Ką reikia keisti, kad Vilniuje savo vietą rastų labiausiai socialiai pažeidžiamos grupės, o kokybiškos ugdymo paslaugos būtų prieinamos visiems, Delfi.lt studijoje diskutavo V. Benkunskas, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Vyriausybės strateginės analizės centro analitikas Liutauras Kazlavickas.
Ar gebame padėti socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms?
Kalbėdama apie pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms, viceministrė M. Navickienė nestokojo optimizmo. Anot jos, esame teisingame kelyje link siekio sukurti visiems lygesnes galimybes, tačiau pasitempti dar yra kur.
„Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atliktoje apklausoje tik 45 proc. pasisakiusių respondentų norėtų, kad jų vaikai mokytųsi bendrojo ugdymo mokyklose drauge su negalią turinčiais vaikais. Tai yra raudona lemputė, nes pokyčiai prasideda nuo kiekvieno žmogaus, jo pažiūrų", – sako viceministrė.
Jai pritaria ir L. Kazlavickas, kurio įsitikinimu, tiesiausias kelias, padedantis keisti visuomenės nuostatas – negalią turinčių žmonių integravimas į visuomeninį gyvenimą: „Labai svarbu suprasti ir gerbti žmonių su negalia poreikius, o tam labai padeda bendros veiklos. Turime judėti link to, kad negalią turintys vaikai atrastų savo vietą bendro ugdymo mokyklose".
V. Benkunskas atkreipia dėmesį, kad siekiant užsibrėžtų tikslų, visų pirma svarbu turėti tinkamai pritaikytą infrastruktūrą, todėl tam turi būti skiriamas pakankamos investicijos. Antra – tai žmogiškieji santykiai, švietimo srities darbuotojų paruošimas dirbti su negalią turinčiais vaikais. Trečia – darbas su pačiais tėvais, kurie turi žinoti savo teises bei pareigas, jei norime sėkmingos integracijos ne tik teoriniame lygmenyje.
V. Benkunskas priduria – tobulėti yra kur kalbant ne tik apie švietimo sistemą. Kaip pavyzdį kandidatas į Vilniaus miesto merus pateikia viešojo transporto nuolaidų sistemą negalią turintiems žmonėms. Pastarieji bilietus gali įsigyti su 80 proc. nuolaida – atitinkamai už 13 arba 18 ct., tačiau administracinė našta, anot V. Benkunsko, tokiu atveju yra didesnė, nei gaunama finansinė nauda.
„Kitas pavyzdys – miesto infrastruktūros plėtojimas. Esame pajudėję tinkama linkme, tačiau turime tik pavienes sutvarkytas zonas, o ne bendrą tinklą. Šia linkme yra dirbama, tačiau ateinančius 4 metus tam turėtų būti skiriamas kur kas didesnis dėmesys. Tas pats ir apie institucinę pagalbą žmonėms su negalia – turime daug teisingų gairių, bet ir iš esmės savivaldybės turi brėžti labai aiškias naujas taisykles, kaip tą pagalbą socialiai remtiniems žmonėms galėtume pakelti į kitą kokybinį lygį, – sako V. Benkunskas.
Bendradarbiavimas padeda efektyviau spręsti problemas
Socialinių įgūdžių stoka – viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria socialinę atskirtį patiriančios šeimos ar asmenys. Būtent šioje srityje savivaldos vaidmuo yra ypatingai svarbus, sako M. Navickienė.
„Džiaugiuosi, kad ministerijoje jau reglamentavome labai svarbias prevencines paslaugas šeimai, kurios savivaldybių gyventojams yra teikiamos nemokamai. Tačiau tą tinklą – kiek jį išplėtoti ir koks galėtų būti paslaugų prieinamumas – be abejo, kiekvienoje savivaldybėje turime atskirą, – sako Socialinės apsaugos ir darbo ministrė. – Dar vienas pokytis – tai individualios priežiūros darbuotojai, kurie padeda vaikų susilaukusioms tam tikrame rizikos lygyje esančioms šeimoms. Šiomis paslaugomis naudojasi jau daugiau nei tūkstantis šeimų, tačiau mano manymu šias paslaugas reikia plėtoti tam, kad preventyviai padėtume šeimoms neįkristi į tas sudėtingas situacijas".
