Realybė pasirodė įdomesnė už įsivaizdavimą
Maždaug pusantrų metų dirbęs vairuotoju, darbštus vyras sulaukė pasiūlymo koordinuoti kitų vairuotojų darbą Vilniaus mieste. Šiandien jam tenka apmokyti naujus kolegas, supažindinti juos su darbo ypatybėmis, o kartais ir pačiam vėl sėsti už vairo, kai nėra kam pavaduoti susirgusį vairuotoją.
Kokie buvo pirmieji įspūdžiai pradėjus dirbti? E. Kurila pasakoja manęs, jog tai bus paprasčiausias vairuotojo darbas – nuvežti žmones iš taško A į tašką B. Tačiau realybė pasirodė kur kas įdomesnė ir sudėtingesnė.
„Jau pirmomis darbo dienomis pamačiau, kokia čia susibūrusi draugiška kolegų komanda. Buvau nuoširdžiai nustebęs, kiek yra gerų žmonių, kurie nori ne tik paprasčiausiai dirbti darbą, bet ir iš visos širdies pagelbėti žmonėms“, – dalijasi prisiminimais pašnekovas.
Dar vienas atradimas jam buvo ir socialinio taksi keleiviai: „Nesitikėjau, kad šiame darbe sutiksiu tiek šiltų ir draugiškų žmonių. Didžiulis atradimas man buvo žmonės su negalia, patyriau, kokie jie yra šilti ir draugiški. Kiekvienas mūsų keleivis laikui bėgant tampa artimas ir savas.
Nustebino, kaip gražiai tie žmonės parodo dėkingumą. Vieni duodavo paskaityti knygų, kitus, žiūrėk, nuveži į sodą, o jie braškėmis ar kitokiomis gėrybėmis pavaišina. Laikui bėgant imi bendrauti kaip su šeimos nariais, nes žinai beveik viską apie jų gyvenimus.“
Socialiniu taksi – ir diplomo atsiimti, ir į draugo gimtadienį
E. Kurila griauna populiarų įsivaizdavimą, jog socialinio taksi paslaugomis naudojasi tik senyvo amžiaus žmonės, keliaujantys pas medikus. Pasak jo, labai sunku būtų apibrėžti tipinį socialinio taksi klientą, kaip ir jo kelionės maršrutą. Tai ir ką tik pilnametystės sulaukę jaunuoliai, ir vyresni, ir labai garbaus amžiaus žmonės.
„Mūsų paslauga gali naudotis ne tik žmonės su negalia. Pavyzdžiui, susilaužius koją galima užsisakyti socialinį taksi, kuris nuveš nebūtinai tik į polikliniką. Arba žmogus nori nuvykti į svečius, tačiau šiuo gyvenimo etapu negali to padaryti savarankiškai. Jis irgi gali drąsiai skambinti į socialinį taksi ir susiplanuoti kelionę, jam tikrai pagelbėsime.
Žinoma, įkainiai tokiems klientams kiek skiriasi, – aiškina pašnekovas, – tačiau mūsų paslaugos pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad žmogus galėtų mobiliai ir oriai gyventi, kad galėtų lygiai taip pat, kaip aš ar jūs, gauti tam tikras paslaugas arba tiesiog nuvažiuoti į draugo gimtadienį, aplankyti giminaičius ar draugus, leisti laisvalaikį gamtoje ar mieste ir jaustis oriai, nepaisant turimos negalios, amžiaus ar laikinos traumos“.
E. Kurila paneigia stereotipą, jog socialinis taksi skirtas važiuoti tik pas medikus: „Vyksta su juo žmonės ir diplomų atsiimti, ir į oro uostą, nes, pavyzdžiui, susiruošė slidinėti į Alpių kalnus. Išgirdęs apie tokį pageidavimą neįsivaizdavau, kaip žmogus neįgaliojo vežimėlyje gali slidinėti. Pasirodo, gali. Yra tam pritaikyta įranga, ir šiandien žmogaus negalia neriboja jo galimybių net ir keliauti į kalnus.“
Edgaras pasakoja, jog kaip ir bet kuris iš mūsų, keliaujantis automobiliu, taip ir socialinio taksi keleiviai renkasi šią paslaugą, turėdami tokių pat gyvenimiškų tikslų: norėdami pasivaikščioti parke, aplankyti artimųjų kapus, sudalyvauti draugų ar giminaičių šventėje, pasimelsti bažnyčioje, susitikti su draugais, apsilankyti restorane ar kokiame nors renginyje...
