Tiesti tiltus tarp stokos ir pertekliaus
Dovilę Kovalskytę galima drąsiai vadinti „Maisto banko“ senbuve. 2010 metais ji čia atėjo kaip savanorė, tapo savanorių koordinatore, vėliau – programų koordinatore, o dabar yra atsakinga už lėšų pritraukimą ir darbą su rėmėjais.
„Meilė šiai savanorystei gimė pamačius žmones, kurie čia susirenka. Jie visi labai veržlūs, rūpestingi, atkaklūs. Yra malonumas kartu su jais dirbti, – apie kasdienybę „Maisto banke“ pasakoja D. Kovalskytė. – Kita priežastis, kodėl esu čia, tai misijos kilnumas. Kažkur yra daug gero maisto, kurio dėl įvairių priežasčių nespėjama suvartoti, jis gali būti išmestas. O kitoje pusėje yra žmonės, kuriems tas maistas labai reikalingas. Juk net kas penktas žmogus Lietuvoje patiria skurdą. Vadinasi, susiduria ir su maisto stoka. Pastatyti tiltą tarp ten, kur yra per daug, ir tarp ten, kur trūksta, yra genialu“, – įsitikinusi pašnekovė.
D. Kovalskytė sako, kad „Maisto banko“ savanoriai ir darbuotojai kasdien pamato iki širdies gelmių sujaudinančių istorijų.
„Pamenu, kai punkte dalinau maisto davinius. Tuo metu mano sūnus buvo dar kūdikis. Ir atėjo mama su tokio paties amžiaus mažyliu pasiimti savo paramos, kurią sudaro ryžiai, makaronai... Buvo taip skaudu žiūrėti, kai kažkas namuose sprendžia problemą, kuri daržovė sveikesnė, maistingesnė, o kažkuri mama turi ateiti pasiimti ryžių ir makaronų. Suspaudė širdį, kodėl tokia skirtinga mūsų situacija. Bet žinojimas, kad galime žmonėms bent kažkiek padėti, taip pat labai įkvepia“, – sako D. Kovalskytė.
Svarbiausia – prasmė veiksmuose
Ji pasakoja, kad kai kurie žmonės, atėję paramos, būna nusiminę, paniurę. Tačiau juk ne iš gero gyvenimo jie yra pikti.
„Mes kasdien išgirstame daugybę ne tik labai skaudžių ir liūdnų istorijų, bet pamatome ir labai įkvepiančių. Pavyzdžiui, ateina žmonės savanoriauti ir prisipažįsta, kad prieš kokius metus jie patys gaudavo „Maisto banko“ paramą, o dabar jos nebereikia, bet jie nori grąžinti skolą ir todėl ateina savanoriauti, – džiaugiasi pašnekovė. – Manau, jog kiekvienam žmogui svarbi prasmė jo darbe. Net ir tie, kurie uždirba labai didelius pinigus, gali stokoti prasmės.
Dirbdami „Maisto banke“ jos niekada nestokojame. Mes žinome, kad kiekviena mūsų darbo diena atneš daug gėrio. Ir ne tik žmonėms, kurie gauna paramą – bus bent kiek pristabdytas ir maisto švaistymas. Todėl niekada nepatiriu liūdesio ar depresijos, kad kažko trūksta gyvenime“, – sako savanorė.
Jai pritaria ir Raimonda Pakalnienė, perdirbimo virtuvės virėja, vadovaujanti virtuvėje besidarbuojantiems savanoriams. Buvusi emigrantė, daug metų gyvenusi ne Lietuvoje, grįžo į gimtinę ir įsiliejo į „Maisto banko“ savanorių gretas, o paskui tapo ir darbuotoja.
„Prasmė gydo žmogaus sielą, jis tampa laimingesnis. Savanoriai padeda ne tik kitiems, bet ir sau. Jie sprendžia savo vienatvės, liūdesio problemas darydami gerus darbus ir būdami šioje draugiškoje aplinkoje. Kviečiu nebijoti ir ateiti pabandyti“, – sako ji.
„Ką darytum, jei norėtum valgyti...“
R. Pakalnienė sako, kad „Maisto banko“ virtuvėlėje pirmiausia į akis krenta kiek padaužyti, ne itin prekinės išvaizdos vaisiai. Būtent iš jų, ypač sezono metu, gaminamos uogienės, sriubos, padažai. Taip išsaugomi greitai gendantys produktai.
