Ne tik jis, bet ir Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka – daugybė XIX a. antrosios pusės lietuvių šviesuolių suprato, koks galingas tautos vienijimo įrankis ir kovos su carinės Rusijos priespauda ginklas yra bendra kalba. Iš pradžių manę, kad pakaktų ir bendros rašomosios kalbos, jie vis labiau suvokė būtinybę ir visiems šnekėti viena kalba. Trūko tik žmogaus, kuris ryžtųsi iš visų bandymų bendrinti kalbą sukurti gramatiką. Ir 1901 m. pagaliau tai padarė Jonas Jablonskis.
Koks akmenuotas, duobėtas ir vingiuotas buvo mūsų kalbos kelias, kol ji tapo valstybine kalba ir, pasak Prano Skardžiaus, „bendra visam kraštui“, labai iliustratyviai savo studijoje „Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia)“ aptaria dr. Jurgita Venckienė. Vienu iš jos pateikiamų rašto kalbos pavyzdžių mes šio straipsnio įžangoje ir pasinaudojome.
Tačiau kreipkime žvilgsnį iš praeities į dabartį. Praėjo 120 metų, A. Jakšto raštas gal nebelabai ir suprantamas, gal juokingas, bet jis padeda suvokti, kaip per tą laiką išaugo, subrendo ir išsiskleidė mūsų kalba.
Jos vienijimo, susikalbėjimo funkcija visuomenei tapo tokia įprasta, kad, deja, kai kuriems, galima sakyti, netgi ir įgriso. Jiems atrodo, kad norminama kalba lygu susinama kalba, ji negyva, dirbtinė ir varžo kūrybos laisvę.
Kiti, atvirkščiai, piktinasi – kokia ten dar kūrybos laisvė, jei žodynas skurdus, sakinio lietuviškai be klaidų suregzti nebepavyksta. Užsienio kalbas mokėti tapo svarbiau nei gimtąją.
„Jei jau gimiau lietuvis, vadinasi, ir taip puikiai lietuviškai kalbu!“ – atkerta suvaržytasis ir CV skiltyje „Kalbų mokėjimas“ rašo: „Lietuvių kalba (gimtoji).“ Ne A, B ar C lygis – tiesiog „gimtoji“. Juk ir taip aišku, kad aukščiausias. O jeigu kas paprašytų sėsti ir parašyti diktantą?..
Batalijos dėl bendrinės kalbos reikšmės ir netgi statuso nesiliauna, skeldamos atviro priešiškumo kibirkštis ir kartais virsdamos net asmeniniais įžeidinėjimais, o tiesa kaip visada plūdur kažkur vidur prūdo. Ją ir bandome išgriebti drauge su vertėju, prestižinių apdovanojimų laureatu, literatūros kritiku, eseistu, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nariu Laimantu Jonušiu ir redaktore, leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadove Aira Niauronyte-Leonidovna.
Bendrinė kalba – dirbtinė, negyva?
L. Jonušio nuomone, pirmiausia reikėtų paklausti, kodėl kai kas įsivaizduoja bendrinę kalbą kaip negyvą. „Paprasčiausia priežastis turbūt ta, kad žmonėms nepatinka, kai kas nors aiškina, kaip reikia viešumoje kalbėti, labiau norisi laisvės negu taisyklių. Bet kalba be taisyklių neįmanoma, daugumos taisyklių laikosi visi, patys to nė nepastebėdami. Iš to kai kam kyla mintis, kad visa kalbinė raiška yra vienodai vertinga, net jeigu dėl neišmanymo dalis kalbėtojų kartais netyčia sukuria savų „taisyklių“, – svarsto jis.
Aira Niauronytė-Leonidovna siūlo visų pirma išsiaiškinti, kas gi apskritai yra bendrinė kalba, ir cituoja „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ (VLE) autorius. Vytautas Ambrazas, iškilus filologas, gramatikos mokslininkas, bendrinę kalbą apibrėžia kaip tam tikros žmonių bendruomenės vartosenoje įsitvirtinusią viešojo gyvenimo, kultūros bei civilizacijos reikmėms skirtą rašomąją ir šnekamąją kalbą, kuri vartojama įvairiems poreikiams, todėl joje išskirtini keli funkciniai stiliai. Šie stiliai, anot kitos VLE autorės – retorikos ir senovės lietuvių kalbos bei raštijos tyrinėtojos Reginos Koženiauskienės, yra istoriškai susiformavusios bendrinės kalbos atmainos, nulemtos kalbos vartojimo srities, turinio ir funkcijos. Svarbiausi bendrinės kalbos funkciniai stiliai – buitinis, publicistinis, administracinis, mokslinis ir meninis.
