Ryškų stilių mėgstanti, visada energija trykštanti 38-erių Gabrielė – ne tik sėkmės lydima verslininkė, bet ir trijų sūnų mama, žmona, dažnai sulaukianti klausimo, kaip paroje randa laiko ir mylimam sportui, ir vakaronėms su draugais. „Man visko reikia čia ir dabar, ir to visko turi būti daug“, - juokiasi jaukiame ir istorinius laikus menančiame „Šampanės“ rūsyje Vilniaus senamiesčio širdyje į spalvotą fotelį krestelėjusi vilnietė. Net ir tai, kaip turi atrodyti vieta Šampanės regiono turtams sutalpinti, G. Žemaitytė - Kotovienė įsivaizdavo dar gerokai prieš įsukdama „burbuliukų verslą“. Tai turėjo būti rūsys be langų, labai primenantis tokius, kokiuose geriausi vyno kolekcininkai laiko savo putojančius lobynus.
Paprašyta prisiminti verslo idėjos pradžią, moteris šypsosi – ji su vyru Dmitrijumi atostogavo Šampanės regione Prancūzijoje, norėdami atrasti ne turistines vietas ir patirti tikrąjį vietinių gyvenimą lankėsi pas mažuosius vyndarius ir jų jaukūs vyno rūsiai bei draugiškumas sužavėjo taip, kad pora nebegalėjo nurimti – tokią aplinką ir tokius gėrimus jie tiesiog privalo parsivežti su savimi.
Kiek vėliau drauge su broliu ir visomis šeimos santaupomis moteris sugrįžo į Šampanę tam, kad supirktų išskirtinius šio regiono gėrimus ir juos atgabentų į Lietuvą.
Gabrielės pirkėjams siūlomas šampanas – tik mažų gamintojų nišiniai gėrimai. „Šampanėje“ galima įsigyti net 400 mažųjų gamintojų šampano. „Čia – mažieji vyndariai ir išskirtiniai jų gėrimai visuomet ant pjedestalo ir niekuomet nebus užgožti masinių gamintojų. Juk esame vienintelė vieta Lietuvoje, kuri atstovauja išskirtinai tik mažuosius gamintojus, - pasakoja moteris. - Dabartinė kiekybės politika mūsų šalyje dažnai nustumia į šoną tikrai vertus dėmesio gėrimus ir tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl atsisakau pasiūlymų bendradarbiauti su didžiaisiais šampano gamintojais. Nors taip plėtoti verslą yra gerokai sunkiau, užtat tikra ir savita.“ Kuo sunkiau gauti Šampanės regiono šeimos verslo gaminį – tuo moteriai įdomiau. Ji juokais prisimena, kad ne vienam vyndariui tiesiog per daug įkyrėjo įkalbinėdama parduoti nors keletą butelių jai, kol galiausiai prancūzai numojo ranka ir nusileido. „Man itin svarbu kokybė, visada sakiau – geriau mažiau, bet kokybiškai ir patikimai“, - sako G. Žemaitytė - Kotovienė.
Be tiesioginės prekybos, mažųjų gamintojų šampanus Gabrielė siūlo ir garsiems restoranams, be to, rengia ir smagias bei įdomias temines degustacijas, kurias veda garsiausi šio gėrimo žinovai Lietuvoje.
Šampano panke neretai save vadinanti moteris jau įprato prie to, kad tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje sulaukia nuostabos, jog „Šampanė“ – viena iš didžiausių mažųjų vyndarių šampanų importuotojų Baltijos šalyse – valdoma gležnos šviesiaplaukės moters. „Aš nesibaigimu jokio darbo – ir dėžes pati iškraunu, ir lentynas tvarkau, plaunu taures, pilstau šampaną“, - energingai dėsto Gabrielė, kuri prieš pasukdama į verslą darbavosi operatore degalinėje. Nevengė nei naktinių pamainų, nei papildomo darbo, tad iki šiol neskaičiuoja valandų, skiriamų mylimam užsiėmimui. Tiesa, su metais ji išmoko paskirstyti laiką taip, kad jo pakaktų ir prasmingoms akimirkoms su šeima, ir pelningiems užsakymams per didžiąsias metų šventes įgyvendinti. „Jei tektų dirbti nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, jausčiausi, tarsi uždaryta į kalėjimą – toks gyvenimas ne man. Esu iš žmonių, kuriems nuolat reikia naujų iššūkių, kuriems kuo sunkiau pasiekti tikslo, tuo įdomiau. Mėgstu procesą, nors širdį glosto ir įgyvendintas rezultatas“, - žodžių į vatą nevynioja veikli verslininkė.
Ar per tuos dešimt metų nebuvo akimirkų, kai norėjosi nuleisti rankas, kai buvo per sunku ir per sudėtinga, o gal net neverta? „Net ir turėdama galimybę atsukti laiką atgal, nieko nekeisčiau, viską daryčiau taip pat – aukočiau šeimos santaupas, sukaupusi visą drąsą, bet nemokėdama prancūziškai ir silpnai suprasdama anglų kalbą, vis tiek sėsčiau už to furgonėlio vairo ir keliaučiau į Šampanę. Eičiau nuo vieno vyndario durų prie kito, belsčiausi, kol tos durys prasivertų ir savo šypsena įtikinčiau, kad su manimi verta dirbti‘, - sako Gabrielė, kurios įkurtus butikus „Šampanė“ jau seniai atrado ne tik ekspertai ar kolekcionieriai. Tiek istoriniame rūsyje visai netoli Aušros vartų, tiek pramogų ir laisvalaikio centre „Panorama“ esančioje parduotuvėlėje galima sutikti ne vieną iš kito miesto atvykusį pirkėją, ieškantį išskirtinių gėrimų. Tai ypač glosto verslininkės širdį. „Šampanas jau seniai ne tik prabangos prekė, bet ir kokybiškos vakarienės palydovas, puiki dovana verslo partneriams, ar investicija, - pasakoja G. Kotovienė. – Juk su metais, teisingai saugomo šampano kaina tik didėja.“
Vynuogių rūšys, skonio niuansai, degustacijos, vynuogių laukai, asortimentas, nerašytos vyndarių taisyklės – visa tai reikalauja ne tik polėkio, bet ir nemenkų žinių. Taip, sutinka Gabrielė, pradėjusi savo verslą ir ji buvo tik mėgėja. Tačiau dabar kasmet moteris su komanda lankosi šampano parodose Prancūzijoje, domisi mažaisiais vyndariais ir jų gaminiais, o su kai kuriais draugauja itin šiltai. Lietuvoje ji baigė Šampano akademiją. Vis dėlto didžiausia savo mokykla ji vadina patirtį Prancūzijoje.
Su tokia pačia aistra, kaip ir pati kadaise, šiandien ji lietuviams kelis kartus per metus organizuoja keliones į Šampanę – veža pas šampano gamintojus. Padeda praverti duris į istorijų, intrigų, žaismo ir didžiulių iššūkių kupiną burbuliukų pasaulį. Tas duris, kurios dažnam liktų užrakintos, jei ne ilgametės Gabrielės pažintys ir užsispyrimas. Savo pakeleiviams mėgstu priminti garsųjį Oscar Wilde posakį: „Tik žmogus be vaizduotės gali nerasti priežasties gerti šampano.“ Ir šiuose žodžiuose telpa visa mano pačios filosofija!