūnūs gyvena užsienyje, Antanas stengiasi aktyviai palaikyti su jais ryšį ir be galo didžiuojasi būdamas seneliu 6 anūkėms.
Tautybe didžiuojasi, o į stereotipus stengiasi nekreipti dėmesio
Paklaustas, ar jam kaip romui, tenka susidurti su stereotipais grįstu aplinkinių žmonių požiūriu, Antanas sakė su tuo susidurdavęs labai dažnai. „Nesinori to prisiminti ir apie tai kalbėti. Vos atsikrausčius, buvo aprašinėtas mano balkonas, vėliau – po juo pastatyta ir uždegta didžiulė žvakė. Žmonės nekenčia romų tautybės žmonių – kartais tiesiog išėjęs pasivaikščioti gali būti apspjautas. Tai nuteikia labai prastai. Anksčiau, kai dar manęs nelankydavo asmeninė asistentė, aš bijojau netgi išeiti į laiptinę. Ne todėl, kad primuš, bet tiesiog bijodavau žmonių žvilgsnių. Eini pro visai nepažįstamus žmones ir matai, kad jie tavęs tiesiog nekenčia“, – sako jis.
Visgi, turėję progos geriau pažinti Antaną, dažnai pakeičia turėtą nuomonę apie romų tautos žmones. Sutikę gatvėje jie sveikinasi, pakalbina. „Tie, kas mane pažįsta, žino, kad esu normalus žmogus. O į tuos, kurie vis vien kategoriškai laikosi savo nuomonės, stengiuosi nekreipti dėmesio – yra kaip yra. Kad ir kaip bebūtų, aš labai didžiuojuosi, kad esu romas“, – pažymi Antanas. Tai paliudija ir kambaryje, garbingoje vietoje įkurdinta romų vėliava. Ją pusiau dalija dvi – žydra ir žalia – juostos, simbolizuojančios dangų ir žemę. O jų centre vaizduojamas raudonas ratas su 16 stipinų, kuris simbolizuoja romų kilmę, judėjimą ir pažangą.
„Šią vėliavą nesugalvojau ne aš, ji buvo patvirtinta dar prieš 50 metų Londone vykusiame Pasauliniame romų tautos atstovų suvažiavime. Mes netgi turime savo viceprezidentą, kuris vienija viso pasaulio romus. Mūsų tautiečiai – ne vien tik vagys, narkotikų prekeiviai ar alkoholikai kaip dažnai klaidingai žmonės yra linkę manyti. Yra daug ir romų tautybės mokslo daktarų, karininkų, policininkų, menininkų“, – vardina pašnekovas ir pažymi esąs tikras savo tautos patriotas.
Aš (n)esu romofobas
Antano istorija – viena iš tų, kurios skatina susimąstyti ir romų situaciją Lietuvoje pamatyti iš kitos perspektyvos. Didžioji dalis visuomenės, stereotipų vedini nesąmoningai vengia šios tautybės žmonių, tačiau vargu, ar susimąsto, ką tenka išgyventi šį atstūmimą patiriantiems. Ką reiškia būti tuo, kuris susiduria su sunkumais išsinuomojant būstą ir kurio kaimynais nenori būti dauguma žmonių? Kaip turi jaustis tas, su kuriuo vengia bendrauti bendradarbiai, o aplinkiniai teigia net šalia būdami besijaučiantys nesaugiai?
Tai puikiai iliustruoja pirmi Antano žodžiai, pasukus pokalbį romų situacijos Lietuvoje tema. Jis teigė nenorintis to prisiminti ir apie tai kalbėti. Panašiai, turbūt, reaguotų nemaža dalis romų tautybės asmenų, nes jie yra susidūrę ne su viena atmetimo ir neapykantos kupina situacija. Jų gyvenimus lydi ištisa tokių besikartojančių situacijų visuma, kuri nesuteikia galimybės apie save sudaryti įspūdžio aplinkiniams – kaimynams, darbdaviams, bendradarbiams, nes jie savo nuomonę jau buvo susidarę dar prieš susipažįstant. Juolab, jie ir ne visuomet yra pasirengę savo nuomonę keisti.
Taigi, negatyvūs įsitikinimai, kurie formuoja žmonių požiūrį, tai, kaip jie atsiliepia apie romus ir galiausiai kaip elgiasi su jais yra ne kas kita kaip romofobija. Arba kitaip – prieš romų bendruomenei priklausančius žmones nukreipta rasizmo forma. Todėl pravartu prieš deklaruojant – „aš netoleruoju rasizmo“ – perfiltruoti savo įsitikinimus, galbūt ir padaryti tam tikras išvadas, kurios leistų minėtą teiginį ištarti nemeluojant nei sau, nei aplinkiniams.