„Tokiu atveju reikėtų sakyti, kad norminimas yra būdingas administracinei, publicistinei ir mokslinei bendrosios kalbos atmainoms. Likusios dvi jos atmainos – buitinė ir meninė – nėra normintinos, – remdamasi pripažintu šaltiniu, prieina išvadą redaktorė ir apibendrina: bendrinė kalba nėra vienalytė, – yra jos atmainos, pasirenkamos priklausomai nuo poreikio.“
Nors VLE funkciniai stiliai nedetalizuojami, ji daro prielaidą, kad administraciniu funkciniu stiliumi dažniausiai kalbama per televiziją ir radiją, skaitomi prezidentų metiniai pranešimai ir paskaitos universitetuose, vedamos pamokos mokyklose, taip pat jis vartojamas teismuose, policijoje ir pan. Jos manymu, matyt, būtent šis administracinis funkcinis stilius, viena iš penkių bendrinės kalbos atmainų, ir turimas omeny, kai sakoma, kad bendrinė kalba esanti negyva. „Gal vietoj taip įprastos sąvokos „bendrinė kalba“, vartojamos netiksliai, reikėtų įvesti į vartoseną sąvoką „administracinė kalba“ arba „administracinis funkcinis bendrinės kalbos stilius“ – t. y. valstybinė kalba, kurią vartoja valstybinių įstaigų darbuotojai, valdžios atstovai ir kiti žmonės oficialesnėse situacijose“, – svarsto A. Niauronytė-Leonidovna.
Tai ar vis dėlto reikia norminti kalbą?
Viena iš nepasitenkinimo kalbos norminimu priežasčių, L. Jonušio manymu, yra ta, kad normintojai kartais persistengdavo. „Buvo užsimota į užribį nustumti tokius žodžius kaip „anūkas“, „piknikas“, „rizotas“ (ir kitus kulinarijos terminus). Ir pats esu kai ką viešai pakritikavęs“, – pripažįsta vertėjas.
Anot jo, pastaruoju metu, apytikriai pastarąjį dešimtmetį, kalba norminama liberaliau. Vis mažiau siekiama viską sulietuvinti, vis dažniau pripažįstami iš svetur atėję žodžiai – pavyzdžiui, „bliugrasas“, „bafas“ (galvos mautas), „glamūras“, „medijos“, „parkūras“, „andergraundas“, „vintažas“, „lãtė“ ir daugybė kitų. Vertėjas apgailestauja, kad daugeliui kalbininkų kritikų tai praslydo pro akis.
„Svarbu dar štai kas: net ir išsilavinę, sąmoningi kalbos vartotojai kai ką supranta savaip. Kiek žmonių – tiek skirtingų požiūrių, bent į kai kuriuos kalbos reiškinius. Kalbininkai taip pat ne visada dėl visko sutaria. Niekada nebus tokios normų visumos, kuriai pritartų visi iki vieno. Bet visada galima diskutuoti“, – mano L. Jonušys. Pasak jo, normos kinta ir prisitaiko prie kintančios realios vartosenos.
Antra vertus, dėl kitų kalbų įtakos joje įsitvirtina ir klišės, kurios ne tik netaisyklingos, bet ir nereikalingos, nes lietuviškai galime pasakyti sklandžiau, pavyzdžiui: „Vietoj to, kad tik kritikuotum, pats ką nors pasiūlyk“ – „Užuot tik kritikavęs, pats ką nors pasiūlyk“.
L. Jonušio teigimu, kartais mes tiesiog nesuvokiame, kokia paslaugi mūsų kalba. Kam sakyti „daugiau nebus galima keisti“, jei galimas trumpesnis variantas „nebebus galima keisti“. „Kitos kalbos neturi tokio patogaus viską pasakančio dvigubo priešdėlio kaip „nebe-“, todėl joms tenka verstis prie neiginio prilipdant žodį „daugiau“, – paaiškina jis.
Ypač daug nesusipratimų, vertėjo nuomone, kyla dėl kirčiavimo. Lietuvių bendrinei kalbai tai nemenkas išbandymas, nes daug kas tarmėse kirčiuojama kitaip. Jį stebina nežinia iš kur radęsis netikęs įprotis tariant tarptautinius žodžius kirtį atitraukti į pirmą skiemenį: „prOjektas“, „prOcesas“, „krEditas“, „rEceptas“, „bIUdžetas“. „Man tai skamba taip pat prasčiokiškai kaip „telEfonas“, bet kai kas to nė nepastebi“, – apmaudauja L. Jonušys.
