Vadovus ugdantį institutą jis baigė 2015 metais, o po trejų metų, iki tol aštuonis metus dirbęs atsinaujinančios energijos projektų vystytojos „E energija“ grupės projektų vadovu, G. Uloza tapo šios įmonės generaliniu direktoriumi. Šiandien jo veikla glaudžiai susijusi su atsinaujinančia energija, tvarumu ir atsakinga lyderyste, kuriančia teigiamą poveikį mūsų šaliai ir visam regionui.
Gediminai, papasakokite, kaip atsidūrėte AEI srityje? Kas paskatino ja domėtis, o vėliau prisijungti prie atsinaujinančiosios energijos sprendimus siūlančios įmonės?
Pagal išsilavinimą ir patirtį esu pusiau inžinierius, pusiau ekonomistas. Baigęs vidurinę mokyklą turėjau pasirinkimą mokytis arba inžineriją, arba ekonomiką. Pasirinkau pastarąją, tačiau inžinerija, fizika ir visi kiti tikslieji mokslai visada buvo mano stiprioji pusė. Būdamas finansų srityje, galiausiai „nudreifavau“ į tą sektorių, kuris atitiko mano gebėjimus ir kuriame atradau save kaip finansų ir techninės inžinerijos specialistą.
O kalbant konkrečiai apie AEI vystymą Lietuvoje, tai yra pasaulinio lygio iššūkis, kadangi klimato kaita geografinių sienų neturi, o iššūkiai man visada patiko. Mūsų šalis šioje srityje pradėjo nuo labai žemos pozicijos – prieš 20 metų turėjome praktiškai nulį AEI. Pirmieji vėjo parkai atsirado 2000-ųjų metų pradžioje, reikšmingesni saulės parkai – tik po 2010 metų. Tada ir prasidėjo mano pažintis su „E energija“, dar kaip konsultantas prisidėjau prie pirmųjų vėjo jėgainių projektų, o 2010 m. prisijungiau prie šios grupės.
Praėjus dvidešimtmečiui, klimato kaitos požiūriu Lietuva savo projektų dydžiais ir reikšme jau yra visiškai lygiavertė tiems patiems švedams, danams, vokiečiams ir kitiems AEI lyderiams.
Sakote, iššūkiai. Kokie didžiausi jų buvo prieš jūsų minėtus 20 metų? Ar sunku tais laikais buvo priversti žmones patikėti idėja?
Iki šiol didžiausias iššūkis buvo tai, kad AEI Lietuvoje ilgą laiką buvo nekonkurencingi be valstybės skatinimo ir pagalbos. Tačiau jų plėtrai tvirtus pamatus padėjo Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymas. Iki tol jos pagaminamos elektros tikroji kaina buvo sunkiai apskaičiuojama, tačiau kintami kaštai buvo tokio žemo lygio, kad naktimis Baltarusijai elektrą atiduodavome kone už dyką. Jei šiandien vis dar veiktų IAE arba būtų buvusi pastatyta nauja, apie AEI plėtrą mes dabar nekalbėtume.
Esate ir prestižinio „BMI Executive Institute“ EMBA programos alumnas. Kaip galvojate, kokią įtaką jūsų karjerai, gebėjimui vadovauti turėjo ši programa?
BMI buvo viena iš mano karjeros stotelių, kuri leido išsigryninti tolesnei mano karjeros krypčiai. Iki tol buvau projektų, tam tikrų projektinių įmonių vadovas, tačiau visai grupei nevadovavau. Taip jau nutiko, kad neilgai trukus po EMBA programos baigimo mūsų ilgametis grupės vadovas ir akcininkas pasiūlė perimti visos grupės vairą.
Na, o kalbant apie patirtį ir praktiką institute, man tai buvo puikus laikas šiek tiek atsitraukti nuo projektinės veiklos, permąstyti savo prioritetus, sudėlioti mintis, kaip ir kur aš save įsivaizduoju ateityje. Pagaliau – ne mažesnė nauda buvo ir žmonės, su kuriais teko dirbti: šiame unikaliame institute sutikau daug bendraminčių, pasisėmiau patirties, čia užsimezgė puikių pažinčių, kurios virto vertingų kontaktų ratu. Per tą 10 metų tie skirtingų sričių žmonės padėjo patarimais, kita pagalba. Tai didžiulis turtas.
Kaip galvojate, kiek verslo lyderystėje yra svarbus toliaregiškumas? Štai jūs jau dabar žengiate tvarumo keliu, vadovaujatės ateities standartais, nors tai galbūt nei pats lengviausias, nei finansiškai verslui palankiausias kelias?