„Mes padedame žmonėms gyventi visavertį gyvenimą ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Jei žmogus negali išeiti iš namų, tam ir yra asistentas vairuotojas, na, kad ir žmogui galėtų nupirkti kokį saldumyną ar atvežti ko nors iš parduotuvės. Atvažiuos ir pagelbės“, – tikina socialinio taksi koordinatorius.
Vairuotojui teko gabenti klientą... rogėmis
Pasakodamas apie tai, kaip atrenkami žmonės darbuotis socialiniame taksi, E. Kurila juokiasi, kad be vairuotojo pažymėjimo ir dvejų metų vairavimo patirties žmonių neveši.
„Žinoma, apmokome savo darbuotojus, kaip užkelti ir nukelti žmogų su neįgaliojo vežimėliu, leidžiame į įvairius mokymus ir kursus. Tačiau svarbiausia, kad tokį darbą besirenkantis žmogus būtų draugiškas, empatiškas, atjautus kitam, norintis pagelbėti. Tiesiog būtų žmogiškas“, – aiškina pašnekovas.
Jis priduria, jog žmogiškumo ir supratingumo šiame darbe prireikia kone kasdien: „Mes stengiamės pagelbėti kiekvienam savo klientui, jei reikia, panešame ir rankinę ar krepšį. Tačiau reikia labai jausti ribas bendraujant su žmonėmis: vienas galbūt nesiryžta prašyti pagalbos ir jam reikia pasisiūlyti padėti, o kitas, priešingai, nori ir pats kai ką nuveikti, jaustis visaverčiu, o ne tik pagalbą gaunančiu asmeniu. Reikia tai jausti, ypač bendraujant su naujais klientais. Paskui, kuomet jau susipažįsti, žinai, ar reikės dar jam kokios nors papildomos pagalbos, ar ne.“
Edgaras sako, jog šiame darbe nebūna dviejų vienodų situacijų ir kartais tenka veikti, rodos, neįtikėtinai susiklosčiusiomis aplinkybėmis:
„Papasakosiu atvejį ne iš savo patirties, iš kolegų, tačiau šis pasakojimas mane labai sukrėtė. Tai buvo ne Vilniuje, o gerokai mažesniame mieste.
Buvo didžiulis snygis, o žmogui būtinai reikėjo patekti į gydymo įstaigą. Privažiavimas iš kaimo buvo labai sudėtingas, o likus kokiems 2–3 kilometrams vairuotojas per pusnis nebegalėjo važiuoti toliau. Įsivaizduokite: dėl oro sąlygų negali pajudėti, o automobilyje – žmogus su negalia, kuriam būtina patekti į gydymo įstaigą, į kurią jis laukė vizito kelis mėnesius! Mūsų vairuotojas sugebėjo staigiai iš kažkur gauti roges ir tą žmogų visgi nutempė iki kelionės tikslo. Rogėmis!“
Pašnekovas prisipažįsta, kad ši istorija jį labai palietė ir sukrėtė gerąja prasme, nes parodė, kiek žmogus gali aukotis, norėdamas pagelbėti kitam: „Supratau, kokie nuostabūs visi mūsų darbuotojai, kaip jie stengiasi pagelbėti žmonėms. Buvo proga susimąstyti ir pačiam, o ką aš tokioje situacijoje daryčiau, ką sugalvočiau.“
Be reklamos, tačiau populiarūs ir mylimi
Paprašytas prisiminti pirmuosius darbo metus ir palyginti juos su šia diena, E. Kurila sako, jog stipriai didėja besikreipiančiųjų skaičius, nors dirbama ypatingai ir nesireklamuojant:
