Mes jau spėjome primiršti pačią vakarienės restorane idėją. Pirmiausiai – tai ne vien tik valgymas. Viskas žymiai sudėtingiau ir įdomiau: valgiaraščio studijos, bendravimas su padavėju, patiekalų laukimas, patiekalų vertinimas. Tam tikra nuotaika vakarienės finiše.
Aš visada sakiau: mes visi esame maisto ir restoranų kritikai, visi! Gal tik ne visi ryžtamės tai pripažinti. Kodėl tai primygtinai sakau? Paskutinis vakarienės restorane veiksmas – tai arbatpinigiai! Juos paliekame – menkus arba gausius. Nepaliekame nieko? Bet juk tai irgi verdiktas! Stiprus, neigiamas restorano įvertinimas! Štai kodėl primenu einantiems į restoraną, į kokteilių ar kavos barą, į pakelės užeigą, į piceriją: nepamirškite, jūs esate maisto kritikai! Jūsų vertinimo aktas – palikti arba nepalikti arbatpinigiai.
Mano paties santykis su arbatpinigiais – sudėtingas. Pirmiausiai man nepatinka pats žodis – ilgas ir gremėzdiškas. Lyginant su angliškais „tipsais“ arba itališka „mančia“, arba prancūzišku „purbuar“, mūsiškis penkių skiemenų skamba gana anachronistiškai.
Toliau, mano arbatpinigiai padavėjui, restorano komandai yra labai asmeniškas, sakyčiau net intymus jų darbo vertinimas. Aš nenoriu, kad kiti matytų, žinotų. Paskutinė patirtis prabangiame Vilniaus restorane prieš pandemiją: solidus vyras po vakarienės lėtai traukia iš piniginės spalvingą 50 eurų banknotą, lėtai atidaro odinę arbatpinigių dėžutę, lėtai sulanksto, deda pinigą, uždaro. Apsidairo aplink save – ar mato kiti staliukai. Arbatpinigių spektaklis, dievaži, vertas arbatpinigių. Man toks variantas netinka. Arbatpinigiai – tai mano ir padavėjo asmeniniai reikalai!
Bet kuriuo atveju – ta išskirtinė akimirka, kai pavalgęs, išgėręs, paragavęs trumpam susikaupi, įjungi vertinimo motorą ir pradedi mintyse pats su savimi aptarinėti įvertinimo dydį – ta akimirka yra labai svarbi.
Štai kodėl pasikalbėjęs feisbuke su Juozu Piekuru – vienu iš „Tipit“ projekto kūrėjų, pagalvojau: oho, vyksta kažkas visiškai naujo užgesusiame restoranų pasaulyje. Kažkas tokio, kas mums maloniai primins – esame pakeliui iš pandemijos gniaužtų į laisvę – prie staliuko, į kavinę, į barą.
Visiškai naujas, labai technologiškas, asmeniškas ir paprastas „Švyturio“ ir startuolio „Tipit“ inicijuojamas arbatpinigių mokėjimo konceptas tiesiai padavėjui, padavėjų komandai į sąskaitą, mane išsyk sužavėjo: grįžti po metų pertraukos į restoraną ir randi tai, ko dar nėra buvę.
Nes juk arbatpinigiai iki šiol buvo problema: nepamirškime! Problema ne tiems, kurie jų nenorėjo palikti, o tiems, kas norėjo, bet negalėjo. Paskutinį kartą su arbatpinigių problema stipriai susidūriau ne Lietuvoje, o Romoje, ruošdamas lietuvišką Amžinojo miesto restoranų gidą „Amor Roma“. Aplankiau daugybę Italijos sostinės valgymo vietelių – pigių, brangių, paprastų, išskirtinių. Pastebėjau štai ką: maždaug pusė mano apsilankymų liko be paliktų arbatpinigių. O kartą netgi pelniau ironišką „cameriere“ – padavėjo šypseną: „No mancia?“ Jokių arbatpinigių? Jokių.
Tiek itališki „no mancia“ , tiek lietuviški „nulis arbatpinigių“ variantai buvo tokie: a) neturėjau kišenėje kelių eurų – šitas dažniausias; b) neturėjau 20 eurų „mišelininiame“ restorane, nes tiesiog nesinešioju grynų pinigų; c) norėjau palikti arbatpinigius pridėdamas kelis eurus prie sąskaitos ir mokėti kortele, bet padavėjas numojo ranka – et, negausiu; d) norėjau palikti arbatpinigius kortele pridėdamas 20 eurų prie sąskaitos, bet padavėjas tik numojo ranka – et, gausiu tik pusę...
