Augantys miestai – daugiau galimybių inovacijoms
Jungtinių Tautų Socialinių ir ekonominių reikalų departamento skaičiavimais, miestuose gyvenančių žmonių skaičius 2050 m. didės ir pasauliniu mastu sudarys 68 proc. Todėl, prof. dr. L. Šeduikytės teigimu, viešojo transporto sistemos pertvarka, geros dviračių ir pėsčiųjų takų infrastruktūros užtikrinimas, žaliosios erdvės ir miesto gyventojų švietimas yra pagrindiniai visų pasaulio miestų, taigi ir Lietuvos, uždaviniai siekiant suvaldyti būsimus klimato kaitos iššūkius.
„Urbanizacija gali kelti grėsmę gyvenimo kokybei, tačiau miestai taip pat gali tapti „bandymų aikštelėmis“, reikalingomis naujiems sprendimams priimti. Miestai turės prisitaikyti prie kintančių klimato sąlygų ir keistis taip, kad atitiktų bendrą darnaus miesto sąvoką – būtų kompaktiški, žali ir sveiki“, – sako profesorė.
Ne ką mažiau svarbus yra ir mieste „dygstančių“ pastatų vaidmuo klimato kaitos kontekste. Pasauliniu mastu yra daugiau nei 50 pastatų sertifikavimo sistemų, tarp kurių vis labiau populiarėja ir žalieji-tvarieji pastatai.
„Šiuo metu populiariausios sertifikavimo sistemos yra BREEAM ir LEED, kurios skirtos įvertinti pastatų poveikį aplinkai per visą gyvavimo laikotarpį. Dar projektavimo stadijoje pasirenkama, pagal kokią sistemą bus sertifikuojamas pastatas ir užsibrėžiamas tikslas, kokią klasę norima pasiekti. Šios paminėtos sistemos yra pripažintos pasauliniu mastu ir rodo, kad pastatas bus tvarus, naudos mažiau gamtos išteklių, išskirs mažiau CO2, bus energiškai efektyvus, naudos tvarias medžiagas, bus sveikesnis ir komfortiškesnis žmogui, taupys vandenį, turės tvarų atliekų tvarkymą ir t. t.“, – aiškina prof. dr. L. Šeduikytė.
Pagal BREEAM ar LEED sistemas Lietuvoje dažniausiai yra sertifikuojami verslo centrai ir komercinės paskirties patalpos, tačiau atsiranda ir gyvenamosios paskirties pastatų, kurie taip pat yra įvertinami pagal minėtus standartus.
„Ateinančios užsienio kapitalo įmonės atsineša ir savo veiklos standartus, kuriuos stengiasi diegti ir kitose šalyse. Tad besirinkdamos savo veiklai patalpas prašo įrodymo, kad šios atitinka pripažintus standartus. Taigi konkurencinį pranašumą įgauna tie NT vystytojai, kurie diegia žalųjų-tvariųjų pastatų sistemas; tokie pastatai NT rinkoje turi didesnį pranašumą ir kainą. Didžioji dauguma tokių pastatų yra Vilniuje ir Kaune, toliau seka Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai“, – vardija prof. dr. L. Šeduikytė.
Skatinama pastatų renovacija
Tačiau Lietuvoje netrūksta ir labai senos statybos daugiabučių, kurių energinė klasė tesiekia F. Ar galima įsivaizduoti, kad po 20 metų visi tokie pastatai bus renovuoti? O galbūt jų laukia visai kitoks likimas? Pasak pašnekovės, kiekvieną pastatą reikia vertinti atskirai.
„Kokia yra pastato būklė? Ar jis kelia grėsmę žmonėms? Jei techninės galimybės leidžia, dažniausiai yra tvariau renovuoti esamą pastatą nei statyti naują. Apie tai kalba ir Europos Žaliasis kursas, kuris skatina renovaciją – ES planuoja skirti 72,2 mlrd. eurų pastatų renovacijai, netaršiam bei mažai taršiam judumui. Renovuoti gyvenamieji ir viešieji pastatai sunaudos mažiau energijos, geriau saugos žmones nuo karščio bangų ir šalčio, padės išvengti energijos krizių.
