Savanoriškai moka jau daugiau kaip pusė milijono
Tuomet oponentai tvirtino, kad pensijų fondų dalyviai pasinaudos suteikta galimybe sustabdyti kaupimą. Tačiau įvyko priešingai – papildomai kaupti sutiko 352,5 tūkst. žmonių, o stabdyti kaupimą panoro maždaug 15 kartų mažesnis skaičius – tik 24 tūkst. pensijų fondų dalyvių.
Iki šiol tai yra vienas didžiausių Lietuvos gyventojų ir valstybės susitarimų.
Maža to, 2013–2016 metais pensijų fonduose kaupti pradėjo dar daugiau kaip 200 tūkst. dirbančiųjų ir visi jie sutiko savanoriškai prisidėti prie kaupimo savo lėšomis bei gauti valstybės skatinamąją įmoką.
Savanoriškai įmokas į pensijų fonduose esančias sąskaitas mokėti sutikę asmenys per pastaruosius dvejus metus būsimos pensijos kaupimui jau pervedė beveik 90 mln. eurų nuosavų lėšų.
Savanoriškos įmokos ir papildoma valstybės skiriama priemoka labai paspartina lėšų pensijai kaupimą, nes kiekvieną mėnesį pensijai atidedama vidutiniškai po 6 proc. pajamų. Tai yra triskart daugiau nei 2 proc., kuriuos į pensijų fonde esančią sąskaitą gauna dirbantysis, nesutikęs mokėti įmokų savo lėšomis.
Šis skirtumas geriausiai matomas, kai skaičiuojamas ilgalaikis, keletą dešimtmečių trunkantis kaupimas. Palyginti rezultatą lengviausia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos banko, „Sodros“ ir pensijų kaupimo bendrovių sukurtoje pensijų skaičiuoklėje internete, kurią galima rasti adresu www.pensijuskaiciuokle.lt.
Kaupti pensijai papildomai – racionalus pasirinkimas
Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis sako, kad vis didesnės dalies gyventojų pasirinkimas prie būsimos pensijos prisidėti ir nuosavomis lėšomis yra ne atsitiktinis, o racionalus.
„Gyventojai yra vis geriau informuoti apie pensijų kaupimo sistemą, labiau suvokia poreikį pasirūpinti savo finansinėmis galimybėmis ateityje, todėl renkasi dalį savo nuosavų lėšų investuoti į pensijų fondus. Tai labai suprantama. Svarbų vaidmenį čia vaidina ir valstybės subsidijos – jos išties suteikia papildomą paskatą kaupti“, – sako T. Medaiskis.
Statistika rodo, kad pridėdami nuosavų lėšų dalį pensijų fonduose kaupia įvairių amžiaus grupių ir skirtingas pajamas gaunantys lietuviai. Daugiausiai tokiu būdų senatvėje finansinį saugumą susikurti siekiančių yra tarp 25–55 metų amžiaus gyventojų, uždirbančių nuo 400 iki 1500 eurų.
Anot T. Medaiskio, kelių pakopų pensijų sistemą Lietuvai, kaip ir kitoms Rytų Europos valstybėms, rekomendavo įsivesti Pasaulio bankas, o panašų į Lietuvos pensijų sistemos modelį taiko ir Estija.
Šis modelis yra labai panašus į profesinės pensijos fondų sistemas Vakarų Europos valstybėse. Jose įmonių darbuotojai dažnai taip pat gauna papildomą įmoką iš įmonės, jeigu patys prisideda prie savo pensijos. Laikoma, kad tokiu būdu gyventojai demonstruoja atsakomybę dėl savo pačių ateities.
Kaupiantys senatvei jaučiasi ramiau ir stabiliau
Psichoterapeutas Olegas Lapinas sako, kad žmonės neretai vengia atsakomybės ir bet kokias mintis apie senatvę siekia nustumti šalin. Taip pat bando ignoruoti faktą, jog jaunystė netruks amžinai. Taip dažniausiai žmonės elgiasi dėl to, kad senatvė jiems paprastai asocijuojasi su ligomis ir mirtimi, nebe tokiu sveiku ir gražiu kūnu, o mūsų visuomenėje – ir su nepritekliumi.
„Visgi toks bėgimas nuo minčių apie senatvę, bandymai sau įteigti, kad ji – dar toli, yra iliuzijomis grįsto mąstymo, nenoro priimti realybės požymis. Tai yra savotiškas gynybinis psichologinis mechanizmas, be visa ko leidžiantis žmogui vengti atsakomybės dėl savo paties ateities, poreikio ja rūpintis jau šiandien“, – sako O. Lapinas.
Kita vertus, psichoterapeutas pastebi, kad Vakarų visuomenėse, o taip pat ir Lietuvoje, požiūris į senatvę pamažu keičiasi, į ją pradedama žiūrėti kaip į dar vieną prasmingą gyvenimo etapą, dėl to imama blaiviau vertinti ir finansinio stabilumo ateityje galimybes.
„Žmogui visuomet yra svarbu jausti, kad jis gali kontroliuoti arba bent daryti įtaką savo ateičiai, todėl kokiu nors būdu senatvei kaupiantys gyventojai paprastai psichologiškai jaučiasi ramiau, stabiliau ir užtikrinčiau. Asmeniui suteikia pasitikėjimo jausmas, kad tam tikra dalimi jis pats valdo ir kontroliuoja įvykius. O atsakomybės neprisiimantis individas siekia perkelti savo lūkesčius kokiai nors išorinei jėgai, tikisi iš jos savotiškos malonės. Vis dėlto toks tikėjimas dažniausiai būna persmelktas abejonių ir nerimo“, – pažymi O. Lapinas.
Užsakymo nr.: PT_73047482