A. Niauronytė-Leonidovna norėtų į kalbos politiką pažiūrėti plačiau. Jai atrodo, kad „daug svarbiau nei visą darbo dieną norminti kalbą šiuo metu yra atnaujinti žodynus, įtraukti į juos kuo daugiau šiuolaikinių pavyzdžių, taip pat vulgarizmų, nes ir tai yra dabartinės lietuvių kalbos dalis. Anksčiau sudarytų žodynų pavyzdžiai jau beviltiškai pasenę“.
L. Jonušys, VLKK Žodyno pakomisės narys, „Vertimo vadovo“ pakomisės pirmininkas, pabrėžia, kad dešimtmečius redaktorių parankine knyga buvęs „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ – „jau praeitis, ilgą laiką rengiamas naujas – „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ (kad tas laikas per ilgas – kitas klausimas)“. Šį žodyną galima rasti naujojoje svetainėje www.ekalba.lt, ir jis yra nuolat pildomas.
Kaip leidybos projektų vadovė, A. Niauronytė-Leonidovna akcentuoja ir leidykloms aktualią su kalbos politika susijusią problemą: reikia daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbos redaktorių rengimui, nes šiuo metu žmones, kurie ateina žali iš universitetų, priverstos savo sąskaita mokyti leidyklos. Anot jos, talentingų ir gerai parengtų kalbos redaktorių, kuriais būtų galima pasitikėti, labai trūksta.
A. Niauronytės-Leonidovnos nuomone, kalbos institucijos turėtų būti maksimaliai skaidrios, o kalbininkai – plataus požiūrio ir išsilavinimo. „Kai per VLKK suorganizuotą konferenciją cituojamas siaubingai dešiniųjų pažiūrų nuomonės formuotojas ir kalbama, esą reikia palaikyti retrogradišką požiūrį „Kalba–Tauta–Valstybė“, natūralu, kad visuomenei gali kilti abejonių dėl kalbos institucijų, kurios ir užsiima kalbos norminimu, požiūrio ir jų darbo pobūdžio“, – sako ji.
VLKK atstovų, organizuojančių tokias konferencijas, įsitikinimu, turi būti išklausyti visi. Nuomonių įvairovė pagimdo diskusiją, o per šią galiausiai išryškėja teisinga kelio kryptis.
A. Niauronytės-Leonidovnos manymu, reikia humanitarinių mokslų studentus skatinti rašyti straipsnius, reikšti nuomonę. „Kur jauni žmonės, baigę universitetus, išsilavinę, mokantys gerai rašyti, suvokiantys, kad aiškiai ir stilingai reikšti savo mintis yra „cool“? Dažnai žmonės mano, kad jie nesugeba savo gimtąja kalba parašyti teksto, nes nežino visų taisyklių, normų, jos kelia baimę, – svarsto ji. – Manau, pirmiausia reikia galvoti apie šią ir kitas anksčiau išvardytas kalbos politikos problemas ir sutelkti pajėgas į jas. O gramatinės kalbos struktūros taip paprastai iš mūsų galvos neišnyks.“
Šitaip drastiškai kalba norminama tik Lietuvoje?
L. Jonušys teigia, kad kalbą sunorminusios visos aukšto kultūrinio lygio tautos, ypač tos, kurių kalbai suteiktas valstybinis statusas. Vienur norminimą įgyvendina ir koordinuoja institucijos, panašios į VLKK, kitur normos įtvirtinamos, pavyzdžiui, prestižiniuose žodynuose, bet nėra taip, kad rimta žiniasklaida publikuotų straipsnius, parašytus nenormine kalba, su rašybos arba vartosenos klaidomis.
„Mūsų internetinėje žiniasklaidoje tokio atsainaus požiūrio, deja, pasitaiko“, – apgailestauja vertėjas. Jo manymu, sąmoningumas čia ir yra bene svarbiausias dalykas.
„Taisyklinga bendrinė kalba visų pirma yra aukšto kultūros lygio požymis. Daugelyje šalių viešai žodžiu ar raštu besireiškiantys asmenys sąmoningai siekia taisyklingos kalbos, todėl, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose kalbos kultūros, arba gero stiliaus, patarimų knygos (style guides) yra gana populiarios“, – teigia L. Jonušys.