Renovuoti reikia ne tik gyvenamuosius pastatus, bet ir viešosios paskirties statinius, kad juose taip pat būtų naudojama daugiau atsinaujinančios energijos, o tų statinių energijos vartojimo efektyvumas būtų didesnis. Europos komisija siūlo, kad valstybės narės kasmet renovuotų bent 3 proc. bendro visų viešųjų pastatų patalpų ploto“, – pasakoja KTU profesorė.
Europos Komisijos duomenimis, pastatų sektorius suvartoja apie 40 proc. viso šilumos energijos ir sudaro apie 36 proc. visų CO2 emisijų Europos Sąjungoje. Todėl renovacija, kaip teigia pašnekovė, padeda kovoti ir su klimato kaitos problemomis.
„Prisidėti prie klimato kaitos mažinimo gyventojai gali nusprendę atnaujinti savo senus daugiabučius. Kadangi nerenovuoti pastatai yra nesandarūs: pro plyšius sienose, stoge, senus langus ar duris šiluma labai greitai „išeina“ į lauką, tai reiškia, kad pastatui nuolatos reikia šilumos energijos. Tačiau, kai daugiabutis yra renovuotas, didelis energinis pastato efektyvumas gerokai sumažina CO2 emisiją, nes reikalingi mažesni energijos kiekiai pastatui sušildyti“, – aiškina prof. dr. L. Šeduikytė.
Alternatyvos taršiam transportui
Automobiliai su vidaus degimo varikliais neabejotinai yra vienas didžiausių teršėjų miestuose. Tačiau šiandien netrūksta alternatyvų, kuriomis gyventojai yra skatinami pakeisti tokias transporto priemones.
„Tiek elektromobiliai, tiek ir vandeniliu varomos transporto priemonės yra nulinės emisijos transporto priemonių alternatyvos. Naujos technologijos, taikomos mokestinės lengvatos, didinamas įkrovimų stotelių kiekis didina elektromobilių prieinamumą vis didesnei gyventojų daliai, o nelabai tolimoje ateityje gatvėse turėtume išvysti ir vis daugiau vandeniliu varomų automobilių“, – prognozuoja prof. dr. L. Šeduikytė.
Jos teigimu, visai realu, kad ateis toks laikas, kai miestų centruose nebeišvysime individualių keturračių transporto priemonių.
„Miestų vadovai turėtų diskutuoti su bendruomenėmis, įmonių atstovais, ir tai galėtų būti labai tvarus ir sąmoningas pasirinkimas. Kaip minėjau anksčiau, gerai išvystyta viešojo transporto infrastruktūra, dviračių ir pėsčiųjų keliai skatina rinktis ne tik asmeninį automobilį“, – teigia pašnekovė.
KTU profesorė sako pastebinti ir besikeičiantį pačių lietuvių požiūrį bei gyvenimo būdą, kuris tiesiogiai koreliuoja su alternatyvomis taršiems automobiliams.
„Matoma akivaizdi Lietuvos žmonių transformacija. Savo elgesiu, mąstymu, pasirinkimais tikrai skiriamės nuo to, kas mums buvo svarbu ir aktualu prieš 20 ar 30 metų. Išaugęs žmonių fizinis aktyvumas skatina net ir kasdienėje veikloje, pavyzdžiui, vykstant į darbą rinktis dviratį ar eiti pėsčiomis.
Ir tai tikrai nėra graži teorija, o realūs pavyzdžiai mano aplinkoje. Aš ir pati kartais į darbą važiuoju dviračiu ar einu pėstute. Ir tikrai turiu kolegų, kurie daro tą patį, dviračiu iki darbo važiuoja apie 20 kilometrų“, – pasakoja prof. dr. L. Šeduikytė.