„Kai iš jų pradedi kažką kurti, gaminti, ypač nakvynės namų gyventojams ar vaikams, kurie neturi saldėsio – čia yra džiovinami vaisiai: bananai, obuoliai, kriaušės – tavo ego ištirpsta. Ir tada daugelis iš mūsų, taip pat ir aš, sakome: taip, pavargsti, bet tu jautiesi kaip po gerų šv. Mišių. Tavo širdis sušyla, kai tu galvoji apie žmones, kuriems gali padėti“, – sako R. Pakalnienė.
Ji pastebi, kad žmonės lengvai išmeta tai, ką lengvai gauna: „Išmetame tai, ką perkame. Tai, ką patys išauginame, jau visai kitaip vertiname, net puvėsius iš obuolių išpjaustome. Vaisius, kaip ir žmogus – jei pavėtytas, pamėtytas vargų, yra daug sultingesnis, skanesnis, turi visokių istorijų.“
R. Pakalnienė sako, kad idėjos, ką gaminti, gimsta žiūrint į tai, kas patenka į virtuvę: „Tokia yra ir savanoriavimo esmė – ne žiūrėti pro langą kažko laukiant, svarstant, bet imti čia ir dabar dirbti. Esamasis laikas yra pats geriausias.“
R. Pakalnienė neslepia, jog ir pati yra patyrusi nelengvą dalią: „Mano vyras mirė, o aš likau su trimis vaikais. Buvo sunki situacija. Teko emigruoti iš Lietuvos.“
Ji pasakoja, jog į gimtinę sugrįžo tik tada, kai sūnūs suaugo ir tapo savarankiški. Būtent tada R. Pakalnienė ir atėjo savanoriauti į „Maisto banką“.
Atėjusi pirmiausia pamatė užrašą: „Jeigu tu norėtum valgyti, ką darytum“. Ir tai moterį labai palietė. Juk ir Raimonda kažkada buvo mama su trimis mažais vaikais... Beje, dabar tie vaikai jau dideli, du iš jų sugrįžo į Lietuvą ir labai palaiko bei remia mamos veiklą.
„Esu piligrimė, prieš kelis metus ėjau nuo Žagarės iki Pakruojo. Ir mano sūnūs pasakė: kiek kilometrų nueisi, tiek pervesime „Maisto bankui“. Teko labai pasistengti. Jie labai mane palaiko, o „Maisto banką“ remia pinigais ir produktais. Mes patys esame daug ką patyrę“, –sako moteris ir pasidžiaugia, jog iš savo vaikų sulaukia ne tik pagalbos, bet gali ir pasimokyti.
Raimonda prisimena: „Pamenu, su sūnumi kartą pamatėme prie sankryžos suklupusį žmogų. Girtą. Jis nieko nelaukęs pasiūlė: „Mama, padėkime jam atsikelti.“ Padėjome, ir žmogus svyruodamas nuėjo. O juk kaip dažnai esame nusistatę pirmiausia pasmerkti.
Tačiau nereikia smerkti žmogaus. Čia dirbdama matau tokių istorijų, kaip gyvenimas visai netikėtai nubloškia į tokias sunkias situacijas, kurių niekad nė neįsivaizdavai, ir koks turi būti stiprus, kad iš jų išsikapstytum.“
Savanorystė nepalieka laiko sirgti ir liūdėti
Šalia virėjos R. Pakalnienės darbuojasi ir kolegė Renata Melnikova, apie kurią pašnekovė atsiliepia kaip apie ypatingą, žmogų, iš kurio galima mokytis ir semtis stiprybės.
R. Melnikova neslepia, jog į „Maisto banką“ atėjo bėgdama nuo depresijos: „Esu žmogus su negalia, mano darbingumas 20 proc., beveik 10 metų gyvenu su persodintu inkstu. Atėjau savanoriauti bėgdama nuo depresijos.
Po inksto persodinimo kurį laiką turėjau labai saugotis bet kokių infekcijų, dėl visko jaudinausi ir drebėjau. Tačiau pavargau būti namuose ir gyventi baime. Nors laiko turėjau daug, bet pradėti dirbti labai bijojau – o jei sušlubuos sveika, jei nesugebėsiu dirbti reikiamu tempu... Ir tada sulaukiau pasiūlymo savanoriauti „Maisto banke“.
Nors ryžausi pamėginti, savanorių koordinatorei Dovilei pasakiau, jog negaliu nei sunkiai kelti, nei daryti daugybės kitų dalykų. Išsakiau abejones, kad galiu būti visai netinkama šiai savanorystei“, – prisimena ji.