Toliaregiškumas yra labai svarbus – mūsų bendrovė, akcininkai aiškiai pamatė tvarumo kryptį ir sistemingai nuo 2010 metų dirba tik su AEI. Tad mūsų sėkmės ištakos, manau, ir yra strategija – orientuotis tik į AEI ir į klimato kaitą mažinančius projektus.
Taip, galbūt tam tikru metu tai nėra pati geriausia finansinė investicija, galbūt labiau apsimokėtų investuoti į NT kažkur pajūryje ir pan. Pagundų nukrypti į kažkokias alternatyvas per 15 mano darbo metų šioje srityje tikrai buvo, tačiau sistemingas, vienakryptis darbas galiausiai leido sužydėti rezultatams.
Kokios tendencijos šiandien vyrauja AEI sektoriuje? Kokie esminiai pokyčiai vis dar yra reikalingi?
Dabar didžiausias iššūkis yra politinis nestabilumas, dėl kurio investuotojai nesijaučia užtikrinti. Neskaičiuojant paramos įsirengti saulės elektrinę privatiems gyventojams, valstybė beveik 10 metų jau neskiria jokių subsidijų atsinaujinančiajai energetikai – į viską investuojame iš savų lėšų ir savo rizika. Taigi, mano nuomone, sektoriui, kuris puikiai tvarkosi be valstybės pagalbos, turėtų būti sudėlioti aiškūs ilgalaikiai prioritetai, kurie suteiktų stabilumo ir pritrauktų dar didesnių investicijų.
Kalbate apie apsunkinimus, o kokios yra veiksmingiausios strategijos, padedančios įveikti pasipriešinimą ar skepticizmą atsinaujinančiosios energijos projektams, ypač tose srityse, kur jie yra mažiau paplitę?
Vienintelis būdas, mano nuomone, yra viešumas ir edukacija. Turime šviesti visuomenę apie tai, kad Lietuvai ir visam pasauliui atsinaujinanti energetika yra vienintelis kelias pasiekti tvarų ekonomikos augimą ir užtikrinti mūsų planetos išlikimą ateities kartoms
Kaip suderinate verslo finansinius tikslus su platesne socialine ir aplinkosaugine atsakomybe? Ar jie nesikerta? Kaip nustatote prioritetą tarp atsinaujinančiosios energijos projektų finansinio atsiperkamumo ir galimo jų socialinio/aplinkosauginio poveikio aplinkai?
Dėl aplinkosauginio poveikio aplinkai mums nesudėtinga atsakyti į šį klausimą, nes, kaip ir minėjau, jau 15 metų investuojama tik į tokius projektus ar technologijas, kurios susijusios su klimato kaitos mažinimu.
Tačiau esame ir socialiai atsakingi – bendruomenės, prie kurių statomi vėjo parkai, gauna tam tikras išmokas, sutvarkoma infrastruktūra. Didžioji dalis žmonių, su kuriais man tenka bendrauti, atsinaujinančiąją energetiką palaiko dėl labai paprastų geopolitinių priežasčių. O ypač tie, kurie yra matę įvarius mūsų šalies raidos etapus, puikiai supranta, kad energetinė nepriklausomybė yra būtina, o AEI yra tiesiausiai kelias į tai.
Dažnai žmonės sako, kad jiems nėra taip svarbu, kad pro jų langus matosi besisukantys vėjo jėgainės sparnai, jiems kur kas svarbiau, kad virš jų stogų neskraido naikintuvai. Tad tik užtikrinę Lietuvos ekonominę gerovę, mes būsime tikri dėl savo saugumo.
„E energijos“ grupė turi ambicingų planų iki 2030 m. išvystyti iki 2000 megavatų (MW) atsinaujinančiosios energijos projektų Baltijos šalių ir Lenkijos regione. Kokie esminiai etapai numatyti šiam tikslui pasiekti ir kokią įtaką numatote regiono mastu?
Šiandien esame pasiekę apie 500 MW, per šiuos metus žadame išvystyti dar 250 MW. Tačiau tie 2000 MW nėra „iš oro“ sugalvotas skaičius, tai nominalus Lietuvos elektros energijos poreikis – tiek energijos per dieną suvartoja visi šalies gyventojai ir verslai kartu sudėjus. Tad jei viena privati kompanija gali išvystyti tiek elektros energijos, o rinkoje veikiame tikrai ne vieni, tai galiu drąsiai pasakyti, kad AEI yra auksinė galimybė Lietuvai tapti labai turtinga šalimi.
Prieš 5 metus buvome didžiausi elektros importuotojai Europoje. Po 5 metų, manau, būsime lentelės viršuje pagal eksportuojamą elektros energiją. Ir visa tai – privataus sektoriaus lėšomis.