A. Niauronytė-Leonidovna griežtai sunormintą valstybinę kalbą prilygina administraciniam bendrinės kalbos funkciniam stiliui ir šios idėjos ištakas sieja su imperiniu valdymu bei valstybine prievarta: „Kad būtų galima nurodinėti tolimoms provincijoms, kad užkampių gyventojai suprastų sostinės valdžios įsakymus, mokėtų duoklę ir pan., reikėjo norminės administracinės kalbos.“
Redaktorė norėtų apie kitų valstybių šiuolaikinę kalbos politiką žinoti daugiau. „Man pasakojo, kad Italijoje iki šiol yra plačiai ir netgi viešai vartojama daug tarmių, kurios skiriasi nuo administracinės kalbos. To priežastis – vėlyvas šalies suvienijimas. Prancūzijoje – priešingai – daugybė Oksitanijos kalbų ir tarmių buvo sunaikinta dėl griežtos imperinės valstybinės kalbos politikos. Ką girdėjote apie nicėnų – Nicos gyventojų – kalbą? O ką žinome apie tai, kaip dabar norminama kalba Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje? Beveik nieko, nes pernelyg domimės savimi, o tai rodo provincialumą. Išties norėčiau, kad kas nors parašytų išsamų tekstą plačiajai visuomenei šia tema“, – sako A. Niauronytė-Leonidovna.
VLKK atstovų teigimu, toks darbas jau pradėtas. Per vieną dieną jo nenuveiksi, reikės užtrukti trejus ketverius metus, bet pirmosios kregždės, kaip Audrio Antanaičio straipsnis „Ar tikrai kalbos norminimu rūpinasi tik lietuviai?“ portale „Delfi“, jau pasirodė.
Tegyvuoja laisvė kalbėti ir rašyti bet kaip?
L. Jonušio manymu, jei nebūtų paisoma normų, būtų sunku suprasti kai kurių žodžių tikslią reikšmę, tad normų laikytis ypač svarbu teisėkūroje, oficialiuose dokumentuose ir pan.
„Kai kuriose srityse norminė administracinė kalba yra tiesiog būtina: teisėje, sutartyse – kad suprastum, ką pasirašai, – įstaigose, kur ateini pagalbos“, – pritaria A. Niauronytė-Leonidovna, drauge pabrėždama, jog administracinė kalba dažnai taip nutolusi nuo buitinės ar publicistinės kalbos, kad ją sunku suprasti.
„Kalbos anarchistai aiškina, esą visuomenėje kalba ir dabar vystosi pati, jai nereikia jokio reguliavimo. Kiekviena kalba iš tiesų atsirado ir išsivystė savaime. Tačiau pasiekusi tam tikrą raidos stadiją ji ėmė sluoksniuotis – atsirado subtilesnė ir sudėtingesnė jos raiška, kuria kalbėjo, o jau ir rašė išsilavinę žmonės. Nuo šios kalbos neišvengiamai ėmė skirtis liaudies, šnekamoji, kalba, joje ėmė rastis supaprastintų variantų, žargono, nesuvirškintų svetimų kalbų įtakų ir t. t. Dar vėliau atsirado skirtingų kalbos atmainų suvokimas ir refleksija. Tai buvo kultūros pažangos reiškinys“, – sako L. Jonušys.
Kalbos laisvę jis linkęs sieti pirmiausia su kasdienybe. Čia normų nepaisymas, jo nuomone, dažniausiai nesukelia kliūčių – žmonės susikalba ir šnekėdami bet kaip.
A. Niauronytei-Leonidovnai labai patinka, kai žmogus geba gražiai kalbėti ir rašyti, turi savo manierą, moka kalbos triukų – netikėtai ką nors su ja iškrečia. „Čia kaip graži eisena ar stilingai suderinti drabužiai. Ir labai smagu, kai žmogus, mokantis savo ar kokią kitą kalbą, drąsiai ją vartoja ir nebijo į taisyklingiausius sakinius įterpti nenorminiais laikomų žodžių. Bet iš esmės kalbos norma – susitarimo reikalas, ir tai, kas šiandien yra nenorminis, taisytinas žodis, rytoj jau gali būti nebetaisytinas. Susitarimo reikalas yra ir tai, ką laikome gražia taisyklinga kalba ir kultūringu žmogumi“, – sako ji.
Bendrinė kalba trukdo kūrybinei ir meninei raiškai?
Pasak L. Jonušio, dauguma geriausių ir kūrybiškiausių lietuvių literatūros kūrinių, taip pat ir pastarojo meto, parašyti taisyklinga bendrine kalba. Antra vertus, kaip tik rašytojai (ir vertėjai) sąmoningai pasitelkia įvairius kalbos stilius. Štai žargonu arba netaisyklinga kalba galima pabrėžtinai ir prasmingai išryškinti personažą, suteikti jo portretui reikiamų spalvų. Ta personažo kalbinė raiška, suprantama, bus kitokia nei autoriaus, neretai skirsis ir nuo kitų veikėjų šnekėjimo.