Tačiau sulaukusi palaikymo ir padrąsinimo, jog tikrai yra reikalinga, R. Melnikova savanorystę pradėjo biure. Tačiau darbas prie kompiuterio ir telefono moteriai pasirodė svetimas, todėl iš biuro perėjo į sandėlį rūšiuoti produktų. Ten jai patiko:
„Ėmiau mažiau sirgti. Aplink siaučia gripas, peršalimas, epidemija, o aš nesergu. Juokauju, kad ligos tiesiog neranda manęs namuose. O kai atsidarė virtuvėlė, atėjau čia, nors gaminti nieko nemokėjau. Iš pradžių labai bijojau, tačiau Raimonda labai skatina išbandyti savo jėgas. Kartu dirbame“, – džiaugiasi R. Melnikova ir savo darbu, ir naujais įgūdžiais, ir tuo, kad neretai čia savanoriauti ateina ir jos tėvai.
Savanoriauja nuo mokinukų iki meilės migrantų
„Maisto banko“ darbuotojos sutartinai tvirtina, jog svarbiausi čia – savanoriai. O jie yra patys įvairiausi.
R. Pakalnienė sako, kad ateina savanoriauti ir mokinukai, kurie čia atidirba savo socialines valandas, ateina ir jų tėvai ir seneliai, ateina daug vienišų žmonių ar darbo netekusių veiklių žmonių.
„Bene linksmiausi „Maisto banke“ yra savanoriaujantys meilės emigrantai, kurie virtuvėlėje kartu mokosi lietuvių kalbos. Turime atvykusių iš Baltarusijos, Singapūro, Brazilijos, Nigerijos. Ateina savanoriauti ir NATO kariai. Ir visi sako, jog čia patys geriausi kalbos kursai. Mes čia kalbame įvairiomis kalbomis, bet pirmoji kalba – šiluma ir atjauta“, – sako virtuvėlės vadovė.
Ji džiaugiasi, kad savanoriaujantys žmonės ne tik susibičiuliauja, bet ir namo parsineša kitokius įpročius, ima labiau tausoti maistą.
Ori pagalba išsaugant aplinką
Pašnekovės džiaugiasi, kad „Maisto bankas“ ne tik padeda sunkiau besiverčiantiems, bet ir kasmet surenka vis daugiau maisto, kuris būtų išmestas.
D. Kovalslytė prisimena: „Kai atėjau savanoriauti, „Maisto banko“ skyriai buvo tik Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Dabar esame jau vienuolikoje Lietuvos miestų.
Mus veda į priekį vizija – išgelbėti maistą ir oriai jį atiduoti žmogui. Todėl mūsų savanoriai kiekvieną rytą iš prekybos tinklų surenka produktus, kurie dar galioja šiandien. Arba paženklintus ženklu „geriausias iki“ – tai reiškia, kad jie galbūt ne tokie kvapnūs, minkšti, bet dar tinkami naudoti kurį laiką“, – apie darbinę kasdienybę pasakoja D. Kovalskytė.
Vėliau produktai keliauja į įvairias socialines organizacijas, kurios teikia paramą. Per „Maisto banką“ produktus gauna ir labai mažos, remiančios vos kelis žmones, ir labai didelės labdaros valgyklos, per dieną pamaitinančios iki 600 žmonių.
Labai greitai gendantys vaisiai ir daržovės keliauja į „Maisto banko“ virtuvėlę, kurioje jie virsta uogienėmis, džemais, sriubomis, troškiniais. Ir taip pat atiduodami kaip parama.
„Ateina paramos ir žmonės, kuriuos atsiunčia socialiniai darbuotojai. Pats „Maisto bankas“ nesprendžia, kam teikti paramą, tai daro mūsų partneriai – socialiniai darbuotojai. Ką jie atsiunčia, tam teikiama parama“, – aiškina D. Kovalskytė. Ji paragina nebijoti nei prašyti pagalbos, kai jos prireikia, nei dalintis savo gerumu savanoriaujant.
Primename, kad sunkiai besiverčiantys visos šalies gyventojai gali prašyti paramos iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF), kuris aktyviai prisideda prie socialinėje atskirtyje gyvenančių asmenų materialinio nepritekliaus mažinimo. Pageidaujantys gauti paramą iš šio fondo gali kreiptis į savo miesto ar rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių arba savos seniūniją. Daugiau informacijos – www.priimk.lt.