Ant sidabrinės lėkštutės sėkmingos karjeros niekas neatnešė – prireikė 25 metų nuoseklaus darbo tam, kad atsidurtų ten, kur yra dabar. Su vis dar stereotipiniu visuomenės požiūriu į moteris lyderes versle S. Gutauskaitė-Bubnelienė sako susidūrusi, kai tapo banko vadove ir teko ne vieną kartą išgirsti klausimą, kaip dabar suderins šeimą ir profesinį gyvenimą.
Sonata, SEB banke užimate aukščiausias pareigas, o tam, tikiu, reikia turėti tam tikrų savybių – užsispyrimą ir drąsą atsinešėte dar iš vaikystės?
Mano tėvai dirbo švietimo srityje, tad pati augau šeimoje, kurioje buvo vertinamas mokslas, žinios ir nuolatinis tobulėjimas. Tėtis mano ugdymui skyrė tikrai daug laiko – lydėjo į skaitovų konkursus, teatro užsiėmimus, šokių ir dainų ansamblio „Minija“ repeticijas bei renginius, kuriuose kartais būdavau ir vedėja. O iš mamos, kuri dėstė matematiką, gavau puikius tiksliųjų mokslų pagrindus.
Dar būdama vaiku, puikiai supratau, kad darbu, atkaklumu ir iniciatyvumu galima daug pasiekti. Buvau smalsi ir noriai įsitraukdavau į skirtingas veiklas, mėgau būti komandoje, bendrauti su skirtingais žmonėmis. Tiesa, drąsą savyje teko ugdyti palaipsniui, mat tais laikais buvo įprasta mergaites ugdyti kukliomis. Manau, vaikystėje išugdytos savybės padeda eiti ir dabartiniu profesiniu keliu.
Viename jūsų straipsnyje skaičiau įdomią statistiką: mokyklinio amžiaus mergaitės Lietuvoje yra tiek pat ar net labiau verslios negu berniukai, tačiau ilgainiui moterys rečiau kuria verslą ir jam vadovauja. Kokias esmines priežastis išskirtumėte?
Taip, ilgametė SEB banko partnerė organizacija „Lietuvos Junior Achievement“ yra surinkusi duomenis apie mokinių dalyvavimą verslumo programoje „Accelerator X“. Tai mokomųjų mokinių bendrovių programa, kai vaikai dar mokyklos suole išbando tikro verslo kūrimo pradmenis. Šioje programoje vadovo pareigas mokomosiose įmonėse vidutiniškai 15 proc. dažniau eina merginos, tačiau kaip rodo jau dirbančių vyrų ir moterų statistika, moterys vadovėmis tampa rečiau nei vyrai.
Manau, šio skirtumo šaknys ir priežastys pirmiausia glūdi švietimo sistemoje. Tam, kad tirpdytume šį skirtumą, svarbu investuoti į švietimą ir apie lygias galimybes kurti verslą kalbėti dar mokykloje. Kuo daugiau vaikų – mergaičių ir berniukų – turėtų išmėginti verslą dar besimokydami, nes tai moko nebijoti klysti, atrasti, bandyti, gebėti prisiimti ir nevengti rizikos, kuri yra kiekvieno verslo palydovas. Manau, kad mokyklose vienodai turėtų būti skatinama ir mergaičių, ir berniukų drąsa, veiklumas.
Kas jus pačią paskatino ir motyvavo siekti aukščiausio lygio vadovės pozicijos?
Dar prieš 25 metus po praktikos SEB banke pradėjau dirbti klientų aptarnavimo specialiste ir užaugau profesine prasme. Įgijau patirties visuose organizacijos lygmenyse ir įvairiose pozicijose – nuo jauno darbuotojo iki aukščiausio lygio vadovo. Taigi, banko vadovės pareigos į mano gyvenimą atėjo nuosekliai, palaipsniui, kantriai dirbant ir mokantis.
Stipriausias motyvas kopti karjeros laiptais visuomet buvo galimybė nuolatos tobulėti, spręsti naujus iššūkius ir dalyvauti pokyčiuose. Ir žmonės – mano kolegos, su kuriais dirbu banke. Jie visuomet pasirengę žengti papildomą žingsnį, ieškoti sprendimų ir nenuleisti rankų, kad ir kaip sunku būtų.
