Išgirdęs šį klausimą, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (ARATC) direktorius, Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos prezidentas Algirdas Reipas, šypteli. „Dar ne visi noriai žengia tą pirmąjį žingsnį“, - pripažįsta jis.
Ir viltingai priduria: „Kad ir ką bedarytume, visada galime pasitaisyti, pakeisti savo įpročius ir nuostatas. Svarbiausia yra pradėti.“
Viskas priklauso nuo žmogaus elgesio
Prieš keletą metų svarbiausia užduotis buvo sudaryti galimybes rūšiuoti atliekas ten, kur jos susidaro: namuose, įmonėse. Šiandien tokia galimybė jau yra ir visas rūšiavimo proceso efektyvumas priklauso nuo žmogaus elgesio.
„Didžiausia klaida ir problema, kai žmonės nusprendžia nepradėti, nerūšiuoti, nekeisti nieko savo aplinkoje arba nesinaudoti sukurta infrastruktūra“, - sako A. Reipas.
Tokių žmonių nėra daug, tik dažniausiai jie labiau pastebimi, garsiau kalbantys. Kai kurie taip elgiasi iš pykčio, keršto, nepasitenkinimo savimi ir aplinka, kiti tiesiog neišsiugdo įpročio rūšiuoti. Valstybė kol kas neturi aiškaus mechanizmo, kaip paveikti tuos žmones, kurie laukia, kad juos kažkas pastūmėtų.
Bet patirtis rodo, daug daugiau yra žmonių, kurie nori padaryti ir padaro gerokai daugiau nei aplinkiniai – jie puošia ir gelbsti šį pasaulį.
„Atliekų prevencija prasideda tada, kai mes pradedame galvoti. Kai kažką darome, nesuvokdami, kodėl tą darome: perkame daiktus, užsiimame neracionalia veikla – mes gaminame atliekas, užuot pagalvoję, sutaupę, mažiau išleidę ir padėję vargstančiai bendruomenės daliai“, - svarsto A. Reipas.
Negalime sau leisti toleruoti nerūšiavimo
Raginami rūšiuoti, žmonės dažnai klausia: o kas man iš to? Visų rūšiuojančių atsakymai panašūs vienas į kitą. Nerūšiuojantis kiekvienas vardija skirtingas priežastis.
Rūšiavimas pirmiausia sukuria naudą aplinkai – visiems norisi gyventi aplinkoje, kuri turi vertę.
„Kai aplinka, kurioje gyvename, turi vertę, tada vertę įgauna ir mūsų nekilnojamasis turtas, mūsų namai. Tada mes galime gerai jaustis ir galvoti, kad mūsų gyvenimas pasisekė – taip sukuriamas pojūtis, kad esi sėkmingas žmogus. Nes jeigu gyveni tarp šiukšlių – nesvarbu, ar tai tavo mintys, ar atliekos buityje, ar tau nereikalingi žmonės - niekada nejausi tikro džiaugsmo“, - sako A. Reipas.
Jis įsitikinęs: tikrą pasitenkinimą rūšiavimu žmogus pajunta, kai išrūšiuoja viską iki mažiausio popierėlio. Ir daro tai ne dėl to, kad kažkam to reikia, o dėl to, kad jis pats to nori.
Argi kažkam be mūsų pačių dar rūpi, kad mes būtume sėkmingi, išsilavinę, gražiai gyvenantys, sutariantys su savimi, aplinkiniais ir aplinka?
Švari aplinka tiesiogiai veikia ir mus pačius, o nenoras rūšiuoti yra apmokestinamas. Tiek nacionaliniai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai kuria tokias ekonomines sąlygas, kad nerūšiuojantis turi mokėti daugiau ir kiekvieno žmogaus nerūšiavimas turi skaudžias ekonomines pasekmes.