V. Benkunskas neslepia – Vilnius, kaip didžiausias Lietuvos miestas, susiduria ir su didžiausiais iššūkiais. Valstybinės priemonės sprendžiant esamas problemas yra aktyviai taikomos, tačiau savivalda turėtų aktyviai veikti taikydama papildomas programas.
„Per ateinančius 4 metus esame pasiruošę tam tikras vietas stiprinti. Pirmiausia norisi paminėti bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), kurios teikia didelę pagalbą ir labai kokybiškas paslaugas. Viešojo ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimas sutelkiant ir tikslingai panaudojant finansinius išteklius yra tikrai didelė ir neišnaudota perspektyva. Turime ir naujų tėvams skirtų priemonių – pavyzdžiui, tėvų krepšelis, kuris būtų orientuotas į tokias priemones kaip psichologinė pagalba, papildomos konsultacijos. Ši informavimo kryptis iš savivaldybės pusės yra prioritetinė, nes net ir turint nemažai valstybinių pagalbos priemonių, šeimoms pritrūksta informacijos, kaip tą pagalbą gauti", – pasakoja V. Benkunskas.
Ministrė M. Navickienė priduria: Vilniaus savivaldybė jau spėjusi padaryti nemažai svarbių žingsnių tiesiant pagalbos ranką socialinę atskirtį patiriantiems ir socialinėje rizikoje esantiems žmonėms, tačiau teikiant paslaugas ypatingai svarbu ne tik pasirūpinti stokojančiais pagalbos, bet ir aktyvinti juos – skatinti būti savarankiškais, įsilieti į darbo rinką.
Garbaus amžiaus žmonių problemų nevalia palikti nuošalyje
Vieniši senoliai patiria bene didžiausią skurdo ir socialinės atskirties riziką. Nors situacija šalyje gerėja – atsirado vienišo asmens išmoka, o pensijos per dvejus metus augo beveik 30 proc., – vien šių priemonių nepakanka. Pagyvenę žmonės nori dalyvauti visuomeninėje bei kultūrinėje veikloje, turėti patogų susisiekimą, kai kurias paslaugas gauti į namus. Didžiulė problema – integrali pagalba, nes šių paslaugų poreikis šiai dienai yra didesnis nei pasiūla.
„Iššūkį, kaip pasirūpinti tais pagyvenusiais žmonėmis, kurie jau negali pasirūpinti savimi patys, mes vis dar turime išspręsti. Tai ne tik valstybės, bet ir savivaldos klausimas, ypatingai Vilniaus, kuriame pagyvenusių žmonių yra ypatingai daug", – sako M. Navickienė.
Vilniuje šiai dienai praktiškai nėra laisvų senyvo amžiaus asmenims skirtų socialinės globos vietų, todėl būtina plėsti socialinės globos įstaigų tinklą ir prieinamumą, – pabrėžia TS-LKD kandidatas į Vilniaus mero postą V. Benkunskas.
„Savivaldybė turi savo socialinių paslaugų centrą, tačiau aš matau didelę perspektyvą bendradarbiavime su privačiu sektoriumi. Paslaugų tiekėjai gali būti perkami iš išorės, o tos paslaugos, reikia pripažinti, kartais gali būti net ir kokybiškesnės", – sako V. Benkunskas.
Kita svarbi sritis, anot jo, yra vyresnio amžiaus žmonių užimtumas. Kaip pavyzdį kandidatas į Vilniaus miesto merus pateikia Vilniuje įkurtą Senjorų avilį, siūlantį įvairias pramogas bei užimtumo programas vyresnio amžiaus žmonėms. Tokių vietų Vilniaus mieste V. Benkunsko nuomone turėtų būti gerokai daugiau. Pasiteisinusi idėja – ir trečiojo amžiaus universitetai, didinantys senjorų užimtumą bei tokiu būdu sprendžiantys ir kitas problemas.