Be to, sektorius, kuriame dirbu – bankas, yra svarbus visuomenės finansinei gerovei ir šalies ekonomikos augimui. Man patinka prisiliesti prie šių procesų, patinka bankininkystė, noriu kartu su komanda toliau stiprinti banko vaidmenį Lietuvoje ir prisidėti prie šalies ekonomikos kūrimo. Dirbant man svarbu turėti ilgalaikę viziją ir perspektyvą, o banke mes ją turime – esame tam, kad atsakingais patarimais ir kapitalu kurtume geresnę ateitį. Šiai ir būsimoms kartoms. Tokia mūsų veiklos prasme tikiu ir noriu ją įgyvendinti.
Ar per visus tuos 25 metus buvo momentų, kuomet aiškiai jautėte, kad vyrui šių užsibrėžtų tikslų pasiekti būtų gerokai paprasčiau vien dėl stereotipinio požiūrio į moteris, kuris, pripažinkime, vis dar gajus?
Man pasisekė, kad pradėjau karjerą skandinaviškoje įmonėje. Teko dirbti su puikiais vadovais gerose komandose, todėl su stereotipiniu požiūriu susidūriau palyginti nedaug.
Visgi vienas nesusipratimas mano karjeroje tikrai buvo – prieš daugelį metų kolega iš kitos šalies suabejojo mano tinkamumu užimti pareigas dėl lyties. Šis incidentas suteikė vertingų pamokų. Visų pirma, išmokau gąsdinančias situacijas priimti kaip iššūkį pademonstruoti visus savo gebėjimus ir įgūdžius. Buvau ir esu įsitikinusi, kad susidūrus su kritika ir abejonėmis, svarbu nenuleisti rankų ir susitelkti į sritis, kuriose galime tobulėti.
Tiesa, su tam tikrais stereotipais ne tiek banke, kiek visuomenėje, susidūriau jau tapusi banko vadove. Tuo metu dažnai teko atsakinėti į klausimus, kaip dabar viską suspėsiu, ką teks paaukoti vardan karjeros ir pan. Man atrodo, tokie klausimai ir atskleidžia visuomenėje užprogramuotus stereotipus, esą vadovaujamas pareigas užimančiai moteriai sunku rasti balansą tarp šeimos ir darbo, ji būtinai turi kažką aukoti. O juk visi mes, žmonės, laiką skirstome atsižvelgdami į savo vertybes ir prioritetus. Ir visų mūsų gyvenimas susideda iš trijų pagrindinių sričių: laiko sau, laiko šeimai, artimiesiems ir draugams bei laiko darbui, profesinei veiklai. Todėl kiekvienas, nepriklausomai nuo užimamos pozicijos, turime mokėti organizuoti savo gyvenimą ir savo darbo dieną.
Jei norime pokyčių ir griauti tuos stereotipus – keistis reikia visuomenei ar pačioms moterims?
Sakyčiau, ir taip, ir taip. Mano tik ką minėtas pavyzdys apie klausimus, kurių dažnai sulaukdavau tapusi banko vadove, puikiai iliustruoja, kiek dar gajus yra stereotipinis požiūris.
Prieš kelerius metus esame atlikę tyrimą: perskaitėme 80 proc. vieno žinomo žurnalo metinio tiražo. Atrinkome interviu su vadovais ir atlikome klausimų analizę. Klausimo „O kaip sekasi karjerą derinti su šeima?“ vyrų vadovų buvo klausta du kartus rečiau. Dalis moterų, kurios išvengė klausimo, spėju dar buvo nesukūrusios šeimų.
Kita vertus, ir pačios moterys vis dar yra linkusios save nuvertinti. SEB banke atliekame daug įvairių tyrimų ir matome, kad moterys vis dar turi mažesnių lūkesčių dėl savo atlygio, pajamų augimo. Kas stebina dar labiau – skiriasi ir jaunų moterų bei vyrų požiūris į savo vertę darbo rinkoje ir perspektyvas. Jauni vyrai gerokai dažniau negu moterys teigia manantys esą verti didesnio atlyginimo, finansiniai vyrų ateities lūkesčiai taip pat žymiai ambicingesni. Vadinasi, stereotipai, kuriuos mes linkstame vadinti atgyvenusiais, yra palietę ir jaunąją kartą.