„Atliekų rūšiavimas ir jų vengimas tampa kiekvienam privaloma ekonomine būtinybe. Mes negalime leisti savo bendruomenės nariams elgtis su atliekomis taip, kaip jie nori. Jeigu dalis bendruomenės nerūšiuos arba rūšiuos tik kažką – ką nori, kas paprasčiau - atliekų tvarkymo kaštai didės visiems, net ir tiems, kurie rūšiuos kuo sąžiningiausiai“, - įsitikinęs ARATC vadovas.
Todėl rūšiuodami visi turime laikytis vienodų taisyklių, kad nesukurtume avarinių, pavojingų situacijų – kaip kad važiuodami keliu laikomės saugaus eismo taisyklių. Jeigu pusė vairuotojų važiuotų pagal taisykles, o kita pusė – jų nesilaikytų – kaip atrodytų eismas kelyje, koks būtų saugumas jame?
Daugiau galimybių – daugiau reikalavimų
Rūšiavimo reikalavimams vis griežtėjant, Lietuvoje pradėta deklaruoti, kad sąvartynai turi tapti atgyvena, istorija. Tačiau A. Reipas teigia, kad tam dar paprasčiausiai nesukurta infrastruktūra, tad valstybės laukia labai daug finansinių iššūkių.
„Negaliu sakyti, kad visiškas sąvartynų nebuvimas yra utopija. Bet norint tą pasiekti, prireiktų labai didelių kaštų. Daugelio atliekų, kurios yra šalinamos sąvartyne, perdirbimui reikia skirtingų technologijų. Be to jas tektų atskirai rinkti, papildomai rūšiuoti. Tokių atliekų kaip sąšlavos, pelenai, higienos prekės ir kitos perdirbimui kol kas nėra jokių įrenginių, jokios infrastruktūros. Valstybei tai bus milžiniškas iššūkis“, - kalba ARATC direktorius.
Iššūkiu taps ir nuo kitų metų visuose Lietuvos didmiesčiuose prasidedantis atskiras maisto atliekų surinkimas. Alytaus regionas tą daro jau ketvirti metai. Pastebėta, jog gyventojai sunkiai priėmė mintį, kad maisto ir virtuvės atliekas reikia rinkti atskirai, buvo daug baimių ir priešpriešos. Bet tie, kas pabandė rūšiuoti – nesustoja, įvyksta lūžis ir rūšiuojama toliau.
Atliekų tvarkytojus džiugina tai, kaip maisto atliekas rūšiuoja regiono individualių namų gyventojai. Daugiabučių gyventojams – tai sunkiau įsisavinamas procesas, bet jis vyksta.
Neverta reikalauti tobulumo
Vis daugiau gyventojų suvokia, kad už išrūšiuotų pakuočių atliekų tvarkymą jiems mokėti nereikia – tą daro gamintojų importuotojų organizacijos. Nuo kitų metų jos turės finansuoti ir šių atliekų administravimo bei kitas išlaidas.
„Ant gamintojų importuotojų pečių perkeliami administravimo, rūšiavimo centruose surinktų atliekų tvarkymo, konteinerių įrengimo, priežiūros ir aptarnavimo kaštai. Bet padarytos ir išimtys – žmonės turės mokėti už antrines žaliavas ir priemaišas pakuotėse. Ir dar neaišku, kuris kuriam daugiau turės sumokėti – kol kas būtinieji reikalavimai nėra patvirtinti“, - sako A. Reipas.
Jis atkreipia dėmesį, kad nereikia tikėtis iš žmonių tobulo kiekvienos atliekos išrūšiavimo – neklysta tik tie, kas nieko nedaro. Reikalauti, kad žmogus viską padarytų be klaidų, nėra tikslinga. Svarbiausia, kad jis norėtų rūšiuoti, suvoktų rūšiavimo svarbą ir būtinybę, atskirtų biologiškai suyrančias atliekas, stiklą, popierių, plastiką ir taip kurtų tvaresnį pasaulį.
„Tikroji prevencija yra rūpintis savo bendruomene, tvariai gyventi joje“, - įsitikinęs Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktorius A. Reipas.
Užsakymo nr.: PT_88982707