Didžiausia problema – vienkartinio naudojimo plastikas
Plastikas plastikui nelygus, – įsitikinęs VšĮ „Žiedinė ekonomika“ steigėjas Domantas Tracevičius. Viena vertus, jo mažinimas – itin aktuali tema. Kita vertus, nėra didelės bėdos buityje naudoti daugkartinius, ilgaamžius plastiko gaminius.
„Plastikinės pjaustymo lentelės, samčiai ir birių produktų laikymo indai tarnauja ilgus metus. Jeigu jų virtuvėje jau yra, didesnis švaistymas, vartotojiškumas ir žala būtų jau turimus, bet dar tinkamus naudojimui rakandus mesti lauk ir vietoje to susipirkti medinius, stiklinius, metalinius. Ką jau turime, tą geriausia maksimaliai ilgai ir naudoti“, – pastebi D. Tracevičius.
Didžiausią problemą jis įžvelgia su vienkartinio naudojimo plastiku. Plastikiniai šiaudeliai, pakuotės, maistinė plėvelė gali ir turi būti sėkmingai keičiami aplinkai draugiškesniais sprendimais arba jų apskritai atsisakoma. Pavyzdžiui, namuose tikrai galima apsieiti be plastikinių šiaudelių ar keisti juos daugkartiniais, metaliniais. Maistinę plėvelę virtuvėje puikiai pakeičia daugkartinio naudojimo bičių vaško popierius – jis bioskaidus ir lengvai suyra.
Tiesa, D. Tracevičius atkreipia dėmesį, kad vienkartinio plastiko kartais net neįmanoma išvengti, nes patys prekybininkai beveik viską pakuoja į vienkartines pakuotes – tai yra patogu ir pigu.
„Pasitaiko išimčių, nes yra siūlančių pilstomus produktus higienai, taip pat egzistuoja kelios nedidelės parduotuvės, kuriose 99 proc. produktų yra nesupakuoti, tačiau šie sprendimai Lietuvoje kol kas itin reti. Taigi įprastu atveju pirkėjas gali nebent atsisakyti plastikinių pirkinių maišelių, o jeigu jau nutiko taip, kad maišelį būtina įsigyti, tą patį maišelį galima naudoti pakartotinai“, – sako D. Tracevičius.
Jis skaičiuoja, kad gamintojui ir pirkėjui plastikas kainuoja pigiai, bet aplinka už tai sumoka per brangiai.
„Visų pirma, tai yra anglies dvideginį ir kitas šiltnamio efektą sukeliančias dujas gamybos procese išskiriantis naftos produktas. Antra, kas su juo atsitinka perdirbimo procese? Lietuvoje, tikėtina, jis bus sudegintas, o tai – papildomas anglies dvideginio pliūpsnis klimatui. Ir tai yra didžiausia problema: plastikas yra pigus, bet vis dar nemokame skaičiuoti jo neigiamo poveikio“, – svarsto D. Tracevičius.
Taip pat labai svarbu atskirti neperdirbamą ir perdirbamą plastiką. Pastarasis dalyvauja žiedinėje ekonomikoje, suka ne vieną ciklą ir turi savo vertę rinkoje. O tokių plastiko gaminių, kaip maistinės plėvelės, atliekų mašinos paprastai nesurenka, taigi vienintelis kelias – sudeginti arba eksportuoti į trečiąsias šalis. Tokiu atveju dalis atliekų vis tiek patenka į aplinką.
Popierinis pirkinių maišelis – ne mažesnė blogybė
Plastikas – ne vienintelis blogis. D. Tracevičiaus teigimu, klysta galvojantys, kad popierinis pirkinių maišelis yra kur kas geriau, nes bet kuri intensyviai naudojama medžiaga neišvengiamai turės poveikį aplinkai. Tik vienur jis bus mažesnis, kitur – didesnis.
„Pavyzdžiui, kilogramas popieriaus yra blogiau nei kilogramas plastiko, nes popieriaus pramonė kerta medžius. Žemės plaučiais vadinami miškai jau dabar neapdoroja viso ore esančio anglies dvideginio, o didėjant popieriaus poreikiui, medžių vis mažės. Kartu, medžio pavertimas pirkinių maišeliu energetiškai yra labai intensyvus procesas, į aplinką išmetantis papildomą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį“, – sako D. Tracevičius.
Jis papildo, kad popierius paprastai netinkamas nei daugkartiniam naudojimui buityje, nei ilgalaikiam perdirbimui pramonėje, nes su laiku popieriaus plaušų kokybė labai prastėja. Vienintelis popierinio maišelio pranašumas yra tai, kad patekęs į aplinką, suyra kur kas greičiau nei plastikinis.