Kalba spalvinga ne tik dėl gausaus žodyno, bet ir dėl skirtingų kalbos stilių. „Tai gerai suvokdami, rašytojai gali lanksčiai panaudoti šią įvairovę savo kūrybiniams tikslams. Dėl to ypatingo tikslo kartais netgi visas kūrinys (ypač trumpesnis) gali būti parašytas tarmiškai arba žargonu. Tačiau atspirties taškas dažniausiai yra taisyklinga norminė kalba“, – sako L. Jonušys.
„Pasikartosiu, nes tikrai reikia: meninis funkcinis bendrinės kalbos stilius yra bendrinės kalbos atmaina – taigi, jis ir yra ta pati bendrinė kalba. Klausimas: kaip bendrinė kalba gali trukdyti meninei raiškai? Tokių nesusipratimų kyla, kai nepasižiūrima į sąvokas, ką jos reiškia. Kitas dalykas, kūrėjas gali laužyti kalbos normas, kiek tik nori, nes meninis funkcinis stilius nėra kalbos normos objektas. Aišku, kūrėjo tikslas – ne tik stebinti, bet ir būti suprastam, pripažintam, kad leidėjai jį išleistų, kad kritikai įvertintų. Taigi dažniausiai meniniu stiliumi parašytas tekstas vis dėlto bus suprantamas, jam bus būdingos esminės bendrinės kalbos gramatikos konvencijos. Jei kūrėjas jomis nesinaudotų, kūrinys būtų sukurtas visai nauja kalba, nesilaikant jokių taisyklių, ir niekas jo nesuprastų, neskaitytų. Bet jeigu menininkas parodo naujų kalbos galimybių ir praplečia nusistovėjusius kalbos vartojimo įpročius – niekas negali jam trukdyti, nes viena iš kalbos funkcijų yra meninė raiška. Meniniam bendrinės kalbos funkciniam stiliui gali būti būdingas ir žargonas, ir keiksmažodžiai, ir svetimybės – visa tai gali būti naudojama, kad nustebintų ir priblokštų skaitytojus kūrybine jėga“, – mano A. Niauronytė-Leonidovna, leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadovė.
Beje, kaip tik ši leidykla išleido Virginijos Kulvinskaitės knygą „kai aš buvau malalietka“. Parašyta vilniečių slengu, į preciziškai nugludintą kalbą įterpiant šnekamojoje kalboje paplitusių rusų, anglų kalbų žodžių, ir jokiais atvejais, net pradedant sakinį ir minint vardą, nevartojant didžiųjų raidžių, ši knyga buvo įtraukta į 2019 m. Lietuvos kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. O štai leidyklos „Tyto alba“ išleistos praėjusio amžiaus pabaigos šiauliečių kalbėsena parašytos Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“ buvo išrinktos 2017 m. Lietuvos suaugusiųjų knyga ir apdovanotos Jurgos Ivanauskaitės premija.
Kas nutiktų suteikus kalbai visišką laisvę?
„Turbūt kiltų pasaulinis tvanas ir vargšės lietuvių kalbos neliktų per tris sekundes, – juokauja A. Niauronytė-Leonidovna. – O jeigu rimtai, juk tiek buitinio, tiek meninio bendrinės kalbos funkcinio stiliaus niekas ir nenormina.“
„Ši laisvė jau egzistuoja, nes juk kasdienio žmonių šnekėjimo, bendravimo niekas nekontroliuoja ir nereguliuoja, čia galime išgirsti visko – kaip kas nori, taip ir šneka, – antrina L. Jonušys. – Bet šneka žmonės nevienodai – vieni daugmaž taisyklingai, kiti į savo kalbą prikaišioja „karoče“ arba rusiškų keiksmažodžių.“
Vertėjo nuomone, jei kalba nebūtų norminama, įsivyrautų kalbos anarchija. Maža to, jeigu nebūtų norminės kalbos, tai nebūtų ir nukrypimo nuo normos, nebegalėtume aiškiai suvokti, kuo skiriasi prestižinė kalba nuo šnekamosios, juolab žargono: „Viskas virstų palaida bala, chaotiška, nediferencijuota koše, kurioje visi stiliai turi vienodą svorį, ir belieka kalbinė sumaištis.“
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
Užsakymo nr.: PT_88073073