„Paprastai žmonės mus susiranda patys, vieni per kitus. Kartais tenka važiuoti su socialinio taksi automobiliu kad ir techninei apžiūrai, ir vos tik kur stabtelėjus, žiūrėk, prieina kokia močiutė ar žmogus su vežimėliu ir teiraujasi, kaip gauti šią paslaugą. Duodu kontaktus ir, žiūrėk, jau po savaitės ar mėnesio tas žmogus – jau mūsų klientas.“
Žinoma, kaip ir kiekviename darbe, čia pasitaiko ir ne itin smagių akimirkų. E. Kurila prisipažįsta, kad jam, kaip socialinio taksi koordinatoriui, atsakingam už paslaugų suteikimą ir kelionių įgyvendinimą, skaudžiausias momentas būna, kai neįmanoma suteikti paslaugos dėl didžiulio jos poreikio. „Ir tada turi rinktis, kurį žmogų nuvežti. Svarstai, giliniesi į konkretų atvejį: gal žmogus pirmą kartą gyvenime kreipėsi prašydamas kelionės, gal jis vyksta į reikšmingą jo gyvenime įvykį“, – apie darbo kasdienybę pasakoja koordinatorius.
Ir net šio interviu metu vyras prisipažįsta jau mintyse dėliojantis kai kuriuos kelionių planus: „Tokia ta darbinė kasdienybė: turiu užtikrinti, kad užsakymai pasiektų vairuotojus, kelionės vyktų laiku pagal tam tikrus standartus, privalau išspręsti nenumatytas situacijas, kai, pavyzdžiui, sugenda automobilis vidury darbo dienos ar netikėtai suserga vairuotojas, kai pasikeičia užsakymas. Juk būna, kad žmonės vėluoja vykdami iš poliklinikų, užstringa spūstyse. Reikia apgalvoti daugybę detalių, nuolat sužiūrėti maršrutus. Taip pat tikriname ne tik automobilių techninę būklę, bet ir švarą, tvarką juose.“
Edgaras jaučiasi atradęs save
Darbo diena čia sustyguota, operatorių centras dirba iki 18 valandos. Ar nekyla pagunda susirasti kitą, galbūt daug geriau apmokamą ir ramesnį darbą?
E. Kurila prisipažįsta, kad prieš porą metų buvo gavęs gana įdomų pasiūlymą keisti darbą. „Nors jį ir rimtai svarsčiau, tačiau apsisprendžiau likti čia. Nes man yra svarbu padėti žmonėms, jausti jų dėkingumą. Ne vien pinigai gyvenime yra svarbu, labai svarbu, kaip jautiesi dirbdamas“, – prisipažįsta pašnekovas.
Jis džiaugiasi, kad tokį jo sprendimą palaikė artimieji, ir sako jaučiasi šioje profesinėje veikloje atradęs save.
„Nelabai jau įsivaizduoju save, dirbantį kitur. Kad ir būna dienų, kai labai pavargstu, bet darbo prasmė viską atperka. Greitai bus penkeri metai, kaip čia dirbu, bet esu laimingas, džiugus, o tai viską pasako.
Nenusakomas jausmas, kai netikėtai sutinki žmogų gatvėje, o jis tave atpažįsta, apsikabina. Kartais matai net džiaugsmo ašaras, kai vyresni žmonės sako „tu man esi kaip anūkas“. Tos žmonių šypsenos, grįžtamasis ryšys, dėkingumas, kurį jie taip gražiai ir šiltai rodo, yra tai, kas motyvuoja, įkvepia ir verčia stengtis dar labiau“, – atsisveikindamas sako Edgaras ir išskuba prie laukiančių darbų.
Primename, kad sunkiai besiverčiantys visos šalies gyventojai gali prašyti paramos į savo miesto ar rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių arba savos seniūniją. Daugiau informacijos – www.priimk.lt.