Dėmesys ugdymo kokybės gerinimui
L. Kazlavickas pasakoja, kad naujausių skaičiavimų duomenimis, iki 2025 metų Vilniaus mokyklos turės priimti iki 14 tūkstančių naujų moksleivių, o tai – išties nemenkas iššūkis bendro ugdymo mokyklų tinklui.
Siekiant priartinti švietimo įstaigas prie gyvenamosios vietos, planuojamos 7 naujos mokyklos Tarandėje, Pilaitėje, Kalnėnuose, Perkūnkiemyje, Bajoruose, Pavilnyje ir Verkių seniūnijoje. Atitinkamai numatyta parengti ir įgyvendinti ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo plėtros planą, kad vietą darželiuose netoli namų galėtų gauti kiekvienas vaikas.
Tačiau anot L. Kazlavicko, vienas svarbiausių tikslų – ne tik spręsti infrastruktūros iššūkius, bet ir užtikrinti pakankamai aukštą ir tolygią mokslo kokybę visame Vilniaus miesto bendro ugdymo mokyklų tinkle.
„Šiandien turime išties neblogą situaciją – Vilniaus moksleivių pasiekimai yra aukštesni už visos Lietuvos vidurkį, tačiau tarp atskirų Vilniaus miesto mokyklų pasiekimų atotrūkiai yra tikrai dideli. Jei norime užtikrinti tolygiai aukštą ugdymo kokybę visose mokyklose, pradžiai turime laiku identifikuoti tuos kokybės iššūkius bei atotrūkius ir laiku pasiūlyti priemones, kurios leistų tą atotrūkį sumažinti. Tam reikia turėti švietimo stebėsenos sistemą, kuri leistų priimti savalaikius duomenimis grįstus sprendimus ir sukurti pokyčio krepšelius mokykloms, kurių kokybės vidurkis atsilieka", – sako Vyriausybės strateginės analizės centro analitikas L. Kazlavickas.
V. Benkunskas pabrėžia – kokybinis atotrūkis tarp Vilniaus mokyklų sukelia ir kitas problemas. Pastebima, kad Vilniaus mieste vis dažniau tėvai mokyklą vaikui renkasi ne pagal gyvenamąją vietą, o pagal ugdymo kokybės rodiklius. Išsprendus ugdymo kokybės netolygumus, savaime spręstųsi ir kitos su tuo susijusios problemos.
Ministrė M. Navickienė atkreipia dėmesį, kad kalbant apie švietimo problemas Vilniuje, būtina ne tik kelti žinių lygį bei kokybės standartą, bet ir gerinti emocinę aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus: „Turime labai aiškiai sau įsivardinti, kad vidinės kultūros kėlimas turi būti vienas iš svarbiausių prioritetų rūpinantis vaikais. Kiekvienoje mokykloje situacijos yra individualios – kiek yra galimybių gauti psichologines konsultacijas, mokytojų asistentus vaikams, kuriems reikalinga didesnė pagalba. Priemonių, galinčių padėti mokyklos aplinką paversti saugia ir ugdančia ne tik žinių požiūriu, įvairovė gali būti labai didelė".
Opiu klausimu ne tik Vilniaus miesto savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje iki šiol išlieka mokytojo specialybės prestižo kėlimas. Kaip pastebi V. Benkunskas, dėl augančio mokinių skaičiaus, Vilnius kasmet susiduria su mokytojų trūkumu, todėl būtina ieškoti sprendimų, padėsiančių spręsti šią problemą. Vienas iš būdų – motyvacinės priemonės bei jaunų žmonių skatinimas stoti į pedagogines studijas.
„Per ateinančius 4 metus planuojame įdiegti mokytojo kortelę, kuri apimtų įvairių nuolaidų sistemą ir leistų mokytojams Vilniuje jaustis dar komfortiškiau", – apie artimiausius planus pasakoja V. Benkunskas.
Politinė reklama. Bus apmokėta TS-LKD PK sąskaitos, užsakovas Open Agency, UAB.