Galbūt populistinis klausimas, kuris reikalauja ir tokio paties atsakymo: jei norime gyventi ne tik švariau, bet ir geriau – tvarumu grįsti sprendimai versle greičiausiai jau yra neišvengiamybė?
Nemanau, kad teisinga yra apibendrinti arba subendrinti sąvoką „tvarus sprendimas“. Vadinamasis greenwashingas yra vienas didžiausių tvarumo priešų. Kai tvarumu yra prisidengiama vykdant projektus visai kitu tikslu, tai jau nėra gerai. Pavyzdžiui, statant naują biurų pastatą, bandoma prisitraukti pinigų iš žaliųjų investicijų fondų, kai realiai tos investicijos galėtų būti nukreiptos vystant naujus AEI pajėgumus, kurie išties atneštų naudos.
Tačiau iš kitos pusės – šiandien konkurencingai vystant verslą ir pristatant savo įmonę tarptautiniams investuotojams, tvarumo kriterijai yra reikalingi. Po truputį šiuos kriterijus įveda ir ES: CO2 skaičiavimai, importo mokestis anglies dvideginiui, tvarumo ataskaitos ir pan. Tad atsakant į klausimą, manau, kad kiekvienas Lietuvos verslas, pridėdamas bent po vieną tvarų sprendimą prie bendro paketo, prisideda prie klimato kaitos poveikio mažinimo, tačiau nereikia savęs apgaudinėti, kad padaręs kažkokį mažą sprendimą, gali vadintis tvariu ir daugiau niekuo nebesirūpinti.
Pakalbėjome apie atsinaujinančiosios energetikos sektoriaus tendencijas ir iššūkius. Papasakokite šiek tiek apie save. Kas jus patį kasdien motyvuoja darbe? Noras prisidėti prie gražesnio, tvaresnio rytojaus, o gal asmeninės ambicijos – būti sėkmingu lyderiu?
Mane motyvuoja aiškiai pamatuotas ir pasiekiamas rezultatas. Tai iliustruoja ir pastarųjų 5 metų mūsų įmonės strategija. Tą rezultatą, kurį mes gauname, visada norime pamatuoti ir užfiksuoti. Pradedant nuo piršto iškėlimo į orą ir vėjo pamatavimo iki stovinčio ir veikiančio vėjo parko. Kitaip tariant, nuo idėjos iki visiškai įgyvendinto projekto. Tad mane ir žavi bei veda į priekį pats vystymo procesas, su aiškiai matomu rezultatu ir sukurta pridėtine verte.
Koks vadovas esate? Tas, su kuriuo visada galima pasikalbėti prie kavos puodelio, o galbūt tas, kuriam asmeniškumai ir darbas yra nesuderinami dalykai?
Mūsų formatas, veiklos modelis puikiai atitinka mano vadovavimo, lyderystės principus. Įmonėje neegzistuoja griežta hierarchija, dirbame labai lanksčiomis projektinėmis komandomis, skirtingais formatais, per įvairius sąlyčio taškus. Kitaip tariant, esame viena didelė šeima. Kadangi turime santykinai nedidelį žmonių skaičių – vienas kitą puikiai pažįstame, esame vieningi ir einame viena kryptimi. Žinoma, tokia kultūra įmanoma tik tam tikro dydžio organizacijose.
Didelėms įmonėms, kuriose vadovai asmeniškai nepažįsta kiekvieno darbuotojo, aš vadovauti negalėčiau. Tai ne mano stilius. Save laikau labiau grupės lyderiu nei formaliu vadovu. Kur reikalingos mano kompetencijos, dažnai ir pats tampu kažkurios komandos dalimi. Mes dirbame pagal netradicinio verslo organizavimo modelį, kuris labiau tinka lanksčioms organizacijoms, ir nors nesame patys didžiausi, galime išlaikyti rinkos lyderio pozicijas dėl priimamų sprendimų greičio ir galimybės sparčiai reaguoti į besikeičiančias verslo sąlygas.
O per kokias praktikas atpažįstate save kaip lyderį?
Kadangi puikiai žinau savo kolegų stipriąsias ir silpnąsias puses, galiu labai greitai sudėlioti komandų sudėtis, apibrėžti tikslus ir paskirti užduotis. Apie 50 proc. mūsų komandų sudaro inžinieriai, trečdalį – teisininkai, likusią dalį – ekonomistai. Kad įmonė veiktų sėkmingai, visi šių trijų profesijų atstovai turi dirbti išvien. Tačiau, sutikite, kad puikus inžinierius tikrai nebūtinai turi būti geras teisininkas arba stiprus ekonomistas – geras inžinierius. Tad mano užduotis ir yra, pasitelkus kiekvieno kalbą, suvienyti šiuos skirtingus žmones ir nukreipti juos eiti tuo pačiu keliu.