Įsigalėjus stereotipui, kad didžiausias taršos emisijas pasaulyje išmeta besivystančios šalys, tokios, kaip, pavyzdžiui, Kinija, Vakarų pasaulis tarsi nusiramino ir atrado sau įtikinimą pasiteisinimą. „Mes galvojame, kad mažai ką galime padaryti, jei pasaulio taršos liūto dalį sudaro tos kitos šalys – ne mes. Ir čia sustojame, nesusimąstydami, kad ta pati žvėriškai auganti, žvėriškai teršianti Kinijos pramonė auga ir teršia, nes gamina prekes ir produktus Vakarų pasauliui, dažnai naudodama iškastinį kurą, – atkreipia dėmesį R. Sklepovičius. – Pamirštame pripažinti faktą, kad taršą Kinijoje tiesiogiai skatiname savo kasdieniu vartojimu.“
Pasaulio statistika rodo, kad didžiausias taršos emisijas į aplinką išmeta būtent turtingiausia visuomenė – turtingiausios pasaulio šalys, aukščiausias ir aukštesnes pajamas gaunantys žmonės. Kuo didesnes pajamas gauname, tuo daugiau lėšų žmogus linkęs išleisti.
Kas pasaulio statistikoje laikomas uždirbančiu dideles pajamas? Tai žmogus, per metus uždirbantis daugiau negu 13 tūkstančių dolerių. Šiai grupei priklauso 16 proc. pasaulio gyventojų. „Tarp jų – ir daugiau negu pusė Lietuvos, – pastebi R. Sklepovičius. – Šie žmonės atsakingi net už 38 procentus pasaulinės CO2 taršos.“ Statistikos duomenimis, žmonės, uždirbantys virš 4000 dolerių per metus sudaro 51 proc. populiacijos ir yra atsakingi uz 86 proc. CO2 taršos, sukeliamos vartojimo. Likusi pusė pasaulio gyventojų uždirba mažiau negu 4000 dolerių per metus ir yra atsakingi tik už 14 proc. pasaulinės CO2 taršos per metus.
Taigi, daugiau vartojanti ir ekonomiškai gerai gyvenanti pasaulio dalis yra tiesiogiai atsakinga už didėjančią taršą, – sako R. Sklepovičius. – „Jei antroji pasaulio gyventojų pusė, šiai dienai mažai vartojanti ir mažai išmetanti CO2, pradės vartoti tiek pat, kiek ir pirmoji, pramonei remiantis iškastiniu kuru, šiandieninė tarša automatiškai padvigubės.”
Todėl, jo nuomone, dar svarbesnė atsakomybė ekonomiškai klestinčiam pasauliui tenka dėl to, kokiu būdu – tvariu ir ne – auga besivystančios šalys.
Kodėl leidžiame taršiai pramonei augti?
Anot R. Sklepovičiaus, išsivystęs, turtingas ir gerai gyvenantis pasaulis, savo gerovę sukūrė klimato kaitos sąskaita. Ir, jei šiuo metu besivystantis pasaulis savąją ekonominę gerovę kurs tokiais pačiais, netvariais ir taršiais būdais planetos sąskaita, žmonija bus negrįžtamai sunaikinusi Žemę ir jos visą ekosistemą, įskaitant ir pačią žmoniją.
„Iš to kyla natūrali išvada apie tiesioginę atsakomybę – jei pusę kelio link susinaikinimo mes jau nuėjome iš nežinojimo ir nepatyrimo, ar dabar, jau žinodami, kokias pasekmes kelia buka, tarši pramonė, galime užsimerkti ir leisti besivystančiam pasauliui pakaroti visas jau padarytas klaidas? Mano supratimu, Vakarų pasaulis turi milžinišką ir kertinę atsakomybę padėti besivystančiam pasauliui ekonominės gerovės siekti protingesniais, tvaresniais būdais, neleisti kartoti klaidų ir užkirsti kelią planetos ekosistemos sunaikinimui“, – sako R. Sklepovičius. Visgi, pasak, eksperto, čia slypi tam tikras vertybinis konfliktas.
Laikas mažinti atlyginimus
Pasak žaliosios energetikos eksperto, tam, kad pasaulis grįžtų į vėžes ir neutralizuotume jau turimus klimato kaitos padarinius, reikėtų itin drastiškų priemonių – atostogauti ne svetimuose kraštuose, o savuose, maisto pirkti puse porcijos mažiau negu faktiškai jo suvartojame, kasmet atlyginimus ne didinti, o mažinti ir taip siekti vis mažesnio vartojimo.
Tačiau suprantama, kad toks scenarijus – gana utopinis. „Statistika negailestinga, tačiau žmonijos ji vis tiek negąsdina taip, kaip išgąsdino karas Ukrainoje ar pasaulinė pandemija, kai susivienyti ir žaibiškai priimti bendrus sprendimus pasirodė visiškai įmanoma“, – pastebi R. Sklepovičius. Pasak jo, klimato kaitos stabdymas irgi reikalauja vieningų sprendimų, kuriuos įgyvendinti turėtų visos išsivysčiusios šalys – antraip nepavyks pasiekti apčiuopiamo ir situaciją keičiančio pokyčio. „Pavyzdžiui, būtų galima apmokestinti vartojimą – tai papildomas taršos mokestis, įsigyjant naujas prekes ar paslaugas. O surinktos lėšos būtų investuojamos į klimato kaitą mažinančius sprendimus besivystančiose šalyse. Tai leistų besivystančiam pasauliui augti nenaudojant iškastinio kuro, nedidinant klimato kaitos, ir tuo pačiu mažintant taršą išsivysčiusios šalyse“, – sako R. Sklepovičius.
Visgi, jis pripažįsta, kad tokie sprendimai būtų nepopuliarūs, tad, natūralu, kad politikai jų vengia. „Konkrečių klimato kaitos stabdymo sprendimų ir mechanizmų parinkimą, siekiant depolitizuoti šį klausimą, galima patikėti dirbtiniam intelektui, kadangi analizei ir geriausių išeities scenarijų modeliavimui duomenų turime užtektinai. – sako R. Sklepovičius. – Visgi, ar išsivystęs pasaulis pasiryš privalomai įgyvendinti visus dirbtinio intelekto sprendimus vardan planetos ateities?“