Tam, kad situacija keistųsi, kuo daugiau moterų turėtų priimti stereotipus kaip paskatą juos laužyti. Kuo daugiau bus „nestereotipinių“ moterų, tuo labiau keisis ir bendros visuomenės nuotaikos. Juk viskas visada prasideda nuo asmeninės iniciatyvos.
Kokios formos palaikymo, jūsų akimis, trūksta karjeros siekiančioms moterims ir kokią žinutę norėtumėte joms perduoti?
Kaip jau minėjau, pirmiausia tikiu švietimo įtaka ir tuo, kad lygių galimybių idėja turėtų būti diegiama jau nuo mažų dienų. Antra, svarbu ir tai, kad karjeros siekiančios moterys galėtų lengvai derinti šeimos ir darbinį gyvenimą. Tam svarbus ir kokybiškas priešmokyklinių ugdymo įstaigų tinklas, ir abiejų tėvų vienodas įsitraukimas į vaiko priežiūrą, auklėjimą. Manau, kad Lietuvoje šiuo aspektu žengiame teisingu keliu. Vis daugiau tėčių mielai eina vaiko priežiūros atostogų ir ne „padeda auginti“, o iš tiesų augina savo vaikus.
Labai tikiu ir sėkmės istorijų nauda bei įtaka. Kuo daugiau kalbėsime apie versle besisukančias ir aukštas pareigas užimančias moteris, jų patirtis, pamokas, iššūkius, suklydimus ir laimėjimus, tuo daugiau įkvėpimo ir pasitikėjimo savimi perduosime kitoms moterims.
O pačioms moterims patarčiau aktyviau palaikyti ir rekomenduoti vienoms kitas. Puikus pavyzdys yra asociacija ,,Lyderė“, subūrusi veiklias verslo ir visuomenės moteris, skatinanti jas drąsiau siekti karjeros bei inicijuojanti reikiamus pokyčius. Visoms dvejojančioms moterims linkiu išdrįsti ir veikti. Liautis planuoti, svarstyti, atidėlioti, laukti palankiausios progos ar tinkamiausio meto. Tiesą sakant, toks niekada neateis. Visada bus bent kelios priežastys, kodėl dar reikėtų palūkėti, kodėl ne dabar.
Yra toks posakis – norėdami visada randame šimtą galimybių, o nenorėdami randame šimtą priežasčių. Tad linkiu, kad noras veikti būtų gerokai stipresnis nei dvejonės.
Ar sutinkate su požiūriu, kad moterys ir vyrai, būdami vadovais, į komandą atneša vienodai svarbias ir reikalingas, tačiau iš esmės besiskiriančias kompetencijas? Ar iš savo patirties esate pastebėjusi šią skirtį?
Nemanau, kad yra tik „vyriškų“ ir tik „moteriškų“ kompetencijų. Esu sutikusi labai analitiškų moterų ir emocingų, empatiškų vyrų. Tvirtų ir drąsių moterų bei viską po kelis kartus pasveriančių ir visas rizikas įvertinančių vyrų. Tačiau labai tikiu įvairovės atnešama nauda.
Kasdienėje veikloje dažnai pastebiu, kad vyrai labiau analizuoja svarstomo klausimo gylį, o moterys – plotį, nori įvertinti visas aplinkybes, kontekstą, ir tokie skirtingi požiūrio kampai leidžia pasiekti labiau pamatuotų ir pasvertų rezultatų.
Daugybė tyrimų rodo, kad ne vyriškos ir ne moteriškos komandos pasiekia daugiausiai, o būtent įvairialypės – jos yra pelningiausios ir rezultatyviausios. Tam, kad organizacijos veiktų sėkmingai, reikalinga abiejų lyčių sinergija. Tik tada, kai vadovai nėra vertinami per lyties prizmę, galime pasiekti daugiausiai. Skirtingos vadovų komandos patirtys, požiūris, drąsa kelti klausimus yra tai, kas lemia jos stiprybę.
Būnant vadove neišvengiamai tenka priimti tvirtus ir kartais nelengvus sprendimus. Ar galite papasakoti jums įsiminusį konkretų iššūkį, tapusį išbandymu ir visai komandai, ir jums pačiai, kaip vadovei?
2022 metų vasario 24 d. sukrėtė žinia apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje – tuo metu jau buvau SEB banko vadovė.