Neįvertinta žaliųjų erdvių svarba
Be žaliųjų pastatų ar netaršaus transporto, tarp pagrindinių priemonių kovoti su klimato kaita minimos ir žaliosios erdvės. Prof. dr. L. Šeduikytės teigimu, ne tik svarbu išsaugoti kuo daugiau žaliųjų erdvių, bet ir siekti, kad miestuose jų vis gausėtų.
„Manau, kad per mažai yra kalbama apie žaliųjų miesto erdvių teigiamą poveikį žmonių fizinei ir psichologinei būklei. Buvimas žaliose erdvėse skatina fizinį aktyvumą, socializaciją, mažina stresą ir geriną bendrą gyvenimo kokybę.
Pažiūrėkite, kiek nuostabos Lietuvos gamta ir miestai kelia atvykstantiems žmonėms iš pietų Europos ar Azijos! Mano viena kolegė iš Graikijos negalėjo atsistebėti, kiek daug Kaune žalių erdvių, parkų. Tad reikėtų gebėti pamatyti ir gerus dalykus, kurių tikrai turime savo šalyje“, – teigia profesorė.
Pasak jos, kalbant apie žaliųjų erdvių svarbą, būtina paminėti Lietuvai ypač aktualų karščio salos efektą, kuomet dėl mieste esančių pastatų, žmogaus veiklos, mažesnio oro judėjimo mieste temperatūra būna aukštesnė nei užmiestyje.
„Vienas iš šios problemos sprendimų – žaliųjų erdvių ir vandens telkinių didinimas. Išsaugodami miestų parkus ir plėsdami žaliąsias erdves mieste, „užrakiname“ CO2 ir prisidedame prie miesto oro kokybės gerinimo. Gausindami erdvių, kurios suteikia pavėsį ir išsklaido šilumą, mažiname karščio salų efektą, prisidedame prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir žmonių sveikatos gerinimo“, – teigia pašnekovė.
Ambicingas projektas turi trūkumų
Ateities miestų iniciatyvų netrūksta visame pasaulyje. Kol vienos šalys galvoja, kaip transformuoti esamus miestus, kad šie atitiktų besikeičiančio klimato ir žmonių poreikius, kitos ruošiasi statyti visiškai naujus. Štai Saudo Arabijoje statomas išmanusis „The Line“ miestas žada tapti visiškai neutraliu CO2 emisijoms, be gatvių ir automobilių. Ir nors šis ateities miesto projektas, kaip teigia prof. dr. L. Šeduikytė, yra išties unikalus, iki tobulo jam labai toli.
„The Line“ projektas yra labai ambicingas, jame planuojamos naujausios technologijos, inovacijos, kviečiami dirbti pasaulinio lygio architektai. Inžinerine ir technologijų prasme tai turėtų būti unikalus projektas, tačiau jis sulaukia ir kritikos. Kai kurie žymūs architektai sustabdė savo dalyvavimą šiame projekte dėl žmogaus teisių pažeidimų ir aplinkosauginių aspektų. Tik pagalvokite, kiek išteklių, naujų medžiagų reikės šiam projektui įgyvendinti“, – teigia profesorė.
Anot jos, kur kas racionalesnė išeitis – pasistengti ateinančioms kartoms išsaugoti kuo švaresnius ir žalesnius esamus miestus, turinčius istoriją, o ne siūlyti gyventi tarp keturių, kad ir labai inovatyvių sienų.
„Aš mieliau gyvenčiau ne naujame mieste, o tokiame, kuris, pasitelkdamas naujausias technologijas ir inovacijas, sprendžia transporto ir pramonės taršos klausimus, mažina atliekų kiekį, išsaugo ir didina žalių erdvių plotus, kuria dermę tarp paveldo ir naujos architektūros pastatų, užtikrina žmonių fizinę ir psichologę gerovę“, – sako prof. dr. L. Šeduikytė.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.