Nes tokia buvo realybė: sumoki kortele 20 eurų arbatpinigių ir jie keliauja į restorano savininko sąskaitą.Tarsi būtų apmokėtas ne solidarumo su restorano padavėju mokestis, o vyno butelis. Su visu fiskalinių prievolių paketu. Kas lieka iš kliento kortele mokėtų 20 eurų? Kažkiek gal ir lieka. Viskas priklausys nuo restorano savininko. Bet parodykite man šiandien restorano savininką, kuris gali švaistytis pinigais.
Lietuviai pirmieji pasaulyje sugalvojo arbatpinigių „turbo“: po vakarienės padavėjas atneša kreditinės kortelės terminalą ir tu apmoki restorano sąskaitą kortele. Paskui atneša antrąjį – „Tipit“ terminalą, ten surenki skaičių – eurus, ir jie keliauja tiesiai į sąskaitą tam padavėjui, kuris tiksliai apibūdino vyno ir patiekalo derinį, taigi – šaunuolis. Tam padavėjui, kuris pastatė suolelį prabangiai žmonos rankinei – vėl šaunuolis. Arba tai, kuri išsiklausinėjo tavo požiūrį apie mineralinį vandenį ir atnešė teisingai atvėsintą – super!
O jeigu visi šie šaunūs dalykai neatsitiko? Jeigu padavėjas buvo žioplas ir nesugebėjo paaiškinti, kokios vynuogės paslėptos už gražios vyno etiketės? Jeigu nepadėjo suolelio prabangiai žmonos rankinei ir ją teko pasmerkti grindų pozicijai? Jeigu prašiau vėsaus mineralinio, o atnešė pliažo temperatūros? Kas tada? Nieko, galima išreikšti protestą: „Tipit“ terminale surinkti patį mažiausią skaičių, pavyzdžiui – 0,5 euro. Kam reikia, tas supras. Ir apmąstys klaidas.
Juozas Piekuras, vienas „Tipit“ kūrėjų, mano entuziazmą pristabdė: kol kas techninės galimybės leis mokėti arbatpinigius ne padavėjui A ar padavėjai B, o visai restorano ar baro komandai. Vėliau, kai projektas įsivažiuos, atsidėkoti už išskirtinį aptarnavimą bus galima ad personam – asmeniškai. Aš, žinoma, tik už tokį variantą: laimi visada komanda, tačiau kiekviena komanda turi savo lyderius, snaiperius, bomberius – jiems ir plojame.
„Švyturys“ nutarė remti „Tipit“ arbatpinigių sumanymą ir jo sklaidą, nes perprato kitą svarbų dalyką: jis pasižymi ne tik klientų asmeniškumais ar simpatijomis. Jame slypi ir puiki visuomeniškumo dozė: mažas arbatpinigių mokėjimo terminalas ištrauks visą padavėjų korpusą iš tos pilkos „ar jie ten moka mokesčius ar nemoka?“ įtarimų zonos. „Mūsų versijoje barmenai ir padavėjai gautus arbatpinigius turės deklaruoti ir sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Vėliau šios prievolės vykdymu, pritariant darbuotojams, galės užsiimti „Tipit“ sistema. Padavėjui tereiks prisijungti prie VMI, patvirtinti mūsų apskaičiuotas pajamas ir deklaruoti“, – aiškina J. Piekuras.
Pasakojau apie šį lietuvių projektą vienos garsiausių Italijoje picerijų – Neapolyje, Vašingtone, Milane savininkui Antonio Starita. Garsios Neapolio „pizzaiolo“ – picų kepėjų dinastijos atstovas liko nustebęs: „Gudri technologija, bet paprasta ir suprantama. Ji būtų ypač efektinga didelėse picerijose, kur klientų srautai dideli, padavėjų daug“. Pagalvojau: galbūt ateis diena, kai nuvažiuosime papietauti į Italiją ir ten mums paduos lietuvišką „Tipit“ skaitytuvą. Manau, kad taip turėtų būti: geros idėjos greitai sklinda po pasaulį.
Tiesa, dėl pavadinimo: „Tipit“. Man jis patiko – lengvas, išraiškingas. Galimas daiktas, po keleto metų ar – bat – pi – ni – gius vadinsime paprasčiau: „Tam šauniam padavėjui palikau „tipitų“.
Užsakymo nr.: PT_87251587