Labai gerai atsimenu tą rytą – buvome suplanavę visiems kolegoms pristatyti naują banko verslo planą. Tai didelis ir svarbus renginys banke, kurį atsakingai planuojame ir jam daug ruošiamės. Iš vakaro viskas atrodė sustyguota iki smulkmenų, tačiau tos dienos rytą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Buvo daug nežinios, pasimetimo, net svarstėme atšaukti renginį, tačiau nusprendėme laikytis savo plano. Žinoma, daug ką ekspromtu teko daryti kitaip negu planavome, diskutavome ir planus koregavome nuo ankstaus ryto, tačiau visi buvome kartu – ir banko valdybos nariai, ir darbuotojai.
Tas laikotarpis, ypač pirmieji karo mėnesiai, atnešė daug sumaišties, baimių, darbuotojų ir klientų klausimų, į kuriuos nebuvo lengva rasti atsakymus. Mums, kaip bankui, teko vaidmuo užtikrinti sankcijų įgyvendinimą. Šis pokytis pareikalavo greitos reakcijos perskirstant užduotis, prioritetus, sutelkiant komandas.
Ši patirtis man asmeniškai dar kartą parodė, kaip svarbu turėti komandą tokią, į kurią galėtum atsiremti kritiniais momentais, su kuria kartu galėtum eiti per neapibrėžtumą ir iki tol nepatirtus iššūkius.
Esate baigusi aukščiausio lygio vadovų studijas pagal „BMI Executive Institute“ EMBA programą. Kokias esmines pamokas išsinešėte iš studijų ir kaip ši programa prisidėjo formuojant jūsų vadovavimo stilių, požiūrį į sprendimų priėmimą bei lyderystę bendrai?
Man labai svarbu tobulintis, plėsti savo žinias ir nuolat įgyti naujų įgūdžių, todėl pati mokausi visą gyvenimą. Studijų patirties sukaupiau išties nemažai – Klaipėdos universitete studijavau ekonomiką ir rinkodaros vadybą, vėliau institute baigiau verslo administravimo studijas. Esu baigusi lyderystės programą Švedijos Wallenbergo institute ir valdybos narių mokymo programą „Baltic Institute of Corporate Governance“.
„BMI Executive Institute“ studijos suteikė labai vertingos patirties verslo valdymo srityje, nes mokėmės visko, kas susiję su organizacijos veikla: nuo tiekimo grandinės iki finansų, nuo talentų valdymo iki inovacijų. Sprendžiant praktinius uždavinius, buvo įdomu lyginti skirtingus bendramokslių požiūrius ir patirtis bei iš jų mokytis.
Dabar man net pačiai sunku patikėti, kad rašydamos diplominį darbą, kartu su grupioke įsiprašėme susitikti su vienu geriausiu Japonijos el. prekybos lyderiu kosmetikos srityje – tuomet gavau neįkainojamos patirties ir supratimo, kaip kurti verslą.
„BMI Executive Institute“ mokymuose ypatingas dėmesys skiriamas kompetencijų ir lyderystės savybių ugdymui. Vadovas ir lyderis – kokį esminį skirtumą tarp jų matote?
Apie tai yra parašyta tikrai ne viena knyga, įrašyta tūkstančiai valandų tinklalaidžių, apstu net šios srities interneto memų. Mano akimis, lyderis visų pirma yra vizionierius, telkiantis savo komandą bendram tikslui, įkvepiantis žmones, įgalinantis juos veikti ir atskleisti geriausias savo savybes. Tai žmogus, kuris rodo kryptį, suteikia prasmę, ir komanda pati eina reikiama linkme. Be to, lyderis man visuomet yra tas, aplink kurį žmonės telkiasi ne todėl, kad taip įpareigoja formali organizacijos hierarchija, o todėl, kad jis užmezga nuoširdžius ryšius su žmonėmis, nes jam žmonės iš tiesų rūpi.
Ar pati save pavadintumėte lydere darbinėje srityje?
Labai nemėgstu hierarchijos – ji man susijusi tik su atsakomybe ir teise pasirašyti darbinius dokumentus, o dirbti komandoje ir stengtis įkvėpti kitus man patinka. Man svarbu, kiek įsitraukę ir motyvuoti kurti vertę yra visi komandos nariai, tad viena svarbiausių mano, kaip vadovės, funkcijų – atpažinti lyderius kituose ir padėti komandai augti.