„Visais atvejais geriausia sverti alternatyvas, o patys draugiškiausi aplinkai sprendimai, nesvarbu, tai būtų popierius, plastikas ar kita medžiaga – vienkartinių pakuočių atsisakymas, daugkartinio naudojimo maišeliai, talpos, indai, buteliai ir įrankiai. Tai išsprendžia visas dvejones ir klausimus“, – įsitikinęs D. Tracevičius.
Žaliosios idėjos – tik akių dūmimas?
Popierius ir kompostuojamas plastikas, pasak D. Tracevičiaus, neretu atveju tampa greenwashingo įrankiais, tai yra žaliosiomis idėjomis tik maskuojama aplinką teršianti veikla. Maistą išsinešimui keisdamos kompostuojamo plastiko pakuotėmis, o plastikinius pirkinių maišelius – popieriniais, kavinės, parduotuvės ir kiti verslai žada, kad jų sprendimai neterš vandenynų ir sumažins į aplinką patenkančio mikroplastiko kiekį, bet šios pakuotės taip pat prisideda prie klimato kaitos.
„Popierinis maišelis vandenyno tikrai neužterš, bet koralai blunka ir miršta ne nuo vandenyno taršos, o nuo klimato kaitos. Pažiūrėkime į gamtai ir žmonijai pražūtingus gaisrus visame pasaulyje: tai vyksta visai netoli mūsų, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Pernai tvino jūros ir vandenynai, šiemet džiūva upės. Anksčiau tokie ekstremalūs gamtos reiškiniai būdavo stebimi kas 10-20 metų, o dabar jie kartojasi kasmet. Mes keliame temperatūrą, o gamta į tai vis smarkiau reaguoja“, – sako D. Tracevičius.
Kompostuojamas plastikas, anot jo, klaidingai vertinamas kaip draugiškas aplinkai, suyrantis produktas, nes jis nekompostuojamas sode ar darže. Šis plastikas kompostuojamas pramoniniame lygmenyje, kur yra dideli įrenginiai, galintys užtikrinti tinkamą temperatūros ir drėgmės lygį. Tam, kad kompostuojamas plastikas suirtų, jis sumaišomas su kitomis medžiagomis. O nekompostuojamas, patekęs į aplinką, šis plastikas yra tiek pat pavojingas ir žalingas, kiek ir įprastas.
„Greenwashingas – prekybininkų Lietuvoje ir užsienyje mėgstama taktika pasakyti, kad jie tvarūs, nors taip yra ne visada. Tvarumas yra ne tada, kai plastikinis maišelis keičiamas popieriniu, o tada, kai maišelio apskritai atsisakoma, arba ant prekystalio surikiuojami tik daugkartinio naudojimo maišeliai“, – įsitikinęs D. Tracevičius.
Sprendimas – užstato sistema
Daugkartiniai pirkinių maišeliai, anot D. Tracevičiaus, yra puikus sprendimas, deja, dažnam pirkėjui kol kas neįprastas. Tai, anot jo, galima nesudėtingai išspręsti pakeitus mokestinę sistemą.
„Pavyzdžiui, Tiubingeno mieste, Vokietijoje, vienkartinius, maistui išsinešti skirtus indus nuspręsta apmokestinti 50 centų. Šiuos pinigus galima atgauti indus vėliau grąžinus maisto tiekėjui“, – pasakoja VšĮ „Žiedinė ekonomika“ steigėjas.
Jis sako, kad tai turi panašumų su Lietuvoje ne vienerius metus jau veikiančia daugkartinių puodelių sistema, o tokie sprendimai daugiausiai naudos turi tada, kai į dienos pietų ar kavos kainą įskaičiuojamas ir pakuotės ar puodelio neigiamas poveikis aplinkai.
Tai pasiteisino Lietuvai įvedus užstato sistemą. Šis sprendimas iš esmės pašalino anksčiau labai mažai vertės turėjusį vienkartinį plastiką. Dabar galimybė už butelį atgauti dešimt centų reiškia daug, nes, pirmiausia, žmogus jaučiasi padarantis gerą darbą, ir, antra, susigrąžina sau priklausančius pinigus. Užstato sistema daugkartiniams indams, puodeliams, maisto išsinešimui pakuotėms, pasak D. Tracevičiaus, vienareikšmiškai nukonkuruotų vienkartinio plastiko pakuotes.
„Tai priverčia žmogų pasverti, ar jam finansiškai labiau apsimoka pirkti produktus vienkartinėje pakuotėje, ar pakuotėje, kurią grąžindamas, kartu gali susigrąžinti už ją sumokėtus pinigus. Iš esmės, tokia pakuotė jam nieko nekainuoja“, – sako D. Tracevičius.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.